Iš dar neparašytos knygos (3)

Pamaniau, jei verčiant susegto laikraščio komplektus – mėnuo po mėnesio – gali sužinoti ne tik kas, kur, kada įvyko, suprasti, kodėl taip vyko, bet ir nors mažiausia dalele pajausti, kaip, saulei šviečiant ar lietui lyjant, jautėsi praėjusio laiko amžininkai, vadinasi – dirbta ne tuščiai.

Tad – apie tris dešimtmečius besitęsiančio reportažo pradžią.

Iš dar neparašytos knygos. Pirmoji dalis 2020-10-23.
Iš dar neparašytos knygos. Antroji dalis 2020-10-28.
Iš dar neparašytos knygos. Trečioji dalis 2020-11-01.
Iš dar neparašytos knygos. Ketvirtoji dalis 2020-11-06.
Iš dar neparašytos knygos. Penktoji dalis 2020-11-07.

1990 11 20. Nr. 1

Pirmasis laikraščio numeris, nors ir prisvilęs, bet nesudegęs, prasidėjo trumpu komentaru, prisistatymu. Pirmuosius „Šiaulių krašto“ žodžius, dėl kurių ir rašoma ši knyga, verta dar kartą sudėlioti visus.

„Vakar Šiauliuose nieko ypatingo neįvyko. Lašnojo lietus.

Šiandien gimė „Šiaulių kraštas“. Jo leidėjai gerai žino, jog sunku bus rasti plyšelį perpildytoje spaudos rinkoje. Jie taip pat žino, kad šiandien žmones jaudina artėjanti žiema, varo į neviltį spazmuojanti ekonomika, valdininkų – senų ir naujų – savivalė. Taip pat – kad ir švenčiausios idėjos užplakamos tuščiagalvių ir nedorų žmonių liežuviais, kad partijų partijėlių rietenos neša Lietuvai tik protų sumaištį, chaosą ir gera daro mūsų nedraugams.

Laikraščio leidėjai nenori, kad juos mylėtų valdžios, partijos, judėjimai, tarybos, sąjūdžiai, valdybos ir komitetai. Jie nori, kad jų darbas būtų vertinamas kiek galima objektyviau. Nenorime kurpti manifestų, norime dirbti, sakyti tokią tiesą apie žmogų ir gyvenimą, kokią jie žino.“

Naujagimį „Šiaulių kraštą“ palydintieji žodžiai – lyg šiandien parašyti.

Aštuoni mėnesiai po Nepriklausomybės atkūrimo. Balandžio 18 dieną, neįvykdžius reikalavimo atšaukti Kovo 11-osios aktą dėl Nepriklausomybės atkūrimo, Sovietų sąjunga paskelbė ekonominę blokadą. Aukščiausioje Taryboje darbštuoliai ėmė į rankas dalgius ir ėjo javapjūtės laukais...

Visuomenėje tvyrojo įtampa – ir dėl ekonominės blokados, dėl politinės nežinios, nesusigaudymo sparčiai kintančiose gyvenimo erdvėse. Žmonės savęs ir protingesnių klausė, kaip gyventi, kai buvusios visuomeninės sandaros, politikos ir ekonomikos taisyklės nebegalioja? Ar išmoksime naujų, ar žinome, kaip reikia, ar sugebėsime? Daug abejojančių, ar nepaskubėta su Nepriklausomybės skelbimu, gal vertėjo pasinaudoti visais step by step – žingsnis po žingsnio – laipteliais? Vyresnioji visuomenės dalis ne tik prisiminė A. Smetonos Lietuvą, bet ir karo, pokario baisumus, ilgas eiles prie duonos.

Lygybės ženklą reikia dėti ir prie tuščiagalvių bei nedorų žmonių liežuvių, kuriais užplakamos ir švenčiausios idėjos, ir prie partijų partijėlių rietenų, nešančių protų sumaištį ir chaosą. Pavyzdžių, iliustruojančių šiuos teiginius, iš XXI a. pirmųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos politinės arenos – maišu nepaneši. Lietuva, kaip ir Šiaulių regionas, nusimesdama unifikuotą pilką sovietinį drabužį, keitėsi, modernėjo. Užsipildė parduotuvių lentynos, atsirado prekybos ir poilsio miesteliai po stogu, atsivėrė pasaulis, tačiau politinio bendrabūvio problemos – iš esmės tos pačios, kaip ir prieš tris dešimtmečius, tačiau neretai – sudėtingesnės. Iš viešosios politikos dingo idealizmas, bendrystės jausmas, vienybė dėl valstybės reikalų. Politinis kalbėjimas „ištobulėjo“ iki niektauzos ir pliurpalizmo.

Pirmasis „Šiaulių krašto“ komentaras skaitytojams pasiuntė žinią, kad redakcija pasiruošusi užimti aktyvią pilietinę, nepriklausomos žurnalistikos poziciją, stebės ir kritiškai vertins viešąjį gyvenimą. Taip ir iki šių dienų.

Knygos skyrelyje „Pradžios detektyvas“ rašyta, kad pagrindinė pirmojo numerio medžiaga „Čia gyvena žmonės ir žiurkės“ neturėjo būti ryškiausias debiuto akcentas. Tačiau žurnalistės B. Kybartienės rašinys – reportažas iš gyvenamųjų barakų zonos – iliustravo laikraščio socialinę kryptį. Skurdo, nepriteklių, varganos buities ženklai. Panašios faktūros reportažų visus laikraščio leidybos metus buvo galima rašyti kasdien vis iš kitų apskrities miestų ir kaimų. Išorinį skurdą dažnai lydi ir žmonių apsileidimas, nenoras ar nemokėjimas keisti gyvenimo, bet redakciją labiausiai domino išorinės skurdo sąlygos, valdžios nenoras padėti.

„Vorele į kiną“ – Vytauto Gaižausko korespondencija iš Šiaulių miesto deputatų tarybos posėdžio. Balsuojama (!), ar eiti į kiną žiūrėti holivudiško „Jėzaus“. „Kai kas iš dalyvavusių diskusijoje pasakė, kad ir deputatai galėtų nusipirkti bilietus kaip ir paprasti mirtingieji. Vis dėlto 28 balsais (iš 55 dalyvavusių) nutarta eiti.“ Už dyką – vorele į kiną. Neprisimenu, kad šis paviešintas faktas būtų sukėlęs didesnį visuomenės nepasitenkinimą. Galbūt į tai pasižiūrėta, kaip į mažai kam žinomo laikraščio išsišokimą, o gal ir išsigalvojimą. Antra vertus, tokie valdžios poelgiai buvo įprasti visiškai nesenais laikais, nors dar tęsėsi buvusios komunistinės nomenklatūros demaskavimo akcijos, bet saviems – atleistina. Juolab kad – į filmą „Jėzus“.

Laikraščio ir valdžios konflikto pradžia. Mes mokėmės pastebėti, analizuoti, vertinti ir suprantamai savo kritines pastabas pateikti skaitytojams. O jie – valdžia – išgyventi iki kitų rinkimų.

1990-ųjų pabaigoje Šiauliuose pabandyta įsteigti kazino. Akibrokštas, šventvagystė Marijos žemėje. Emocijų būta per akis. Nijolės Veršinskienės apklausa „Lošimas prasidėjo“ pabandė sudėlioti argumentus už ir prieš. „Ar sutartis su užsienio firma bus patvirtinta, spręs deputatai. O dabar ginčų, svarių argumentų, parašų rinkimo metas. Žodžiu, ruletė jau sukasi.“

Ruletė sukosi sparčiai. Besikeičiančio gyvenimo ženklus surankiojau apžvalgoje „Savaitgalis buvo vėjuotas“: „Sustojome kryžkelėje. Valdžia tranko Kremliaus duris, raudonais kilimėliais vaikštinėja po Londoną, o mes žvalgomės į dangų – ar nesninga? Savaitgalį Šiauliuose darbininkų sąjunga virto profesine organizacija, bulvare armoniką virkdė vienišas gatvės muzikantas, prie turgavietės jaunuolis pardavinėjo bulvarinį skaitalą „20 kapeikų“ – populiariausią Lietuvos laikraštį, deramai išreklamuotą aukščiausios valstybės institucijos.“

Viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su kunigu Alfonsu Svarinsku*. „Pasak kunigo, vakarykščiai komjaunuoliai platina pornografiją, spauda rašo ką tik nori“, – akcentuota susitikime.

Tą patį vakarą, toje pačioje salėje kalbėjo ir norintys tapti deputatais. Vienas iš jų dievagojosi, jog niekada su raudonaisiais nėjo vienu keliu. Šalia sėdėjęs vaikinas užvertė „Lietuvos aidą“ ir suabejojo: „Prisimenu buvo gana raudonas. Nors šiandien patylėtų, kai vakar labai daug kalbėjo.“

Skaitytojams priminta ir apie miesto valdžios ir privačių taksistų konfliktą: vairuotojai žadėjo nepasiduoti. Greitai temo, ištuštėjo miestas: „Jau prieš 21 val. Vilniaus gatvėje žmonių daugiau tik šalia „Baltijos“ restorano.“

Ar šiandien skaitant šią ataskaitą galima sudėlioti 1990 -ųjų lapkričio pabaigos Šiaulių viešojo gyvenimo dėlionę?

Laikraščiai buvo labai reikšmingi informacijos nešėjai, todėl tokios apžvalgos, sudėliotos iš akcentuotų detalių, ir informuodavo, ir perteikdavo nuotaiką. Bent jau man, kaip redaktoriui, tai imponavo.

„Šiandien – dar vienas“ – fotožinutė iš spaudos kiosko. Ar perka, ar pastebėta? – po „Šiaulių krašto“ pasirodymo klausta 32-ojo miesto kiosko darbuotojos Bronės Skulskienės. „Pirmąjį numerį tikrai išpirks, net iš smalsumo. O toliau viskas priklausys nuo jūsų pačių, nuo žurnalistų. Kol kas populiariausia „Respublika“. Linkiu to ir „Šiaulių kraštui“, – sakė laikraščių pardavėja.

Apibėgiojome visus miesto kioskus, darbuotojoms įteikėme po gėlės žiedą.

...Pirmasis „Šiaulių krašto“ numeris jau pageltęs, įrėmintas už stiklo kabo redakcijoje ant sienos.

Laikraščio redaktorius su trisdešimtmete kupra gali pasakyti – tikrai ne stebuklas pirmasis „Šiaulių kraštas“, bet labai brangus. Malonu sužinoti, kad pirmasis laikraščio numeris saugomas kolekcininkų rinkiniuose ir, tikiu, nemažo būrio skaitytojų atmintyje. Žurnalistikos teoretikai yra išskyrę keletą pagrindinių žiniasklaidos funkcijų: informacinę, aiškinamąją, kultūrinę, relaksacinę, bet yra ir paprastesnių. Pavyzdžiui, iš laikraščių dažytojai pasidaro kepures, vaikai išsilanksto laivelius, ant jo galima pasitiesti silkę, juo pakurti krosnį... Nepamirštu, kaip žurnalistikos praktikantas ėjau kalbinti pirmūną mechanizatorių. „Jokių laikraščių, kartą išspausdinot nuotrauką, po to atradau kombaino kabinoje iš tualeto ištrauktą...“ Būna.

Ir kitaip. Ant darbo stalo radau storą albumą, suklijuotą iš „Šiaulių krašto“ straipsnių straipsnelių iškarpų – kraštotyros, istorijos, kultūros, kelionių temos, visi „Miestelių“ ciklo rašiniai. Nenorėjusi prisistatyti moteris atnešė savo mirusios vyro, ištikimo laikraščio gerbėjo, surinktą medžiagą. Gal sudomins? Ir taip būna.

––-

*Alfonsas Svarinskas (1925–2014) – Lietuvos katalikų dvasininkas, monsinjoras, už antisovietinę veiklą 10 metų kalėjo Sibire.