Trumpa mano gyvenimo apybraiža (2)

Asmeninė nuotr.
Už žydų gelbėjimą Edvardui Levinskui, Teresei Levinskienei ir jos seseriai Lilijai Vilandaitei po mirties suteikti Pasaulio teisuolių vardai.
„Atolankos“ tęsia Pasaulio tautų teisuolio, tolstojininko, pedagogo, L. Tolstojaus raštų vertėjo, tolstojininkų žurnalo „Atgimimas“ leidėjo, esperantininko iš Žagarės (Joniškio r.) Edvardo Levinsko (1893–1975) prisiminimus.

Mano motina buvo karšta katalikė. Tokį pat karštą kataliką ji išauklėjo ir mane. Visada aš gindavau šalin kilusias dėl kai kurių religinių dalykų abejones ir atspyriui jėgų ieškodavau maldoje ir malda man iš pradžių padėdavo.

Padėdavo ir kai kurių kunigų apologetų (Geručio ir kitų) raštai, o taip pat ir katalikiški laikraščiai: „Vienybė“, „Šaltinis“ ir kiti. Tarnaudamas Joniškio Vartotojų bendrovėje aš per gavėnias, sekmadieniais po pietų, vakarais, eidavau į bažnyčią ir (dažniausiai pats vienas) graudindamasis vaikščiodavau „stacijas“. Pamaldus buvau ir Šiauliuose, taip pat iš pradžių ir Rygoje.

Tada (tarnaudamas dar Joniškio Vartotojų bendrovėje) aš smarkiai norėjau tapti kunigu. Aš net sapnuodavau apie tai. Bet, deja, mano tėvai buvo beturčiai ir leisti mane į Šiaulių arba Jelgavos gimnaziją, o paskui į kunigų seminariją, niekaip negalėjo. Kai savo mylimai brangiai mamai aš kartais apie tai prasitardavau, tai ji tik apsiašarodavo, ir tuo reikalu mūsų kalba nutrūkdavo.

Katalikų tikybą aš tada laikiau švenčiausia ir geriausia ir karštai ją gindavau, kai tekdavo susiremti su ateistais. Kai jie man rodydavo to ar kito kurio kunigo nedorus darbus, tai atrėždavau, kad dėl to kalti tik tokie kunigai, bet ne katalikų tikyba.

Tik vienas dalykas man katalikų tikyboje vis dėlto nepatikdavo: man nepatikdavo išpažintis. Sakytis savo silpnybes, savo nusikaltimus svetimiausiam žmogui, nors ir kunigui, man (...) atrodydavo labai nenatūralu. „Na, bet jeigu jau taip reikia, tai ką gi padarysi“, – tardavau pats sau ir eidavau tos išpažinties. Eidavau maždaug kartą per mėnesį.

Bet baigdamas devynioliktuosius savo amžiaus metus aš, Rygoje pats vienas gyvendamas, po truputį vis labiau ir labiau ėmiau abejoti to švenčiausiojo sakramento šventumu, dieviškumu. Aš ėmiau atsiminti, kaip Joniškyje zakristijono padėjėju būdamas kepdavau ir darydavau tuos tam tikrus pyragėlius, ir staiga dėl to, kad tam tikrais rūbais apsirengęs žmogus ištaria tam tikroje vietoje tam tikrus lotyniškus žodžius, tie pyragėliai virsta (nors išvaizdos bei kokybės ir nepakeisdami) tikru Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju, – virsta net pačiu Kristumi – Dievu. „Nejaugi tai teisybė? 0 gal čia tik tuščias ir kvailas prasimanymas?“ – kaskart vis dažniau ėmė atklysti man į galvą mintys.

Tų minčių, tų abejonių dėka prabėgo trys mėnesiai, o aš vis dar nebuvau nuėjęs į bažnyčią atlikti išpažinties. To mano jauname gyvenime niekada dar nebuvo, kad tris mėnesius neičiau išpažinties! Aš nusigandau. Ir štai, sulaukęs šeštadienio vakaro, aš, pats vienas savo kambarėlyje būdamas, atsiklaupiau ir nuoširdžiai ėmiau melstis, kad Dievas man padėtų išsivaduoti iš tų skaudžių abejonių, kad galėčiau aš vėl tikėti taip, kaip tikėjau anksčiau.

Ir man pasirodė, kad religinių abejonių jau nebeturiu. Aš pasistengiau atsiminti visas savo svarbiąsias nuodėmes, ypač tas, kad retai benueinu į bažnyčią, o nuėjęs beveik nebesimeldžiu, ir kad beveik nebekalbu vakarais ir rytais poterių. O svarbiausia, kad dažnai išdrįstu abejoti švenčiausiojo sakramento Šventumu.

Atsigulu. Rodos, taip ramu, gera. Užmiegu. Rytą pabudęs skubiai apsirengiu ir einu į bažnyčią. Bažnyčioje stoju į eilę vyrų, stovinčių prie klausyklos. Klausykloje kunigo dar nėra. Bet štai ateina kamža apsivilkęs ir stulą ant kaklo užsidėjęs jaunas ir simpatingas kunigas. Ir staiga nukreipiu savo žvilgsnį į altorių ir mintimis imu klausti pats save: „Ar tikrai tikiu, kad ten, altoriuje, yra ne pyragėliai, bet tikras Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas, kad ten stebuklingu būdu slypi pats Kristus-Dievas?“.

Ir visai nuoširdžiai pats sau atsakau: „Ne, tuo netikiu, tuo nebegaliu tikėti. Na, o jeigu taip, tai negaliu gi ir veidmainiauti“. Taip pagalvojęs ir visa savo būtybe tai pajutęs, aš išeinu iš eilės ir nieko nelaukdamas einu namo. Einu nuliūdęs, bet giliai širdy ir nudžiugęs, kad netapau veidmainiu.

Ir vėl slenka dienos, savaitės, mėnesiai, ir vėl skaudžiai kenčiu kamuojamas abejonių.

Po ketverto mėnesių aš dar kartą kartą karštai meldžiausi ir dar kartą stojau į eilę vyrų, stovėjusių prie klausyklos, bet ir vėl turėjau eiti namo nieko nepešęs. Tikėti tuo švenčiausiuoju sakramentu aš nebegalėjau, niekaip nebegalėjau.

Ir todėl nebegalėjau ir beeiti išpažinties.

Nebegalėdamas betikėti tokia svarbia katalikų bažnyčios dogma, aš nebetikėjau ir daug kuo kitu, – aš ėmiau abejoti viskuo. Mano abejonės greit augo, ir kaskart vis labiau ėmiau nustoti tos gyvenimo prasmės, kuri anksčiau man buvo.

Algos gaudavau nemažai, bet ir pinigai, ir garbė, ko siekia visi aplinkiniai žmonės ir ko aš pats anksčiau siekiau, ėmė nustoti man reikšmės. Aš pamačiau, tikriau sakant, pajutau visa savo būtybe, kad nei garbė, nei materialiniai turtai suteikti žmogui tikrosios gerovės negali.

Turtinguosius, lygiai taip pat kaip ir beturčius, tyko ir pagauna ligos, kančios, senatvė, mirtis. O tai išvydęs aš jau nebegalėjau, kaip anksčiau, pasilikti savimi patenkintas katalikas ir saldintis svajonėmis, tuo, kad štai ir aš po keliolikos metų „teisėtu“ būdu tapsiu turtingas, įžymus, nusipirksiu ne tik dviratį, motociklą, bet ir automobilį, vesiu jauną, gražią ir turtingų merginą, turėsiu puikių vaikų ir t.t. ir t.t. Aš mačiau ir jaučiau, kad visa tai niekai, kad visa tai tik miražas. Bet kaip man gyventi, ko siekti, kur ieškoti tikrosios gerovės, – aš nežinojau.

(...)

Mano gyvenimo švytuoklė sustojo, ir aš smarkiai nusiminiau. Kartais aš ir vėl imdavau karštai melstis, prašyti Dievą, kad Jis man padėtų, kad sutvirtintų mano tikėjimą, kad galėčiau tikėti taip, kaip tikėjau anksčiau, bet malda nebepadėdavo: tikėti taip, kaip tikėjau anksčiau, aš nebegalėjau.

„O pagaliau ar reikalingas žmogui tikėjimas? Ar yra Dievas? Ar yra siela? Ar yra pomirtinis amžinas gyvenimas?“ – ėmiau klausti pats savęs. „Na, o jeigu nėra nei tikrojo tikėjimo, nei Dievo, nei sielos, ir žmogaus gyvenimas, pilnas piktybių ir kančių baigiasi čia? Jeigu taip, tai ar beverta gyventi?“ – atklysdavo man į galvą mintis. Ir aš su skaudžia širdgėla vis dažniau ir dažniau ėmiau galvoti apie savižudybę.

Savižudybėje mačiau protingą ir vienintelę išeitį.

Tokioje skaudžioje dvasios būsenoje išgyvenau daugiau kaip pusmetį. Į iškilusius skaudžius klausimus ieškojau atsakymų ir knygose ir žmonėse, bet niekur negalėjau jų rasti. Daugumas mano pažįstamų ir bičiulių iš manęs tik juokėsi ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš ėmiau varginti savo galvą tokiais, jų supratimu, kvailais klausimais.

Artinosi Velykos. Man, kaip katalikui, būtinai reikėjo nueiti į bažnyčią, ten atlikti išpažintį ir priimti komuniją. Bet tai darydamas privalėjau tikėti, kad sakysiuosi savo nuodėmes ne žmogui, bet lyg ir pačiam Dievui, ir, svarbiausia, kad priimdamas komuniją priimsiu ne pyragėlį, bet patį Kristų-Dievą. O tuo tikėti aš nebegalėjau, ir todėl nebegalėjau nei išpažinties beatlikti, nei tos komunijos bepriimti. Aš pasijutau pats vienas, pasijutau labai nelaimingas, ir visai nusiminiau.

Visai nusiminiau ne vien dėl to, kad nutraukdamas su bažnyčia visus ryšius suteiksiu labai didelį širdies skausmą savo mylimiems tėvams, ypač tokiai gerai savo mamai, o taip pat ir savo mieloms sesėms, bet svarbiausia dėl to, kad niekaip negaliu rasti gyvenimo prasmės, ir kas blogiausia, kad nebesitikiu ar begalėsiąs ją rasti.

Ir štai, kai buvau jau visai arti savižudybės, kai buvau jau beeinąs į Dauguvą nusiskandinti, man kažkaip visai nejučiomis pavyko iš tos nelaimės išsigelbėti: eidamas gatve (Rygoje) pro knygyno langą (tai buvo 1913 metų rugsėjo ar spalio mėnuo), aš iš įpročio pažvelgiau į išstatytas knygas.

Pamačiau nedidelę su barzdoto žmogaus portretu knygą, antrašte „Ispoviedj“ – „Išpažintis“. Tos knygos autorius buvo Levas Nikolajevičius Tolstojus. Tolstojaus raštus aš tada vertinau neigiamai, nes pats jo raštų beveik dar nebuvau skaitęs, o buvau įtikintas, kad rašytojo Tolstojaus esama ne tik karščiausio ateisto, bet ir didžiausio pesimisto, viską neigiančio, neigiančio net mokslą, meną. Bet vis dėlto aš tą knygą tuoj pat nusipirkau.

Mane sudomino antraštė. Nusipirkau, grįžau namo ir tuoj ėmiau skaityti. Skaičiau mažne visą naktį. Ir kai tik tą knygą perskaičiau, aš pravirkau (verkiau jau ir skaitydamas) kaip kūdikis. Tik verkiau jau nebe nevilties ar sielvarto ašaromis, bet džiūgaujančios sielos ašaromis. Aš pajutau visa savo būtybe, kad mano dvasinės kančios pasibaigė, – kad Levas Tolstojus mano išgelbėtojas! Aš nusipirkau ir kitus jo religinius-filosofinius raštus („V čiom moja viera?“ – „Kuo aš tikiu?“, „Carstvo Božije vnutri vas„' – „Dievo karalystė jumyse“ ir kt.) ir ėmiau skaityti.

Ir juo daugiau jų skaičiau, juo kaskart vis labiau džiaugiausi tuo, ką imu regėti, suprasti. Gilų ir labai naudingą įspūdį man padarė Levo Tolstojaus taip pat ir meno kūriniai: „Voskresenije“ – „Prisikėlimas“, „Smertj Ivana Iljiča“ – „Ivano IIjičiaus mirtis“ ir kiti, ypač tie, kuriuos jis sukūrė po galutinio savo dvasinio atgimimo, t.y. po 1880 metų.

Tik Levo Tolstojaus dėka aš supratau, kas yra žmogus, kas yra jį gaubiantis pasaulis ir kaip reikia tame pasaulyje žmogui gyventi, kad būtų laimingas pats ir padėti kitiems būti laimingiems; tik jo dėka aš susipažinau su tikruoju Kristaus mokslu, ir ne tik su Kristaus, bet taip pat ir su kitų didžiausių pasaulio išminčių bei filosofų mokslais arba idėjomis; tik jo dėka aš supratau ir aiškiai pamačiau, kad visos tos bažnyčios, visi tie jų mokymai, visos tos jų dogmos, sakramentai, sakramentalijos, apeigos yra ne religija, o tik imitacija, tik gražia skraiste pridengta, labai kenksminga apgaulė; tik jo dėka aš supratau, kad „tikroji religija yra toks žmogaus nusistatymas su jį gaubiančiu begaliniu gyvenimu savo santykio, kuris sutampa su protu ir žmogaus žiniomis ir kuris sieja jo gyvenimą su tąja begalybe ir vadovauja jo poelgiams“ (Tolstojus) ir tik jo dėka aš supratau, kad svarbiausias žmogui dalykas – slopinti savo aistras ir didinti savyje dvasinę visiems meilę, ir kad to pasiekti galima ne sakramentais, ne sakramentalijomis, ne kažkokiomis Dievo malonėmis, o tik asmeniškomis savo sąmonės pastangomis; tik jo dėka aš supratau, kad dievo-asmens, dievo-kūrėjo, – dievo, kuris sukūrė pasaulį per šešias dienas, ir kuris pirma sukūrė šviesą, o paskui saulę, – kurį, nepaisydamos jo kvailybių ir žiaurybių, taip garbina visos bažnyčios, – aš supratau, kad tokio dievo niekados nebuvo ir nėra; bet taip pat jo dėka supratau esant ir tikrąjį Dievą, – Dievą, kuris yra ne asmuo, ne kažkoks rūstus senis ir ne kažkokia trejybė, bet dvasinė Jėga, dvasinis Pradmuo, kuriuo gyvena visa, kas gyva.

Supratau, kad to dvasinio Pradmens apibrėžti ar nusakyti negalima, kad galima tik jį suvokti, tik kilniausiose savo gyvenimo valandose ar valandėlėse jį, tą dvasinį Pradmenį, tą Dievą-Meilę pajusti savyje; supratau, kad kuo daugiau kas išsiugdo savo širdyje tos dieviškos, t.y. tos tikrai dvasiškos, tikrai savimaršiškos meilės, tuo gyviau jaučia meilės Dievą savyje tuo aktyviau myli kitus, – myli ne tuščiais žodžiais, bet gyvu praktiniu darbu; Tolstojaus dėka aš supratau, kad tik tokioje meilėje slypi tikroji žmogaus gerovė.

Kai visa tai supratau, kai ėmiau tuo gyventi, to siekti, mano siela sušvito, aš tapau linksmas ir laimingas. Man atsivėrė džiugi gyvenimo prasmė, – man atsivėrė nauji ir šviesūs horizontai.

Čia turiu pasakyti dar ir tai, kad svarbiausias man gyvenime vadovas man yra vis dėlto ne Tolstojus. Taip, Tolstojų aš ypatingai branginu, myliu. Aš niekšas būčiau, jeigu jo nemylėčiau: 1913 metais jis, kaip jau ir sakiau, išgelbėjo mane iš savižudybės, parodė man džiugų ir prasmingą gyvenimo kelią. Bet vis dėlto galiu visai nuoširdžiai pasakyti, kad svarbiausias gyvenime vadovas man yra ne Tolstojus, ne Kristus ir ne kuris kitas išminčius ar mąstytojas, o tik mano paties protas, mano sąžinės balsas, kitaip sakant, tas dvasinis Pradmuo, kurį jaučiu savyje ir kuris buvo vadovu Tolstojui, Kristui, Budai, Sokratui, Epiktetui ir visiems kitiems, didiems išminčiams bei kilnaus gyvenimo žmonėms.

Atgimęs ir sutvirtėjęs dvasiškai, aš 1914 metų pavasariui beartėjant tą savo pelningą tarnybą mečiau. Tarnyba buvo glaudžiai susijusi su įvairiomis suktybėmis bei machinacijomis, todėl su pakitėjusia mano pasaulėžiūra visai nebesiderino. Na ir apskritai man tas Rygos gyvenimas perdėm kupinas nedorybių, ėmė labai nebepatikti, todėl jį pakeisti kaimo gyvenimu man buvo lengva ir džiugu.

Bet čia turiu pasakyti, kad prieš grįždamas į Lietuvą, padariau didelę, klaidą. Ta klaida buvo tokia: 1914 metų pradžioje, vasario pabaigoje, atvažiavo į Rygą aplankyti manęs mano motina. Ir aš buvau toks naivus, jog maniau, kad jeigu jai, tokiai išmintingai ir gerai mamai, atsidėjęs išaiškinsiu, kaip bažnyčia yra iškraipiusi tikrąjį Kristaus mokslą, kaip jo mokslą yra nuslėpusi nuo žmonių, tiesiog jį pamynusi po kojų, ir kaip jo mokslo vietoje skelbia savąjį mokslą, kuris yra pernelyg priešingas Kristaus mokslui, tai ji mane supras ir net pritars.

Šitaip manydamas aš ėmiau jai aiškinti, kalbėti. Bet kalbėjau grubiu, labai ją įskaudinančiu stiliumi. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie trejybę, pasakiau, kad nebetikiu tais dviem vyrais ir paukščiu, o kalbėdamas apie komuniją, pasakiau, kad nebetikiu tais zakristijono iškeptais pyragėliais. Nors ir aiškiai jai išdėsčiau Kristaus mokslo skirtumą nuo bažnyčios mokslo, ir kalbėjau, kad tie visi sakramentai ir apeigos nesudaro jokio tikėjimo, kad tikrasis krikščioniškasis tikėjimas – mylėti Dievą, kaip aukščiausiąjį gėrį ir tiesą, ir artimą, kaip patį save, ir nedaryti kitiems to, ko nenori, kad tau darytų, ir prašiausi atleidžiamas, jeigu ją įžeidžiau, aš mačiau iš jos veido, kad ji, visa tai girdėdama, kenčia baisias kančias.

Nors ji man ir nieko nesakė, bet aš mačiau ir jaučiau, kad didžiausias jai skausmas yra dėl trejybės pavadinimo dviem vyrais ir paukščiu, ir dėl komunijos pavadinimo pyragėliais; aš supratau negerai padaręs, bet vanduo jau buvo palietas ir jo susemti nebegalėjau.

Aš negreit sužinojau, kad rytą ji, nuėjusi į Rygos katalikų bažnyčią, sukniubo ant grindų ir graudžiai pravirko. Svetimos moterys ėmusios ją raminti, kalbinti: „Ko taip graudžiai verki, žmonyte, gal mirė kas iš artimųjų?“ – ėmusios jos klausti. „Taip, mirė, mano vienintelis sūnus mirė“, – atsakiusi joms mano mama.

Žinoma, ji būtų kentėjusi jeigu ir atsargiu, švelniu stiliumi būčiau tai kalbėjęs, bet vis dėlto tokio didelio širdies skausmo jai nebūtų buvę. Taip, paskiau jau buvau atsargesnis ir palengva suartėjau ir su mama, ir su tėveliu, ir su seselėmis, bet jeigu iš pat pradžių būčiau buvęs atsargesnis, jeigu būčiau nežeminęs jų tikėjimo objektų, tai kur kas greičiau ir be tokių skaudžių kančių jie būtų pripratę prie mano naujosios pasaulėžiūros.

Susijusios naujienos