Naujausios
Po kokio mėnesio mudu grįžome į Lietuvą. (Iškeliaujant mudviem iš Tadžikistano, buvo paleisti ir tie du senukai su savo sūnumi – tie, kurie į Tadžikistaną buvo atitremti iš Tauragės kaip vokiečiai, o iš tikrųjų visi trys buvo lietuviai, paprasti, kaip jau ir sakiau, žmoneliai, tėvas su sūnumi kalviai. O 1956 metais buvo paleisti ir visi kiti, kurie 1945 metais kartu su mumis buvo atitremti į Tadžikistaną. Bet, deja, sugrįžo nebe visi: mirusieji nebegalėjo sugrįžti. O mirė per 11 metų nemažai, ypač ištremties pradžioje...).
Labai gerą įspūdį mudviem paliko Tadžikijos kaimo liaudis. Ji dar tamsi, prietaringa, bet nuoširdi, darbšti, vaišinga, nepaprastai teisinga, blaiva. Alkoholinių gėrimų ji visai nevartoja, moka linksmintis be jų. Išgyvenome jos tarpe 10 metų, o negirdėjome, kad tadžikų kaimuose būtų įvykusi vagystė, žmogžudystė bei muštynės, užraktų bei spynų tadžikų kaimiečiai visai neturi: išeidami iš namų jie užremia iš lauko pusės namo duris šluotkočiu ir yra tikri, kad tada į vidų niekas neis. Neiti į šluotkočiu užremtus namus – tradicija, ir tos tradicijos jie šventai laikosi (Pagal tikybą jie musulmonai – šiitai. Jie nevalgo kiaulienos, negeria svaiginamųjų gėrimų).
Etnografas čia gali rasti (ir randa) įdomų lobyną.
<...>
Gražioje Tadžikijos sostinėje Dušanbė yra ne tik universitetas, svarbios įstaigos, laikraščių bei žurnalų redakcijos ir kai kurios įmonės, bet ir puiki ligoninė.
1953 metų pabaigoje ir 1954 metų pradžioje man teko trejetą mėnesių toje ligoninėje gulėti. Sirgau aštrios formos dizenterija. Buvau visai jau arti mirimo, bet nepaprastai rūpestingo gydymo ir slaugymo dėka pagijau. Tų gerų gydytojų, kurie toje ligoninėje taip rūpestingai gydė mane ir kitus, neskirdami nei tautybės, nei rasės, nei socialinės padėties, aš niekados nepamiršiu. Niekados nepamiršiu ir tos ligoninės mielų medicinos seselių ir sanitarių. Ypač niekados nepamiršiu mane gydžiusio gydytojo Nikolajaus Krupniko.
Grįždami (1955 m. birželio pradžioje) pabuvojome keletą dienų Maskvoje. Čia aplankėme brangius bičiulius-vienminčius, aplankėme ir didžiai brangų seną bičiulį-vienmintį Nikolajų Nikolajevičių Gusevą, buvusįjį Levo Tolstojaus sekretorių ir geriausią Tolstojaus biografą, profesorių, kuris mums, būnantiems ištremtyje, atsiųsdavo brangių laiškų ir labai svarbių ir naudingų knygų. (Tik labai mums buvo gaila, kad neberadome gyvos Jelenos Jevgenjevnos Gorbunovos-Posadovos. Man ji buvo ypatingai brangus žmogus, tikra dvasios sesuo <...>. Ji mums dažnai atsiųsdavo labai įdomių laiškų, knygų ir kartą atsiuntė net pinigų. Asmeniškai mes niekada jos nebuvom matę, ir todėl labai norėjom ją pamatyti ir pareikšti jai nuoširdžiausią mūsų padėką ir meilę, bet... Gerai dar, kad gavome pasimatyti su jos suaugusiais, labai meiliais vaikais...).
Be to, aplankėme abu Levo Tolstojaus muziejus: buitinį ir literatūrinį, o taip pat ir garsiąją Tretjakovo galeriją (didžiulė meno paveikslų galerija).
Paskui laimingai sugrįžome į Žagarę. Čia mes labai žavėjomės miškais, krūmais, beržais, ąžuolais, vieversiais, pempėmis, gandrais ir kitkuo, tuo, ko ten, ištremtyje, nebuvo. Be to, labai buvo džiugu susitikti su artimais ir brangiais žmonėmis.
Sugrįžę apsigyvenome Žagarėje, mano velionės žmonos namelyje, kuriame teberadome mūsų buvusiąją padėjėją Oną Bakučionytę. Bet tas namelis buvo dabar jau komunalinio ūkio žinioje. Kreipiausi į Žagarės rajono Vykdomąjį komitetą, prašiau grąžinti man tą namelį. Negrąžino. Tada kreipiausi į Lietuvos TSR Ministrų Tarybą. Ministrų Taryba grąžino.
1955 metų rudenį gavau darbo: Lietuvos TSR Valstybinė grožinės literatūros leidykla davė man išversti iš rusų kalbos į lietuvių kalbą K. Staniukovičiaus „Vokrug svietą na „Koršunie“ – „Aplink pasaulį „Koršunu“ ir 1956 metais ta apysaka Grožinės literatūros leidyklos buvo išleista; ta pati leidykla išleido 1958 metais mano išverstą į mūsų kalbą V. Katajevo romaną „Chutorok v stepi“ – „Vienkiemis stepėje“, o šiais (1961) metais ta pati leidykla išleido mano išverstą iš rusiško teksto kinų rašytojo Ai Min-dži romaną „Seselė“. (1928, 1929, 1930, 1931 ir 1940 metais mano ir mano bičiulių suaukotomis lėšomis buvo išleisti atskiromis brošiūromis šie L. Tolstojaus mano išversti į mūsų kalbą veikalai: 1. „Iš tamsos į šviesą“ (nedidelis meno apsakymų rinkinys), 2. „Dievui ar mamonai?“ (apie girtybę), 3. „Kodėl žmonės svaiginasi?“ (šį veikalą išleido 1928 m. „Kultūros“ žurnalas priedu), „Žodis dvasininkams“, „Netikras kuponas ir Jono Golovino mirtis“; Alano Klarko: 1. „Amžinasis klausimas“; E. Dymšico: 1. „Ar gerai darome valgydami mėsą?“ ir A. Sergejenkos: 1. „Kas buvo Levas Tolstojus?“ Be to, nemaža mano vertimų ir įvairių straipsnių buvo išspausdinta „Kultūroje“, „Lietuvos žiniose“, „Mokykloje ir gyvenime“, „Mokykloje ir visuomenėje“ ir kituose pažangesniuose žurnaluose.).
Nors jau ir baigiu 70-tus metus, bet esu dar stiprus ir gana žvalus senis. Tokiam būti man labai padeda, kaip man rodos, tai, kad nuo pat jaunystės dienų nerūkau tabako, negeriu svaigiųjų gėrimų ir nevalgau mėsos, t. y. kad nuo pat jaunystės dienų esu abstinentas ir vegetaras. (Labai sustiprino mano sveikatą operacija, kurią 1958 metais man padarė puikus Žagarės ligoninės chirurgas Petras Zaronskis. Turėjau užsisenėjusį trūkį, kuris buvo ėmęs mane kamuoti. Bet po tokios sėkmingos operacijos aš labai sustiprėjau.).
Nesišalinu nuo visuomeninio vietinio gyvenimo veiklos, kur galiu – padedu; pavyzdžiui, prašomas viešai pakalbu kultūros namuose ar kur kitur susirinkusiems žmonėms, ypač jaunimui apie praeitį, <...> uoliai raginu būti darbštiems, sąžiningiems, nerūkyti ir ypač negerti svaigiųjų gėrimų, kaip begalint stengtis visados turėti blaivią galvą.
Levo Tolstojaus 50 metų mirimo sukakties proga Žagarės vidurinės mokyklos mokiniams ir mokytojams, 1960 m. lapkričio 19 d. susirinkusiems tos mokyklos salėje, skaičiau apie Tolstojų kaip rašytoją ir žmogų paskaitą. Kitą kartą vėl pakalbėjau tiems patiems mokiniams apie knygą, apie jos reikšmę žmogaus gyvenimui.
<...>
Esu Žagarės miesto pensininkų tarybos pirmininku, tai tenka nemaža sugaišti besirūpinant Žagarės miesto pensininkų buitiniais reikalais. Atskirais atvejais nors ir tenka kartais patirti nemalonumų, bet aplamai ėmus malonu, kad nors šiek tiek galiu padėti nusenusiems žmonėms.
Esu reabilituotas, todėl, nors ir neišmokytojavęs pilnų 25-rių metų, gaunu naujaisiais pinigais kas mėnesį po 52 rublius pensijos (tokią pensiją gaunu nuo 1958 m. vasario 4 dienos).
Laimingai gyvenu su sūnumi ir jo žmona, iš profesijos mokytoja, bet dabar esančia Žagarės miesto vaikų darželio ir lopšelio vedėja. Sūnus Žagarės ligoninėje dirba šoferiu. 1961 m. birželio 4 d. jiems gimė dukrelė Alina, o 1965 m. birželio 19 d. jiems gimė sūnelis Andrius. Tai dabar gyvename penkiese.
Baigdamas galiu pasakyti dar tai, kad 1961 m. rugsėjo 15–18 d.d. buvau nuvažiavęs į Maskvą aplankyti brangių bičiulių vienminčių, o taip pat ir ypatingai brangaus ir mylimo seno bičiulio N. N. Gusevo, buvusiojo Levo Tolstojaus sekretoriaus ir geriausiojo biografo, profesoriaus ir filologinių mokslų daktaro.
Tada jis buvo jau 79-rių metų amžiaus, bet buvo (ir tebėra) dar žvalus ir linksmas, amžinai vis ką nors rašąs; tada jis baigė rašyti trečiąjį Levo Tolstojaus biografijos tomą, kurį baigti jau ragino TSRS Mokslų Akademija. Dabar tas tomas jau yra išleistas ir dabar intensyviai Gusevas rašo ketvirtąjį Levo Tolstojaus biografijos tomą.
Be to, ta pačia proga aplankiau ir Jasnają Polianą, t.y. aplankiau Levo Tolstojaus sodybą ir jo kapą. Ta kelionė man suteikė labai didelę dvasinę naudą. Grįžau namo linksmas ir labai laimingas.
Tai šit ir visa mano gyvenimo apybraiža, kitaip sakant, tai šit ir visi arba beveik visi svarbesnieji mano gyvenimo momentai.
Priedas
EDVARDO LEVINSKO LAIŠKAS, RAŠYTAS ŽAGARĖJE 1961 M RUGSĖJO 22 d. N.N. GUSEVUI
Aš vis dar matau mielą Jūsų veidą ir girdžiu Jūsų malonų balsą, brangus Nikolajau Nikolajevičiau. Iš tos savo keliones į Maskvą, t.y. iš pasikalbėjimo su Jumis ir aplankymo Jasnaja Polianos įsigijau didelę dvasinę naudą. Aplankyti Levo Tolstojaus sodybą ir ypač jo kapą buvo mano sena ir karšta svajonė. Ir kaip aš džiaugiuosi, kad ta mano svajonė išsipildė!
Jasnaja Polianą aplankiau 1961 m. rugsėjo 17. Buvo sekmadienis ir todėl buvo daug žmonių. Įėjęs į sodybą aš nusiėmiau kepurę ir, paskendęs savo mintyse, tykiai ėjau Tolstojaus namo link. Bet sutikau grupę jaunuolių, kurie ėjo garsiai ir linksmai kalbėdamiesi ir kvatodami, ir į tai, kad alėjos pakraščiuose buvo įrašai, prašą laikytis tylos, nekreipė jokio dėmesio. Man rados liūdna, bet jiems nieko nesakiau, ėjau į priekį.
Priėjęs prie Tolstojaus namo, aš prisijungiau prie didelės ekskursantų grupės: ta grupė, kaip man atrodė, buvo susidariusi iš mokytojų ir studentų, ir su jais įėjau į vidų. Kambarių buvusiąją paskirtį aiškino jaunas žmogus – informatorius. Aiškino jis trumpai ir paviršutiniškai.
Kai įėjome į tą kambarį, kuriame ant sienos kabėjo Vl. Gr. Čertkovo, P. I. Biriukovo, Iv. Iv. Gorbunovo-Posadovo ir M. A. Šmidt portretai, tai informatorius tarp kitko pasakė: „Tas portretas yra Vladimiro Grigorjevičiaus Čertkovo, kuris labai daug padėjo Tolstojui literatūrinio darbo srityje, tas – Pavlo Ivanovičlaus Biriukovo, kuris buvo pirmasis Tolstojaus biografas, tas Ivano Ivanovičiaus Gorbunovo-Posadovo, kuris irgi daug padėjo Tolstojui literatūrinio darbo srityje, o tas – vienos valstietės Marijos Aleksandrovuos Šmidt“, ir daugiau nieko nebepridėjo.
Pasakė dar ir tai, kad Sofija Andrejevna Tolstoja perrašiusi neva septynetą kartų „Karą ir taiką“ ir nė vienu žodžiu neužsiminė, kad Levas Nikolajevičius Tolstojus buvo ne tik didis menininkas, bet ir didis mąstytojas, filosofas, publicistas, kad parašė tokius ir tokius veikalus bei straipsnius.
Paskui mes visi jau vieni ėjom aplankyti Levo Tolstojaus kapo. Vienas jaunas žmogus mane paklausė:
– Jūs, tėvuk, čionykštis?
– Ne, aš iš Lietuvos.
– Iš Lietuvos?
– Taip, iš Lietuvos. Aš lietuvis.
– Tai jūs, galbūt, specialiai atvykote aplankyti Levo Tolstojaus kapo? – paklausė jis.
– Taip, aplankyti jo kapo ir kai kurių savo bičiulių, jo vienminčių. Vakar aplankiau Nikolajų Nikolajevičių Gusevą, buvusį Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus sekretorių ir, mano nuomone, geriausią jo biografą, su kuriuo jau seniai susirašinėju ir kurį labai myliu.
– Šitaip, jis ką, jis vis dar sveikas, žvalus? Ką jis dabar veikia? – paklausė jis mane.
– Dabar jis visai jau baigia trečiąjį Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus biografijos tomą, ir, nors jau ir turi 79-rius metus, yra dar sveikas ir žvalus ir sėkmingai dirba plunksna, – atsakiau aš.
– Ir vis dar jis tebėra Tolstojaus vienmintis? – paklausė dar vienas jaunuolis.
– Žinoma, vienmintis. Nagi ir aš esu Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus vienmintis, – tariau aš.
– Ir jūs? – paklausė mane daugelis. Visi sustojo ir paprašė mane trumpai papasakoti, kaip ir kodėl aš tapau Levo Tolstojaus vienmintis.
Jiems papasakojau štai ką: „1913 metais aš gyvenau Rygoje ir tada ten pergyvenau labai didelę dvasinę krizę. Buvau išauklėtas uoliu kataliku. Bet, Rygoje begyvendamas, ėmiau abejoti eucharistijos šventumu. Ar tikrai toje eucharistijoje yra Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas, pats Kristus – Dievas, arba gal būt, tai netiesa, – gal būt, čia tik tuščias prasimanymas? Aš palioviau betikėjęs eucharistija ir viskuo kitu. Aš nusivyliau viskuo. Aš visa siela ėmiau ieškoti tikrosios gyvenimo prasmės, ir niekur negalėjau jos rasti, ir vis dažniau ir dažniau ėmiau galvoti apie savižudybę. Savižudybė man rodės vienintelė ir protinga išeitis. Ir ėjau aš jau nusiskandinti. Bet, eidamas pro šalį knygyno langą, iš įpročio pažvelgiau į išstatytas knygas, ir pamačiau Levo Tolstojaus knygą „Išpažintis“. Į Tolstojų aš tada žiūrėjau neigiamai. Iš jo knygų beveik nieko nebuvau skaitęs, o buvau jau iš anksto įtikintas, kad Tolstojaus esama karšto ateisto ir baisaus, viską neigiančio pesimisto. Bet vis dėlto as tą knygą nusipirkau. Mane sudomino antraštė. Nusipirkau ir grįžau namo skaityti. Skaičiau mažne v i s ą naktį. Ir kai tą knygą perskaičiau, aš pravirkau kaip kūdikis. Tik veikiau jau nebe nevilties ašaromis, bet didžio džiaugsmo ašaromis. Aš pajutau, kad mano dvasinės kančios pasibaigė, kad Tėvas Tolstojus mano išgelbėtojas. Aš tuoj pat nusipirkau ir kitus jo religinius-filosofinius raštus, ir tie jo raštai padarė mano sieloje labai didelį, tikrai naudingą darbą. Todėl Levas Mikolajevičius Tolstojus man yra pats brangiausias, pats mylimiausias žmogus pasaulyje.“
Baigęs savo kalbą, aš pažvelgiau į besiklausančius: kai kurios moterys šluostėsi ašaras. Tai mane, suprantama, labai sugraudino.
„Taip, tai labai įdomu“, – kažkas tarė kitam.
– Kiek jums metų, tėvuk?
– 68.
– Kuo jūs verčiatės?
– Iš profesijos aš mokytojas, bet dabar aš pensininkas, – atsakiau aš.
– Iš pažiūros jūs jaunesnis. Jūs, žinoma, vegetaras, nerūkote ir negeriate svaigiųjų gėrimų. Taip?
– Taip.
– Sakykite, ten tas jaunikaitis ar v i s k ą teisingai pasakė?
– Ne, ne viską, teisingai jis pavadino Mariją Aleksandrovną Šmidt viena valstiete, – ir keliais žodžiais paaiškinau, kas tokia buvo Marija Aleksandrovna Šmidt, ir staiga mes visi išvydom Levo Nikolajevičiaus kapą. Kaip mat visi nutilom. Dvejetą ar trejetą minučių stovėjom kaip įkasti. Aš susigraudinau iki ašarų. Rodos, ne aš vienas.
Staiga priėjo prie manęs jaunas žmogus ir tarė:
– Leiskite, tėvuk, pareikšti jums nuo manęs ir nuo mano draugų padėką. Jus kur kas daugiau ir geriau mums papasakojot, negu buvo pasakyta ten, muziejuje. Jūs mums buvote gyva knyga.
Beeidamas atgal aš vėl susitikau su pagyvenusių ir jaunų ekskursantų grupę. Kai kurie iš jų ėmė manęs kai ko klausinėti, ir buvo man proga beveik tą pat apie save papasakoti ir Jiems, t.y. papasakoti apie tai, kaip 1913 metais Levas Tolstojus išgelbėjo man gyvybę.
Tos pačios dienos vakarą, grįždamas atgal autobusu į Maskvą, aš buvau baisiai laimingas. Aš laimingas ir dabar Žagarėje. Gyvai atsimenu Jus, Nikolajau Nikolajevičiau, gyvai atsimenu Jasnąją Polianą ir ypač gyvai atsimenu Levo Tolstojaus kapą...
