Naujausios
Jau sakiau, kad 1927 metų vasarą išlaikiau Kėdainių mokytojų seminarijoje reikiamus egzaminus, kad tuo įsigijau mokytojo cenzą. Čia galiu pridurti, kad tų pačių metų rudenį buvau paskirtas Šiaulių apskrities Skaistgirio 2-jų komplektų pr. mokyklos vedėju.
Bet pasakysiu ir tai, kad tų pačių metų vasarą vedžiau. Mat, aptikau Žagarėje jau 1926 metų vasarą 26-rių metų amžiaus merginą Teresę Vylandaitę, baigusią 6-rių metų prekybos mokyklą, 5-rius metus buvusią Žagarėje latvių pr. mokyklos mokytoja, mokančią kalbėti ir rašyti lietuviškai, latviškai, rusiškai, o taip pat ir vokiškai, nes ji buvo Žagarės vokiečių daržininkų duktė.
Žagarėje buvo ir daugiau vokiškų šeimų. Vokiečių būrį, sako, čia buvo atsivežęs prieš kokį ketvertą šimtų metų kažkoks vokiečių feodalas. Čia kai kurie jų sulietuvėjo arba sulatvėjo.
Ta mergina man patiko savo rimtumu ir vienmintiškumu: ji irgi buvo abstinentė, mano įtakos dėka buvo tapusi ir vegetare, o svarbiausia – nebeturėjo jokių ryšių su liuterių ar kuria kita bažnyčia bei sekta, visa širdžia buvo pamėgusi Levo Tolstojaus religinę-filosofinę pasaulėžiūrą. Tautybė man buvo nesvarbu, aš ją pamilau, ji – mane, ir 1927 metų vasarą susituokėme civiliniu būdu Klaipėdoje, vadinas, susituokėme be jokios bažnyčios apeigų.
1931 m. gruodžio 29 d. mums gimė sūnus, ir mes jo nekrikštijome jokioje bažnyčioje, davėme jam vardą patys <...>.
Bet grįžkime į Skaistgirį. Skaistgiryje išmokytojavau šešerius metus. Be tiesioginių pareigų, čia ėjau dar Skaistgirio kooperatyvo kasininko pareigas, o mano žmona – to kooperatyvo buhalterės pareigas. Viskas klojosi gerai, mokiniai ir jų tėvai manimi kaip mokytoju ir žmogumi buvo patenkinti, bet kadangi per visą savo mokytojavimo laiką nepriklausiau jokioms tų tautininkų ar šaulių organizacijoms, ir niekada neorganizavau tų jaunalietuvių, na ir, savaime suprantama, niekada nelankiau bažnyčios, o jeigu per vasario 16-ąją ir turėdavau dalyvauti kartu su mokiniais bažnyčios pamaldose, tai nesimelsdavau ir niekada nepriklaupdavau per tą „pakylėjimą“, ir todėl, aišku savaime, labai buvau nekenčiamas tautininkų ir klebonų.
Ir užtat nenuostabu, kad tautininkai ir klebonai visada prie manęs kibdavo (Per visus šešerius metus nemėgo manęs ir Skaistgirio klebonas, seniai jau miręs Čiuberkis. Akyse būdavo labai meilus, bet tai tik akyse. 1932 metų pavasarį jis skundė mane net Švietimo ministrui, kam per Skaistgirio valsčiaus pr. mokyklų mokinių pavasario šventę aš neatsiklaupęs bažnyčioje per „pakylėjimą“. Tiesa, jo skundas buvo teisingas: per tą „pakylėjimą“, kaip ir visada, nesiklaupiau Bet Švietimo ministras į jo skundą nekreipė dėmesio. Turbūt, laukė didesnio „nusižengimo“. Na ir sulaukė...).
Skaistgiryje mokytojaudamas 1933 metų pačioje pradžioje laikiau Žagarėje gausiai susirinkusiems žmonėms paskaitą: „Kodėl didysis rusų rašytojas Ievas Tolstojus atsiskyrė nuo bažnyčios“, ir už tokios paskaitos laikymą Žagarės klebonas-kanauninkas Jezdauskas (jau miręs) ir Žagarės tautininkai mane paskundė Švietimo ministrui, ir dėl to 1933 metų rudenį iš Skaistgirio buvau ištremtas: buvau nukeltas į Joniškio valsčiaus Tautginių kaimo vieno komplekto pr. mokyklą būti tos mokyklos vedėju.
To skundo dėka štai kokį buvau gavęs oficialų raštą: „Lietuvos Respublika, Š.M., Šiaulių apskrities III rajono Pradžios mokyklų Inspektorius, 1933 m. vasario m. 11 d. Nr. 183.
Skaistgirio pradžios mokyklos Vedėjui p. Edvardui Levinskui.
Remdamasis Švietimo Ministerijos I Departamento šių metų vasario mėnesio 6 dienos raštu Nr. 2300, prašau Tamstą ligi šių metų vasario mėn. 16 dienos paduoti man savo prašymą nukelti Tamstą į kitą pradžios mokyklą. Tas prašymas turi būti apmokėtas 4 Lt. žyminiu mokesčiu.
Be to, vykdydamas tą patį Departamento raštą, įspėju Tamstą savo paskaitomis neklaidinti žmonių.
A. Česnavičius, Inspektorius“.
Vadinasi, ne tik ištrėmė, bet dar ir burną užrišo.
Trėmė ne mane vieną. Trėmė tuo pat metu ir Žagarės pr. mokyklos vedėją Antaną Tarvydą (mokytojas A. Tarvydas buvo tremiamas vien užtai, kad tame susirinkime, kuriame laikiau minėtąją paskaitą, perskaitė iš medicinos žurnalo nekrologą apie neseniai mirusį Žagarės gydytoją A. Kuprevičių, laisvamanį, palaidotą Kruopių laisvamanių kapinėse).
O skaistgiriečiai, sužinoję, kad Švietimo ministerija rengiasi mane iš Skaistgirio iškelti, subruzdo. Atsirado jų tarpe iniciatorių, kurie parašė Švietimo ministrui prašymą:
„Jo Ekscelencijai Švietimo Ministrui Skaistgirio pradžios mokyklos Tėvų Komiteto ir tėvų bei globėjų, kurių vaikai lanko arba yra baigę Skaistgirio pr. mokyklą,
Prašymas (kalbos netaisau):
Pasklido gandai mūsų tarpe, kad Skaistgirio pr. mokyklos vedėją mokyt. Edvardą Levinską dėl kažkokių priežasčių Švietimo Ministerija žada iškelti kaipo visuomenės klaidintoją.
Mes, žemiau pasirašiusieji, turime garbės pasakyti sekantį:
1. Mokytojas Levinskas mokytojauja šioje mokykloje jau 7-ti metai ir per tą laiką mes iš jo nesame girdėję nei priešvalstybinių, nei prieštikybinių bei dorovę neigiančių kalbų.
2. Mūsų vaikai, kurie lankė ir lanko mokyklą, yra išauklėti ir parengti gyvenimui geriau, negu prieš ateisiant mokyt. Levinskui.
3. Mūsų vaikai, kurie lanko ir yra lankę minimą mokyklą, taip pat ir mes nesame girdėję, kad būtų įžeidžiami mūsų tikybiniai jausmai.
4. Mokytojas Levinskas yra pavyzdys visai apylinkei, padoriai gyvena šeimoje ir pasižymi savo labdaringais darbais visuomeniniame gyvenime. Mes pas mokytoją Levinską visuomet galime gauti savo gyvenime sunkesnėse valandose pagalbos bei patarimo. Mūsų vaikai yra labai juo patenkinti kaip geru mokytoju ir nusimena išgirdę, kad bus iškeliamas.
Todėl turime garbės prašyti Jūsų Ekscelencija, kad mokytojas Levinskas iš Skaistgirio pr. mokyklos nebūtų iškeliamas, nes jam lygaus mokytojo kito nesitikime gauti.
Skaistgiris, 1933. 11.26“.
Tą prašymą pasirašė Skaistgirio pr. mokyklos tėvų komitetas ir 70 tėvų bei globėjų, ir iniciatoriai jį išsiuntė Švietimo ministrui. Bet jų pastangos nuėjo niekais: Švietimo ministras nesiteikė net ką nors jiems atsakyti į tą prašymą.
Čia turiu passakyti, kad iniciatoriai, prieš pradėdami rinkti parašus, tą prašymą man parodė. Aš pasakiau, kad man nepatinka to prašymo pati pabaiga, o ypač antrasis punktas. Jie sakėsi parašysią kitaip, bet to taip ir nebepadarė. Tiek to. Kad ir kaip tiksliai jis būtų buvęs parašytas, vis tiek nieko nebūtų buvę.
Romėnų posakis „Vox populi – vox Dei“ („Žmonių balsas – Dievo balsas“), be abejo, ponui ministrui puikiai buvo žinomas, bet į jį kreipti dėmesį, matyt, nerado reikalo.
Ir todėl 1933 metų rudenį, vieną savaitę padirbėjęs dar Skaistgiryje, gavau iš Šiaulių apskrities III rajono pr. mokyklų inspektoriaus oficialų raštą, kad Švietimo ministerijos I-ojo departamento nuosprendžiu aš privaląs tuoj keltis į minėtąją vieno komplekto Tautginių pr. mokyklą, esančią Joniškio valsčiuje, Šiaulių apskrityje, ir būti tos mokyklos vedėju.
Ta Tautginių pr. mokykla buvo nykiame užkampyje, tolokai nuo Joniškio, ir čia taigi pats vienas sėkmingai išmokytojavau 5-rius metus. Bet Švietimo ministerija, mane čia 1933 metais atitrėmusi ir užrišusi man burną, vis dėlto neapsižiūrėjo: neparašė, kad neklaidinčiau žmonių ir savo straipsniais. Ir štai, „nusidėjau“ ir vėl: 1938 metais išspausdino „Kultūros“ žurnalas 6–7 Nr. istorinį mano straipsnį: „Šventųjų paveikslų garbinimas“.
Joniškio klebonas Paulius Korzonas, kanauninkas, feodalinės dvasios žmogus (seniai jau miręs), perskaitęs „Kultūroje“ tą mano straipsnį, baisiai įširdo ir tą „Kultūros“ numerį pasičiupęs, nuskubėjo pas pr. mokyklų inspektorių R. Butkų, kurio raštinė buvo Joniškyje (tas inspektorius R. Butkus buvo gana objektyvus žmogus. Mane, kaip mokytoją, nors ir neorganizuojantį jaunalietuvių ir neremiantį šaulių, visada įvertindavo).
– Va, štai ką jūsų mokytojai daro. Štai to mokytojo Levinsko straipsnis, – rodydamas tą mano straipsnį inspektoriui, taręs klebonas, iš pykčio net pajuodęs. – Čia sėdit ir nieko nematot.
Inspektorius pažvelgęs į tą mano straipsnį, pažvelgęs į supykusį kleboną ir taręs:
– Na, ką gi, klebone, ką aš čia galiu padaryti? Tam yra cenzūra. Jeigu cenzūra praleido... Rašykite, klebone, prieš.
– Ką? Prieš? – surikęs klebonas Korzonas ir, pasičiupęs tą „Kultūros“ numerį, skubiai atsistojęs ir, eidamas lauk, pro dantis iškošęs, – Parašysiu aš jam... Tuoj važiuoju į Kauną pas Švietimo ministrą!... (apie tai man paskui papasakojo inspektoriaus raštininkas).
Klebonas Korzonas tą pačią dieną išdūmė į Kauną pas Švietimo ministrą. Pikti liežuviai kalbėjo, kad su to ministro žmona iš senų laikų buvę labai geri klebono santykiai. Ar tai buvo tiesa – nežinau, tik klebono kelionės rezultatas buvo tas, kad po keleto savaičių gavau iš pr. mokyklų inspektoriaus Butkaus oficialų raštą. Inspektorius, remdamasis Švietimo ministerijos I departamento raštu, prašė mane iki tam tikros datos įteikti jam, inspektoriui, apmokėtą prašymą, kad prašausi nukeliamas į kitą pr. mokyklą. Bet aš jau buvau įpratęs, žinojau, jog tokiu atveju reikia rašyti inspektoriui, kad „remdamasis Tamstos raštu“ tokiu ir tokiu „Prašausi nukeliamas į kitą pr. Mokyklą“, nes kitaip negalėjai gauti kelionpinigių. Reikėjo žiūrėti, kad jeigu jau per prievartą kelia, tai kad apmokėtų nors kelionės išlaidas.
Ir štai mes, pasisamdę sunkvežimį, kraustomės į Viešvėnų bažnytkaimį, esantį netoli Telšių. Jau vėlus 1938 metų ruduo; šlapias kelias, žvarbus vėjas, lietus, bet mes kraustomės; kraustomės į Žemaitijos centrą, iš anksto žinodami, kad nuvažiavę turėsim tučtuoj ieškotis buto. O buvau juk ne vienas: kartu su manimi važiavo mano žmona, mudviejų 7-rių metų sūnus, mano 92 metų motina ir miela mūsų padėjėja Monika.
Bet į Viešvėnus tik sunku buvo nusikelti, o Viešvėnuose gyventi buvo lengva ir gera. Pavyko išsinuomoti neblogą butą, o svarbiausia – radome gerą ir nepaprastai tolerantingą, seną kleboną Umbrasą. Tokio tolerantingo kunigo dar niekur nebuvau aptikęs. Kai 1933 metų rudenį krausčiausi iš Skaistgirio į Tautginius, tai Joniškio klebonas P. Korzonas pasikvietė pas save Tautginių pr. mokyklos tėvų komiteto narius ir pasiūlė jiems pasirašyti jau paruoštą Švietimo ministrui raštą, kad mane, tokį baisų eretiką ir katalikų bažnyčios griovėją, tuojau iš Tautginių iškeltų, o į Tautginius kad atkeltų padorų mokytoją kataliką.
– Tik pasirašykite, vyručiai, ir čia jis negaus nė kojų sušilti, – linksmai pasakęs klebonas P. Korzonas.
Bet tėvų komiteto pirmininkas buvo išmintingas žmogus, senas ūkininkas, o be to, seniai pažinojo mano tėvus ir mane, todėl pasirašyti nesutiko.
– Ne, klebone, kaip tiktai tegu sušyla tas kojas, tegu kiek pagyvena. Jeigu tikrai matysim, kad negeras, tai tada taip, tada pasirašysim. O dabar neturim pagrindo, – ramiai pasakęs tėvų komiteto pirmininkas.
Nepasirašant pirmininkui, nepasirašė ir kiti tėvų komiteto nariai. Klebonas baisiai supykęs, bet vyrai pasilikę prie savo (taip man po kurio laiko papasakojo pats Tautginių pr. mokyklos tėvų komiteto pirmininkas Kazlauskas).
Taip elgėsi man iš Skaistgirio į Tautginius besikeliant Joniškio klebonas P. Korzonas. O man besikraustant iš Tautginių į Viešvėnus, Viešvėnų bažnytkaimio senelis klebonas Umbrasas elgėsi ir galvojo visai priešingai. Man po kokio pusmečio papasakojo kolega-padėjėja, mokytoja Sedleckienė, kuri kartu su manimi mokytojavo Viešvėnų 2-jų komplektų pr. mokykloje. Ji man papasakojo, kad klebonas, sužinojęs, jog atkeliamas į Viešvėnus naujas mokyklos vedėjas yra tolstojininkas, tiesiog nudžiugęs, nes tolstojininkai esą geri žmonės; sakėsi esąs patyręs ir esąs skaitęs kai kuriuos Tolstojaus moralinio turinio raštus, ir pamatęs, kad Levas Tolstojus nemaža ko ir gero esąs parašęs.
„Jeigu tokių žmonių būtų daug, tai tada ir spynų nebereiketų, ir smuklių nebebūtų, nebebūtų ir karų“, – pasakęs jis. Ir tikrai, su manimi jis visada būdavo nuoširdžiai švelnus ir meilus, ir to, kas mudu skiria, niekada neliesdavo. Jis žinojo ir matė, kad nelankau bažnyčios, žinojo, kad mano sūnus nekrikštytas ir todėl nesimoko jo dėstomos tikybos, bet dėl to jis nė kiek nesijaudindavo.
Man Viešvėnuose pradėjus mokytojauti, 1938 metais „Kultūros“ žurnalo 10-me numeryje buvo išspausdintas mano straipsnis „Tiesos kelio“ („Tiesos kelias“ buvo grynai kunigų laikraštis) tezės, o 1939 metais to paties žurnalo 8–9 Nr. buvo išspausdintas mano išverstas į mūsų kalbą Levo Tolstojaus straipsnis „Atsakymas sinodui“. Ar Viešvėnų klebonas Umbrasas tai žinojo – nežinau. Greičiausiai, kad nežinojo, nes į Viešvėnus ateidavo tik 1-nas „Kultūros“ egzempliorius ir tas pats man. Bet esu tikras, kad jeigu ir tikrai jis tai būtų sužinojęs, tai manęs niekam nebūtų skundęs ir nė kiek nebūtų prieš mane pasišiaušęs.
Viešvėnuose mokytojauti man visais atžvilgiais buvo labai gera.
