Naujausios
(Mano prisiminimai)
Kai 1940 metų vasarą sugriuvo smetoninė Lietuvos santvarka, naujosios Švietimo ministerijos I departamento direktorius V. Žilionis netrukus iškvietė mane į Švietimo ministeriją ir tuoj buvau paskirtas Panevėžio miesto ir apskrities vyr. pr. mokyklų inspektoriumi. Man padėjėjais paskyrė mokytoją Julių Laurinaitį, mokytoją Sofiją Jurašienę ir pr. mokyklų inspektorių K. Plungę. (Mokytoją J. Laurinaitį paskyrė mano pasiūlymu).
Tuo metu tos vyr. pr. mokyklų inspektoriaus pareigos buvo labai sunkios ir labai atsakingos. Daug teko patirti neišvengiamų nemalonumų. Tas pareigas ėjau iki 1941-jų metų pradžios, o paskui buvau paskirtas Panevėžio miesto Liaudies švietimo skyriaus vedėju. Čia dar sunkesnės ir atsakingesnės buvo pareigos.
Svarbiausia tai, kad kaskart vis labiau ėmė tos pareigos nebesutapti su mano pasaulėžiūra, ir tai pakelti man taip buvo sunku, jog nebeištvėriau ir atsistatydinau. Atsistatydinęs atsikėliau su visa savo šeima į Žagarę ir čia kartu su savo žmonos seseria ėmėm verstis daržininkyste-gėlininkyste.
Daržininkystės-gėlininkystės darbą buvo išmokusi mano žmona ir jos sesuo iš savo tėvų, kurie, kaip jau minėjau, buvo seni daržininkai. Žmonos sesuo visada ir vertėsi tuo. Tad atsikėlę 1941 metų pavasarį į Žagarę, mes atėjome jai į talką. Bet Antrasis pasaulinis karas kasdien vis didėjo, plėtėsi ir jo baisi liepsna kaip mat pasiekė ir Lietuvą, taigi ir Žagarę, ir kaip mat buvom okupuoti neregėtai žiaurių okupantų – hitlerininkų-fašistų.
Per visą fašistinės vokiečių okupacijos laikotarpį niekur netarnavau iš principo. <...> Per pavasarius, vasaras ir rudenius turėdavau daug su daržininkyste bei gėlininkyste susijusio darbo. Bet atspėjamu metu, ypač per žiemas, daugiausia versdavau į lietuvių kalbą moralinius filosofinius bei publicistinius, taip pat ir meninius Levo Tolstojaus, ir kai kuriuos N. N. Gusevo, veikalus. (Versti iš rusų kalbos į lietuvių kalbą pradėjau 1915 metais, bet iki 1920 metų pavasario tie mano vertimai kalbiniu požiūriu buvo labai menki, griozdiški. Tai man pasakė 1920 metų pavasarį Balys Dūda ir Pranas Skardžius, kai tą pavasarį su jais susipažinęs parodžiau jiems tuos savo vertimus. Jie, juos paskaitę, ėmė man aiškinti, mane mokyti. Balys Dūda buvo mokęsis lietuvių kalbos iš paties J. Jablonskio. Paskiau man daug tuo reikalu padėjo savo patarimais bei paaiškinimais kalbininkas Napalys Grigas. Žinoma, tobulai versti nemoku dar ir dabar, bet nenusimenu, nepaliauju vis mokęsis ir tuo vis po truputį žengiu į priekį).
Per visą tą taip klaikią okupaciją teko pergyventi labai skaudžių valandų. Ypač buvo baisiai skaudu ir liūdna, kai Žagarėje vyko masinis žydų tautybės žmonių kankinimas ir žudymas: mažų kūdikių, vaikų, senelių, nėščių moterų, ligonių, jaunų stiprių vyrų, merginų...
Tą dieną (1941 metų spalio 2), kai Žagarėje masiškai buvo kankinami ir žudomi žydų tautybės žmonės, buvo areštuota ir išvesta sušaudyti kartu su žydais mano žmona. Mat, ji buvo užtarusi žydus: kai naktimis visiškai sunedorėję kai kurie lietuviai, vadinamieji aktyvistai, ėmė šaudyti turtingesnius žydus, ir kai visai jau buvo aišku, jog bus žudomi visi žydai, ji nuvažiavo į Šiaulius pakalbėti tuo baisiu reikalu su Šiaulių apskrities vokiečių komisaru.
Bet prie komisaro tuo reikalu jos neprileido. Tada ji nuėjo pas pažįstamus žmones ir parašė tam komisarui vokiečių kalba laišką, kuriuo prašė savo ir visų Žagarės gyventojų vardu nežudyti žydų, todėl kad jų tarpe yra labai daug gerų, niekuo nekaltų žmonių, ką tik gimusių kūdikių, mažų vaikų, vos bekrutančių senelių, ligonių. Prašė nežeminti vokiečių tautos, atsižvelgti į humanizmą.
Tą laišką ji pasirašė tikru savo vardu ir pavarde, nurodė tikrą savo adresą ir pasisakė esanti vokietė.
Šiaulių apskrities vokiečių komisaras, gavęs tokį laišką, palaikė laiško autorę psichopate, ir kaip tokią įsakė sušaudyti kartu su žydais. Tam įsakymui įvykdyti komisaras atsiuntė žydų šaudymo dieną į Žagarę SS karininką, kuris, spėjęs tik įeiti į Žagarės policiją, įsakė tuoj atvesti mano žmoną. Budeliai atėjo pas mus į namus ir ją išsivedė. Tik atsitiktinai ją išgelbėjo iš mirties burmistras Rakštys: apie tai sužinojęs, jis tuojau atėjo į policiją ir nusiviliojo tą SS karininką pas save į namus, visiškai jį nugirdė, beveik jau be sąmonės jį įsodino į jo lengvąją mašiną ir vairuotojui liepė jį nuvežti į Šiaulius, į jo paties butą.
Išleidęs tą karininką, burmistras pavakare atėjo į policiją ir liepė mano žmonai eiti namo. (Bet mano žmona mažne visą tą dieną turėjo sėdėti Žagarės policijoje ir laukti... mirties. To maža, turėjo matyti ir girdėti girtų budelių kalbas, su pasididžiavimu pasakojamas, kaip jie kankiną ir žudą mažus vaikus, moteris...).
Tačiau po kokių 2-jų savaičių atvažiavo pas mus tas pats SS vokiečių karininkas ir, išsivedęs mano žmoną į atskirą kambarį, ėmė ją tardyti. Pagaliau jis pareikalavo, kad mano žmona atšauktų tas mintis, kurias ji buvo parašiusi savo laiške komisarui. Kitaip tuoj pat būsianti sušaudyta. Bet mano žmona nesutiko atšaukti, ryžos geriau mirti. SS karininkas baisiai įsiuto, bet vis dėlto nesušaudė, tik skaudžiai prigrasino tylėti, apie žydų sušaudymą niekam neigiamai nekalbėti.
Visa tai pakelti, taip pat pakelti ir visa tai, ką ištremtyje (1945–1955) teko patirti, suprantama, man buvo nelengva. Bet tokiomis sunkiomis valandomis man visada padėdavo ir padeda mano religinė pasaulėžiūra ir iš jos einanti vienumos malda, nukreipta ne į kažkokį dievą-asmenį, sėdintį kažkur ten aukštai, bet į tą dvasinį gyvybės ir meilės Pradmenį, kuris yra ir beribėje visatoje ir viskame, kas gyva, tad ir kiekviename žmoguje, tad ir manyje, ir kuris reiškiasi žmoguje išmintimi ir meile.
Aš nieko Jo neprašau, aš tik derinu savo valią su Jo valia, aš tik trokštu, kad būtų ne mano valia, bet Jo, kad būtų ne tai, ko aš noriu, bet tai, ko Jis nori, kad būtų ne taip, kaip aš noriu, bet taip, kaip Jis nori, – kad būtų taip, kaip geriau mano sielai, mano dvasiniam aš, ir tokia nuoširdi malda man visada teikdavo ir teikia stiprybės. (Šitaip pagal padavimą meldėsi prieš savo kančias ir mirtį Jėzus, šitaip savo paskutiniajame veikale („Gyvenimo kelyje“) patarė sunkiose valandose melstis ir L. Tolstojus. Daug ir daug kartų įsitikinau praktikoje, kiek naudinga yra tokia vienumos malda sielai, jeigu tik meldiesi ne vien lūpomis, bet visa savo širdžia.).
Be to, sunkiose gyvenimo valandose man visada padėdavo ir padeda tie Levo Tolstojaus religiniai-filosofiniai veikalai, kuriuos jis parašė savo gyvenimo pačioje pabaigoje: „Skaitymų ratas“ („Krug Čtenija“), „Kiekvienai dienai“ („Na každyj dienj“) ir „Gyvenimo kelias“ („Putj žizni“).
<...>
Taip, ta fašistinė vokiečių okupacija buvo baisiai sunki ir neberegėtai žiauri. <...>
Beje, galiu pasakyti dar ir tai, kad paskutiniais fašistinės vokiečių okupacijos metais išlaikėme pas save vienų žydų tautybės senelę. Ji buvo pabėgusi iš Šiaulių geto. Mano žmonos sesuo Lilija Vylandaitė nuvažiavo 1943-jų metų rudenį į Šiaulius, ten nuvažiavusi nuėjo į katalikų kapines aplankyti savo mirusios draugės kapo.
Iš krūmo išlindo nepažįstama, vos begyva, sena žydų tautybės moteris, ir puolusi į kojas prašėsi pasigailima, išgelbima. Lilija Vylandaitė, taip pat kaip ir mano žmona, buvo labai gailestinga, tai ilgai negalvojusi susupo ją savo skara, liepė apsimesti nebyle, ir parvežė ją į Žagarę pas save.
Čia su mano žmonos ir mūsų padėjėjos Onutės žinia ji buvo paslėpta atskirame kambarėlyje. Pagaliau ir aš apie tai sužinojau. Visi labai džiaugėmės, kad pavyko ją išsaugoti. Kai 1944 metų vasarą tarybinė armija išvarė iš Lietuvos baisius okupantus, tai po kokio mėnesio atvažiavo iš Maskvos jos sūnus, rodos, majoras, ir savo motinėlę išsivedė, prieš išvažiuodamas jis mane paklausė, kiek reikia mums už išgelbėjimą jo mamos sumokėti. Aš pasakiau, kad tokiu klausimu jis mus įžeidžia, todėl kad jo mamą mes laikėme ne dėl pinigų, o tik dėl to, kad mums buvo jos gaila.
Jis susigraudino ir mane apkabinęs, nuoširdžiai pabučiavo. Atsisveikinome kaip geri bičiuliai. Jo motina, kaip pasirodė, buvo Šiaulių apskrities Šakynos vaistininko Trusfuso žmona; pats vaistininkas Trusfusas buvo sušaudytas 1941 metų rudenį Gruzdžiuose. Jį sušaudė hitlerininkų pataikūnai, žvėrimis virtę kai kurie lietuviai, baisūs paklydėliai.
Kai Lietuvoje nebebuvo okupantų, vėl prasidėjo tarybinis gyvenimas. Švietimo vadovybė mane pakvietė dėstyti Žagarės gimnazijoje (tada vidurinė m-la dar buvo vadinama gimnazija) aukštosiose klasėse rusų kalbos. Mielai sutikau ir rusų kalbos dėstymo darbą dirbau sėkmingai. Gerai sugyvenau su mokytojais, mokiniais ir jų tėvais bei globėjais. Kur galėjau – dalyvavau ir visuomeniniame darbe, o taip pat ir sceninėje mokinių saviveikloje.
Viskas klojosi, rodos, gana gerai, bet 1945 m. balandžio 23 d. įvyko mano išoriniame gyvenime didelė permaina: tą dieną beveik su visa savo šeima (žmona, sūnumi ir svaine — žmonos seseria) buvau areštuotas ir 1945 m. balandžio 24 dienos rytą išvežtas į Tadžikistaną. Kodėl mus areštavo ir ištrėmė nežinojau tada, tikrai nežinau ir dabar. Tardymo ir teismo nebuvo, ir niekas nepasakė už ką esam tremiami. Niekas to mums nepasakė per visą mūsų ištremties laikotarpį, t.y. per visą ištremties dešimtmetį.
1945 m. balandžio 23-čios dienos rytą nuėjau į gimnaziją geriausia nuotaika, atlikau VII klasėje rusų kalbos pamoką ir po pertraukos nuėjau dėstyti rusų kalbos IV klasei. Bedėstydamas staiga išgirdau pereinamojoje VI klasėje rūstų vyrišką balsą: „Kur mokytojas Levinskas?“
Šeštosios klasės mokinė, skubiai įbėgusi į IV klasę, pasakė, kad manęs reikalaująs milicininkas. Įėjęs į VI klasę, išvydau su šautuvu bestovintį lietuvį milicininką. Jis buvo dar jaunas, gyveno pas savo tėvus. Ir jis, ir jo tėvas buvo man pažįstami, tais metais mažai buvo kopūstų, tai vieną centnerį kopūstų buvau dovanojęs jiems. Bet dabar kažkodėl jis žiūrėjo į mane labai rūsčiu veidu.
– Kur jūsų sūnus? – piktai paklausė jis.
– Mano sūnaus čia nėra. Jis mokosi miesto centre.
– Ką jis padarė? – su nerimu paklausiau aš.
– Esi areštuotas. Eikim! – grubiai suriko jis.
– Leiskite dienyną paimti, – paprašiau aš jį.
– Tik greit, – įsakmiai tarė jis.
Sugrįžęs į IV klasę paimu dienyną, atsisveikinu su abiejų tų klasių mokiniais tardamas „Sudie!“ ir išeinu.
Įeinu į mokytojų kambarį, padedu ant stalo dienyną, palieku ant stalo ir mano išverstą į lietuvių kalbą Levo Tolstojaus brošiūrą (išleistą 1928 metais) „Kodėl žmonės svaiginasi?“. Tą brošiūrą norėjau paskaityti septintokams, nes jų buvau vadovas; skubiai apsivelku paltą ir išeinu, nežinodamas, ar begrįšiu...
Einame gatve. Milicininkas rūstus, nieko nekalba. Priešais mudu eina gerai man pažįstamas senukas. Jis žvilgtelia į mane ir kaip mat apsimeta manęs nematąs. Aš pirmą kartą pajuntu, kad kai kam jau esu „trefnas“. Tai man džiaugsmo nesuteikė, bet buvo suprantama: jis bijojo mažiausio įtarimo ir todėl griebėsi tokios netaurios priemonės. Nueiname į tą namą, kuriame mokosi mano sūnūs. Milicininkas išsiveda ir jį.
– Ką tu padarei? – klausiu sūnų, 13-kos metų II klasės gimnazistą.
– Aš nieko, tėveli, nepadariau, – susijaudinęs sako jis man.
Prieiname prie mūsų namų. Mūsų namai apsupti ginkluotų žmonių – liaudies gynėjų. Vienas iš jų, jaunas vaikinas, su pašaipa man sako: „Ehe, pakliuvai, balandėli!“
Aš imu ant jo pykti. Bet staiga atsimenu tą Evangelijos vietą, kurioje sakoma, kad prie kryžiaus kalamas Kristus pasakęs: „Tėve, atleisk Jiems: Jie nežino, ką daro“. Tai atsiminęs ir aš Jam atleidžiu, ir lieka man ramu ir gera.
Namuose randame komisiją, atėjusią mūsų areštuoti. Jaunas rusų tautybės karininkas mandagiai man praneša, kad jam esą įsakyta mane su visa mano šeima nuveždinti į Šiaulius. Sakosi Žagarėje klausinėjęs turtingus ir neturtingus žmones apie mane ir mano šeimą, ir visi labai gerai apie mane ir mano šeimą atsiliepę, bet vis dėlto jis privaląs aukštesnės vyresnybės įsakymą įvykdyti.
Greit paaiškėja, kad mūsų padėjėja Onutė ir mano mama paliekamos čia. Tai sužinojęs, nudžiungu: mano mama jau eina 97-tus metus, jau silpna, o kad paliekama mūsų Onutė, tai tiesiog laimė: Onutė labai gera, ji mano senos motinos neapleis.
Klausiu, kur būsim vežami?
– Į Kėdainių apskritį, – atsako karininkas.
Tuo netikiu, ypač kad tas pats karininkas pataria vienam mėnesiui pasiimti maisto.
Rodau karininkui tą kambarėlį, kuriame išlaikėme mažne metus, gelbėdami nuo fašistinių budelių, tarybinę pilietę, seną žydų tautybės moterį.
Karininkas klausia, ar neturim mes dokumentinio įrodymo, kad tikrai čia esame tą moterį išsaugoję. Tada atsiminiau, kad reikėjo su tos moters sūnumi nueiti į Žagarės miesto Vykdomąjį komitetą, kai buvo jis atvažiavęs iš mūsų pasiimti savo motinos, kad parašytų jis pareiškimą, jog tikrai esame išsaugoję nuo fašistinių budelių jo motiną, ir kad Vykdomasis komitetas patvirtintų jo parašą.
Bet, deja, to nepadariau, ir dabar... (Tiesa, kai gyvenome jau ištremtyje, dvi tos mūsų įšgelbėtosios senelės dukterys, gyvenančios Kazanėje (viena ten yra vienos ligoninės vyr. gydytoja, o antroji – mokytoja), mūsų prašymu atsiuntė mums labai gerą patvirtintą pareiškimą, kad mes, rizikuodami savo gyvybe, nesavanaudiškai išsaugojom per Antrąjį pasaulinį kare nuo fašistinių vokiečių budelių jų motiną, bet tas jų pareiškimas mums nė kiek nebepadėjo. Bet mes buvom ir likom patenkinti, kad mums pavyko ją išgelbėti).
Klausiu, ką galime pasiimti?
– Pasiimti galite įvairaus maisto, indų, drabužių, apavo, patalynę, bet baldų, gyvulių negalima imti, – atsako karininkas.
– Bet Tarybų Sąjungoje, rodos, yra įstatymas, kad jeigu dėl ko nors pilietis kur nors keliamas, ir jis yra amatininkas, tai gali pasiimti savo įrankius, – tariau karininkui.
– Taip, bet jūs juk ne amatininkas, – sako man karininkas.
– Aš kaip tik amatininkas, mano amatas – mokytojavimas. TUO amatu verčiuosi jau mažne 20 metų. O mano įrankiai – knygos. Ir jų turiu nemaža, – sakau jam.
– Ak šitaip, na, gerai. Visus savo įrankius dėkitės į dėžes ir veškitės, – rimtai pasakė man karininkas.
Tai išgirdęs aš labai nudžiugau ir mažne visas savo knygas išsivežiau į Tadžikistaną. O tų knygų buvo gana daug: didžiąją knygų dėžę turėjo kelti 4 vyrai. Daug vargo man buvo su jomis ir jas vežant ir nusivežus (visą laiką teko gyventi labai mažame kambarėlyje), bet tas vargas labai apsimokėjo: tų knygų dėka turėjau apsčiai dvasinio peno, ypač kad juo galėjau dalytis ir su kitais.
