Trumpa mano gyvenimo apybraiža

Asmeninės nuotr.
Pasaulio tautų teisuoliai Edvardas Levinskas, žmona Teresė (kairėje) ir jos sesuo Lilija Vilandaitė.
„Šiaulių kraštas“ pradeda spausdinti Pasaulio tautų teisuolio iš Žagarės (Joniškio r.) Edvardo Levinsko (1893–1975) prisiminimų ištraukas. Užrašytą savo gyvenimo istoriją E. Levinskas buvo palikęs savo sūnui Leonui Levinskui.

E. Levinskas – tolstojininkas, pedagogas, L. Tolstojaus raštų vertėjas, tolstojininkų žurnalo „Atgimimas“ leidėjas, esperantininkas.

1944 metais Levinskai priglaudė Šakynos vaistininko žmoną Batya Trusfus ir jos anūkę Ruth Yoffe. Mergaitė netrukus buvo perduota Kalendrų šeimai, o Batya Trusfus Levinskų namuose slėpėsi 8 mėnesius.

1945 metais Levinskai buvo ištremti į Tadžikiją. Po 10 metų iš tremties grįžo tik E. Levinskas su sūnumi Leonu, žmona Teresė su seserimi liko palaidotos tremties vietoje.

Memuaruose autorius daugiausiai dėmesio skiria savo, kaip pedagogo ir tolstojininko, veiklai ir pasaulėžiūrai. Prisiminuose minima daug su Šiaulių kraštu susijusių vietovių, asmenų. Pasakojama ir apie skaudžius įvykius – holokaustą, tremtį.

E. Levinsko prisiminimai rašyti 1961 metais. Anksčiau niekur nepublikuoti.

(Mano prisiminimai)

 

Gimiau 1893 m. gruodžio 1 d. (n. st.) Šiaulių apskrities Joniškio valsčiaus Vaizgučių dvare. Tame dvare mano tėvai buvo kumečiais. Bet 1901 metų pavasarį jie kartu su manimi ir jau užaugusia jauna dukteria (pati vyresnioji duktė jau buvo ištekėjusi ir gyveno atskirai) atsikėlė į Joniškį ir čia ėmė gyventi paprastų darbininkų gyvenimą.

Tėvams aš buvau pats paskutinysis sūnus – pagrandėlis. Kiti mano broliukai ir sesutės, išskyrus minėtąsias dvi seseris, dėl sunkių gyvenimo sąlygų jau buvo mirę maži, todėl tėvams buvau labai brangus, mylimas. Tačiau jie, kaip ir visi tokios padėties žmonės, norom nenorom 1903 metų pavasarį turėjo mane išleisti toli į kaimą pas svetimus žmones galvijų ganyti, kitaip sakant, turėjo mane visai vasarai tiems žmonėms parduoti.

Bet didelis man buvo gerumas tas, kad žiemą, sugrįžęs pas savo mylimus tėvelius, galėjau lankyti pradinę mokyklą. Taip ir būdavo: nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ganydavau kitų bandą, o žiemą Joniškyje lankydavau pradinę rusų mokyklą (Joniškio valsčius apskrityje buvo visų didžiausias, o jame mokykla buvo tik viena, ta pati tik pradinė ir tik dėstoma rusų kalba – aut. past.) Mokslui buvau gabus ir iš pat mažens mėgau knygą.

Mano tėvas buvo beraštis, bet išmintingas, ne girtuoklis, darbštus ir lėto būdo žmogus. Motina buvo karšto būdo, bet labai teisinga, kruopšti, mokanti logiškai galvoti ir stebėti gyvenimą; be to, puikiai pažino ir mylėjo gyvąją gamtą – naminius ir laukinius paukščius, gyvulius, žvėrelius ir augalus. Buvo geraširdė ir labai daug atmintinai mokėjo įvairių liaudies dainų, pasakų bei legendų.

Rašyti nemokėjo, bet gerai mokėjo lietuviškai skaityti (lietuviškas knygas ji labai mėgo, jų gaudavo iš joniškiečio daktaro Vaineikio seserų ir iš pažįstamų knygnešių – aut. past.). Tad lietuviškai skaityti mane išmokė mama. Skaityti mane mokė taip, kaip vaizduoja vargo mokyklą mūsų dailininkas Petras Rimša: verpdama. Skaityti ji mokydavo kartais ir kitų vaikus. Vadinasi, kartais būdavo ir „daraktorė“. Be to, žmonių ir vietinio gydytojo būdavo giriama kaip gera bobutė-priėmėja.

Mirė ji 1945 metų rudenį, eidama 97-tus savo amžiaus metus. Mano tėvelis tiek ilgai neišgyveno: jis mirė 1932 metais, eidamas 87-tus metus (abu mano tėvai buvo lietuviai. Be savo gimtosios kalbos, mokėjo jie kalbėti dar ir latviškai, o motina dar kiek ir lenkiškai – aut. past.).

Baigti pradinės mokyklos man neteko. Ją telankiau tik pustrečių metų. Mat prasidėjo revoliucinis 1905 metų sąjūdis. Į tą sąjūdį buvau šiek tiek įsijungęs ir aš: keleto drąsesnių vaikų padedamas lipindavau naktimis Joniškyje prie tvorų ir telegrafo stulpų socialistų-revoliucionierių išspausdintas proklamacijas.

(...)

Kartą žymūs anų laikų Joniškio socialistai Žukas ir Balzaris paklausė mane ir kartu su manimi gatve ėjusius tris ar keturis mokinius, ar geri mūsų mokytojai. Mes atsakėme taip:

– Mokytoja gera, o mokytojas negeras.

– Klupdo ant kelių? – paklausė jie.

– Taip, klupdo, – atsakėme mes.

– Ir ausis suka? – paklausė jie dar.

– Skaudžiai suka, – vienbalsiai atsakėme mes.

– Na, tai jūs sustreikuokite, nebelankykite mokyklos. Reikalaukite mokytojų lietuvių, nes toji mokytoja jeigu ir geresnė, jeigu ir neklupdo jūsų ant kelių ir nesuka ausų, tai vis tiek ji nemoka kalbėti lietuviškai, ir mažiukams pas ją mokytis sunku. Juk sunku? (ta mokytoja mokė I ir II skyrius. Ji buvo švelnaus būdo, dar jauna mergina; mes ją su malonumu vadindavome Aleksandra Michailovna. Bet mokytojas, mokyklos vedėjas, nors pamokas dėstydavo ir neblogai, buvo labai piktas. Jis mokė III ir IV skyrius. Mes jį vadindavome tik „gospodin učitelj“ – aut. past.)

– Sunku, – patvirtinome mes, atsiminę kaip mums buvo, kai mokėmės I-ame skyriuje.

– Na, tai streikuokit, – primygtinai patarė jie.

Tai išgirdę, mes nustebome: vadinasi, gali streikuoti ne vien darbininkai, bet ir mokiniai.

– Bet kaip sustreikuoti, kaip padaryti, kad visi streikuotų? – paklausėme mes.

Jie mums patarė daryti taip: apklausinėti sąmoningus vaikus, ar nori jie lietuvių mokytojų, ir jeigu nori, tai ar sutinka streikuoti. „Jeigu matysite, kad sutinka, praneškite mums. Mes tada ateisime į mokyklų su jumis pasikalbėti, ir jeigu matysime, kad tikrai visi norite lietuvių mokytojų ir visi sutinkate nelankyti mokyklos tol, kol nebus pakeisti mokytojai tai mes ir patarsim tada streikuoti“, – pasakė jie.

Susitarti su mokiniais mums buvo nesunku. Visi nori lietuvių mokytojų ir visi sutiko streikuoti. Ir todėl kai po trejeto dienų atėjo į mokyklą Žukas su Balsariu paklausti mūsų, ar visi norime lietuvių mokytojų, tai visi kaip vienas surikom, jog norime (mes, trečiokai ir ketvirtokai mokėmės kitoje klasėje. Bet kai tik išgirdome, kad į priekinę pereinamąją klasę yra kažkas atėjęs ir garsiu vyrišku balsu sako „sveiki gyvi vaikai“, mes supratome esant atėjusius socialistus, ypač, kad mokytoja Aleksandra Ivanovna skubiai įbėgo pas mus ir išgąstingu balsu tarė vedėjui: „Sergej Ivanovič, socialisty prišli!“ Mes, nieko nebepaisydami, kaip mat subėgome į priešakinę klasę. Paskui mus įėjo ir abu mokytojai. Stovėjo jie paniurę, apsigandę. Nieko jie nesakė, niekas nieko nesakė ir jiems – aut. past.).

Kai savo norui patvirtinti mums liepė socialistai pakelti rankas, tai pakėlėme rankas visi (kad nekėlė rankų trys rusiukai, mes ir nepastebėjom). Bet kai socialistai pasakė: „Dabar pakelkite rankas tie, kurie norite, kad liktų tie patys mokytojai“, tai visi pamatėm, kad pakilo trys rankos: uriadniko sūnaus ir 2-iejų pašto viršininko dukrelių.

– Jūs kas, rusai? – paklausė atėjusieji socialistai.

– Taip, mes rusai, – atsakė šie.

– Mes, socialistai, gerbiame visas tautas, tai gerbiame ir rusus. Tik tiek, kad jūsų čia labai mažai. Bet jus nenusiminkit. Jūs nors ir rusai, bet puikiai mokate kalbėti ir lietuviškai, tai jums nebus sunku mokytis ir prie lietuvių mokytojų. O, be to, rusų kalba bus dėstoma kaip atskiras dalykas. Na, o dabar – kreipėsi socialistai į mus, lietuvius – jeigu norite lietuvių mokytojų, tai ar visi sutinkate streikuoti?

– Visi, visi! – šaukėme mes.

– Pakelkite rankas, kas sutinkate streikuoti.

Pakėlėme.

– Dabar pakelkite rankas tie, kurie nesutinkate streikuoti.

Ir vėl pakilo trys rankos.

– Na, su jumis mes jau kalbėjomės, – tarė socialistai rusiukams. – Na, o jūs, – kreipėsi jie į mus, – jeigu jau tvirtai taip apsisprendėt, tai ir vykdykit. Tvarkingai ir gražiai eikit namo ir nė vienas nelankykit mokyklos tol, kol nebus mokytojų lietuvių.

(...)

Taip prasidėjo mūsų streikas. Streiklaužių, išskyrus rusiukus, nebuvo. Rusiukai pirmąją streiko dieną buvo į mokyklą atėję, bet mūsų įspėti – nebelankė ir jie. Nebelankė, bet sakėsi skųsiąsi mokyklos vedėjui. Dėl šitokio jų grasinimo mes (aš ir keletas mano draugų) tik gardžiai nusijuokam: taip tvirtai mes tikėjome savo pergale.

Streikavome kokį dvejetą savaičių. Bet vieną naktį (1906 metų pradžioje) plentu atjojo iš Latvijos į Joniškį baudžiamasis dragūnų būrys. Atsivežė jie net keletą patrankų, kiekvienas turėjo šautuvą, kardą ir labai skaudų bizūną. Ir nieko nelaukdami tuoj pradėjo visus bausti: kiekvienas namo ar namelio savininkas turėjo sunešti dragūnų vadovybei, rodos, po 3 rublius kontribucijos. O svarbiausia – tučtuoj prasidėjo masiški žmonių areštavimai, tardymai ir pusiau apnuogintų žmonių baisus plakimas.

Suvirpo nugara ir man, ypač kai areštavo Joniškio kurpių Brijūną ir jo sūnų Antaną, kokių 15-kos ar 16-kos metų bernioką.

(...)

Po kokios savaitės, sušaudę iš patrankos keletą revoliucionierių namų, dragūnai iš Joniškio išbildėjo, o Joniškio klebonas Šiaučiūnas bažnyčioje iš sakyklos paskelbė caro valdžios raštą, kad tėvai tučtuoj leistų į mokyklą savo vaikus ir kad už neleidimą būsią skaudžiai baudžiami. Na, ką gi, rytojaus rytą tėvai liepė eiti į mokyklą ir man. Mane išleisdama mama net apsiverkė. Ji bijojo, kad mokytojas neįduotų manęs pristavui.

Piktas buvo mokytojas, bet dar piktesnis – pristavas. Ko bijojo mama, to bijojau ir aš, todėl į mokyklą ėjau su baime.

Štai ir skambutis. Visi jau sėdime suoluose ir apsigandę laukiame mokytojo. Po maldos mokytojas (mokyklos vedėjas) visiems, kaip ir visada, liepė sėstis. Paskui išsiėmė iš kišenės raštelį ir iššaukė mane ir dar kokius tris ar keturis mokinius, liepdamas stoti prie lentos.

Sustojome.

– Ko jūs čia atėjote? – paklausė rūsčiu balsu mokytojas rusiškai.

– Mokytis atėjome, – atsakėme apsigandusiu balsu mes irgi rusiškai.

– Učitjsia prišli? Tak ja že russkij. A vam ne nado russkogo učitelia. Tak čego že prišli? (Mokytis atėjote? Taigi aš rusas. O jums nereikia mokytojo ruso. Tai ko gi jūs atėjote?)

Tylime.

– Sejčas stupaite domoj! Ne nado mnie vas takich... (Tuojau pat eikite namo! Nereikia man jūsų tokių...) sukliko mokytojas net juodai pamėlynavęs iš pykčio.

Skubiai nėrėme lauk. Atsidūrę gatvėje nudžiugome, kad mūsų reikalas pasibaigė dar taip, kad nebuvo blogiau. O vis dėlto giliai širdy buvo skaudu: visi mokysis, o mes...

Bet praslinko keletas mėnesių, ir vėl tolokai nuo Joniškio teko bandą ganyti, skurdų samdinio-piemenėlio vargą vargti.

Tačiau, kai baigęs ganyti atėjau į mokyklą, tai senųjų mokytojų neberadau. Mokytojos vietoje buvo mokytojas lietuvis, o piktojo mokytojo vietoje – naujas mokytojas, nors ir rusas, bet labai geras, toks švelnus, toks malonus žmogus. Jis rusiškai mane paklausė, kuriame skyriuje praėjusiais mokslo metais mokiausi.

Pasakiau, kad trečiame. Davė paskaityti iš ketvirtojo skyriaus rusiško vadovėlio tokį apsakymėlį. Perskaičiau. Jis mane pagyrė už ryškų skaitymą, paklausinėjo dar kiek iš aritmetikos ir pasakė perkelsiąs mane į IV skyrių. Tai išgirdęs labai nudžiugau ir uoliai ėmiau mokytis, kad pasivyčiau, kad nebūčiau atsilikėlis.

Bet kokį mėnesį pasimokius, man rados tarnyba: Joniškio katalikų bažnyčios zakristijonui prireikė padėjėjo, ir aš juo tapau (patarnauti kunigui per mišias jau buvau išmokęs anksčiau – aut. past.).

Kad ir kaip man buvo skaudu mesti mokyklą, bet tas piemenavimas jau buvo spėjęs man tiek įgristi, jog ryžausi net tokiam žygiui, davęs žodį pats sau, kad mokysiuos pats vienas. Ir mokiausi. Mokiausi ypač aritmetikos ir rusų kalbos gramatikos. Be to, išmokau iš naujojo klebono Butkevičiaus liokajaus A. Orlauskio lietuviškai rašyt. Bet čia aš pamačiau pats ir sužinojau per klebono liokajų užkulisinį kunigų gyvenimą, kuris toli gražu nebuvo toks idealus, kokį vaizdavausi, ir čia ėmė darytis dirva religinių abejonių daigeliams mano širdyje dygti.

Pas tą zakristijoną ištarnavau pusantrų metų, o paskui, kai mano vietą užėmė jo giminaitis, stojau pas vieną Joniškio kurpių mokytis kurpystės. Bet kadangi mano tas naujasis mokytojas ne tiek mane mokė, kiek stumdė visokių savo ūkio darbų dirbti, o protarpiais mane ir apmušdavo, ir kadangi pats tas amatas man labai nepatiko, aš pusę metų to amato „pasimokęs“, ėmiau ir pabėgau nuo to kurpiaus.

Pabėgau nuo to kurpiaus 1909 metų pačioje pradžioje ir tuoj gavau tarnybą Joniškio Vartotojų bendrovėje pardavėju. Čia man buvo labai gera proga lavėti, prusti. Čia sėkmingai ištarnavau trejetą metų.

Paskui gavau pardavėjo vietą Šiauliuose pas tokį lenką Savičių, turėjusį didelį kolonialinių prekių ir vyno krautuvę (turėjo jis dar atskirai didelę galanterijos krautuvę, bet čia tarnavo tik moterys – aut. past.).

Pas jį ištarnavau mažne šešetą mėnesių ir pramokau kalbėti, skaityti ir net rašyti lenkiškai.

Iš to Savičiaus išėjęs, 1912 metų vasaros pabaigoje išvykau į Rygą ir čia gavau pelningą pardavėjo vietą pas lietuvį J. Leparską, pradėjusį verstis malkų prekyba. Čia gerokai pramokau rusų ir latvių kalbų, bet čia mane ėmė kamuoti skaudžios religinės abejonės.

Aktualu: vertimo biuras