Trumpa mano gyvenimo apybraiža (4)

Asmeninė nuotr.
Pasau­lio tau­tų tei­suo­lis Ed­var­das Le­vins­kas.
„Atolankos“ tęsia Pasaulio tautų teisuolio, tolstojininko, pedagogo, L. Tolstojaus raštų vertėjo, tolstojininkų žurnalo „Atgimimas“ leidėjo, esperantininko iš Žagarės (Joniškio r.) Edvardo Levinsko (1893–1975) prisiminimus. Prisiminimai rašyti praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje, po mažiau nei dešimtmečio nuo autoriaus grįžimo iš tremties.

(Mano prisiminimai)

 

Štai ir mokytojauju Šiauliuose. Čia baisiai daug man darbo: pr. mokyklų mokytojai išsirenka mane savo korporacijos pirmininku, kad kas mėnesį paimčiau iš Šiaulių miesto valdybos kasininko piniginius, kas mėnesį duodamus pr. mokyklų mokytojams, priedus ir kad juos visiems pr. mokyklų mokytojams išdalyčiau; kad prireikus šaukčiau pr. mokyklų mokytojų susirinkimus ir kad tuose susirinkimuose pirmininkaučiau; be to, tie patys mokytojai išrenka mane savo atstovu, privalančiu dalyvauti Šiaulių miesto švietimo komisijos posėdžiuose; o tos komisijos nariai išsirenka mane sekretoriumi, privalančiu rašyti posėdžių protokolus; o per metinę Lietuvos Mokytojų profesinės sąjungos Šiaulių skyriaus konferenciją išrenka mane to skyriaus nariai savo atstovu, privalančiu dalyvauti Šiaulių apskrities švietimo komisijos posėdžiuose; o tos komisijos nariai išsirenka mane pirmininku, privalančiu pirmininkauti posėdžiuose.

O tiek Šiaulių apskrities, tiek ir Šiaulių miesto švietimo komisijos posėdžių per metus būdavo nemažai. Tiesioginio mokyklinio darbo irgi būdavo apsčiai.

Tiesa, čia, Šiauliuose, reikėdavo mokyti tik vieną skyrių, bet dažnai tie skyriai būdavo labai dideli: 1923/24 mokslo metais man teko mokyti IV skyrių, kuriame mokinių buvo 45. O 1924/25 mokslo metais teko mokyti I skyrių, kuriame mokinių buvo 50. Bet mokymo darbą labai mėgau, įsigijau vaizdinių mokymo priemonių ir todėl mokymo darbas man sekdavosi neblogai. Žinoma, tekdavo padirbėti ir naktimis, parėjus iš įvairių posėdžių bei susirinkimų. Bet visais tais darbais nesibodėdavau, jėgų užtekdavau.

Beje, pradėjęs Šiauliuose mokytojauti, netrukus tapau Lietuvos Mokytojų profesinės sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku. Juo būdamas irgi turėdavau gerokai padirbėti. Be kitko, protarpiais tekdavo ginti nuo provincijos kai kurių klebonų ir kartais net nuo jų „gaspadinių“, nepagrįstai užpuolusių tą ar kitą kurį mokytoją, mūsų sąjungos narį. Tuo reikalu visada mums mielai be jokio atlygio padėdavo advokatas Lukauskas, pažangus Šiaulių miesto gyventojas.

Be to, kasmet tekdavo dalyvauti Lietuvos Mokytojų profesinės sąjungos centro valdybos šaukiamose metinėse konferencijose, kurios vykdavo Kaune. Į tas konferenoijas suvažiuodavo Lietuvos Mokytojų profesinės sąjungos skyrių atstovai. Čia visada tekdavo man būti prezidiume sekretoriumi. Centro valdybos pirmininkas Žygelis pasiūlydavo ir visi pritardavo. Tiesa, ne aš vienas tuo sekretoriumi būdavau. Paprastai būdavom kokie trys sekretoriai ir dažniausiai vis tie patys.

Nebeatsimenu kuriais metais, bet buvo taip, kad Kaune, prasidėjus metinei Lietuvos Mokytojų profesinės sąjungos skyrių atstovų konferencijai, kažkas pranešė, jog yra areštuotas mokytojas Gaška, mūsų sąjungos narys, ir dar vienas mokytojas (jo pavardės nebeatsimenu), irgi mūsų sąjungos narys, ir pasiūlė išrinkti iš mūsų tarpo komisiją, kad toji nuvyktų pas reikiamą ministrą ir susirinkusiųjų mokytojų vardu pareikalautų areštuotuosius mokytojus tuoj paleisti. Tokia komisija tuoj buvo išrinkta ir ji tuoj nuvyko pas Teisingumo arba gal Vidaus reikalų ministrą, bet tas nesutiko paleisti. Atsimenu, kad dėl to daugelis buvome labai pasipiktinę.

Svarbiausi mano gyvenimo Šiauliuose laikotarpio metai buvo: 1923-ji ir 1924-ji; tais metais buvau Levo Tolstojaus vienminčių leidžiamo periodinio laikraščio redaktoriumi. To laikraščio vardas buvo „Atgimimas“. Anksčiau buvo leistas tų pačių žmonių ir tos pačios krypties nedidelis periodinis laikraštis „Meilės keliais“ Panevėžyje.

Bet paskui buvo sumanyta leisti didesnį ir, svarbiausia, aktyvesnį dvasinei kultūrai kelti laikraštį „Atgimimas“ ir nebe Panevėžyje, bet Šiauliuose. Deja, klerikalai bei reakcionieriai nesnaudė, spėjus tik išleisti 1923 metų balandžio mėn. pirmąjį „Atgimimo“ numerį, sujudo visos tamsiosios jėgos, ir netrukus jis buvo konfiskuotas, o redaktorius (aš) patrauktas tieson. Buvo konfiskuotas už mano bičiulio-bendradarbio Balio Dūdos straipsnį „Kaip kitur žmonės su karu kovoja“. Po kokio pusmečio buvo teismas, kuris redaktorių (mane) vis dėlto išteisino.

Antrąjį „Atgimimo“ numerį pavyko išspausdinti 1924 metais irgi balandžio mėn. Jį redagavau ir du straipsnius jam parašiau jau aš vienas, nes mano brangusis bičiulis Balys Būda, mano artimiausias ir geriausias bendradarbis, už mane nors ir jaunesnis, bet užtat gabesnis, buvo susirgęs greitąja džiova ir buvo jau visai silpnas, galėjo apdoroti tik bibliografijos skyrių. Bet antrąjį „Atgimimo“ numerį irgi tuojau konfiskavo. Konfiskavo už Jono Ilgūno straipsnelį „Jėsus ir bačnyčia“, o redaktorius ir vėl po kokio pusmečio buvo teisiamas, ir dabar turbūt teismas jau nebebūtų manęs išteisinęs, bet advokato Lukausko energingo gynimo dėka vis dėlto išteisino ir dabar, ir buvo man grąžinti konfiskuotieji antrojo „Atgimimo“ numerio egzemplioriai.

Advokatas Lukauskas pasisiūlė pats mane teisme ginti, ir jam pavyko mane apginti. Už gynimą jis neėmė nė vieno cento.

Norėjom išleisti dar trečiąjį „Atgimimo“ numerį, bet susilaikėm. Susilaikėm dėl to, kad buvo jau miręs man geriausias bendradarbis Balys Dūda ir, svarbiausia, dėl to, kad visai buvo aišku, jog konfiskuos ir trečiąjį numerį, nors ir visai nebūtų jame paliesti opesni klausimai.

1925-jų metų vasarą Švietimo ministras per pr. mokyklų inspektorius pranešė tiems pr. mokyklų mokytojams, kurie nors ir labai gerai dirba, bet neturi reikiamo cenzo, kad nuo sekančiųjų mokslo metų bus atleisti iš mokytojo pareigų, jeigu nebus įsigiję nustatyto cenzo. Becenziai mokytojai subruzdo. Kurie jau anksčiau buvo mokęsi, tie važiavo į Kauną laikyti reikiamų egzaminų Švietimo ministerijoje, o kiti ieškojosi kitokio darbo.

Man tokiems egzaminams ruoštis vis nebuvo laiko, o dabar taip staigiai ir nebepasiruoši, tai nusprendžiau stoti į Kėdainių mokytojų seminariją. Savo seniems tėvams išnuomojau minėtame Kalnelio kaime butą, į kurį juos ir nuveždinau iš Šiaulių, o pats 1925 metų rudenį išvykau į Kėdainių mokytojų seminariją mokytis – įsigyti cenzo.

Kėdainių mokytojų seminarija buvo vadinama kairiųjų seminarija. Ir ne be reikalo: čia visi mokytojai daugiau ar mažiau buvo progresyvių pažiūrų. Čia mokytojavo geras pedagogas, pažangus ir puikus istorikas Juozas Geniušas, pažangios dvasios fizikas J. Matuzevičius, psichologiją ir dar kai ką dėstęs J. Lazauskas, senas ir gana pažangus matematikas J. Stankevičius, drąsus istorikas ir laisvų filosofijos istorijos paskaitų skaitytojas A. Karvauskas, pedagogas Budzinskas ir kiti.

Be to, čia nemaža buvo ir buvusių mokytojų, stojusių į tą seminariją mokytojo cenzui įsigyt: ir beveik jie visi buvo kairieji. Iš tokių čia mokėsi ir Stasys Pupeikis, kuris visai neseniai buvo Lietuvos TSR švietimo ministru. Tada jis dar buvo jaunutis, bet gyvas ir nuoširdus, labai geras draugas. Čia mokėsi ir buvęs mokytojas, mano draugas, Julius Laurinaitis, mūsų Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojo Jono Laurinaičio brolis, dabar jau pensininkas, gyvenantis arti Panevėžio. Čia greit ėmiau pastebėti vidutinio ūgio, labai rimto, beveik paniurusio veido mokinį. Tai buvo Vytautas Montvila.

Kadangi buvau ne viename su juo kurse, ir kadangi jis buvo dar jaunas, o aš jau buvau subrendęs (jau ėjau 33-ečius metus), ir kadangi gyvenau ne bendrabutyje, bet pačiame Kėdainių mieste, tai tarp mudviejų artimi ryšiai neužsimezgė. Netrukus pastebėjau jį esant karštą revoliucinės dvasios poetą, nes ne kartą jis skaitė seminarijos salėje visiems mokiniams smarkius savo eilėraščius, kupinus revoliucinės ugnies.

1927 metų vasarą išlaikiau Kėdainių mokytojų seminarijoje reikiamus egzaminus, tuo įsigijau mokytojo cenzą ir su seminarija atsisveikinau. Ar mokėsi 1926/27 mokslo metais toje seminarijoje ir poetas Vytautas Montvila, niekaip nebeatsimenu. Su juo kur nors susitikti man nebeteko.

Kėdainių mokytojų seminarijoje man teko gerokai pavargti, o iš pradžių net ir pabadauti, nes litų buvau atsivežęs nedaug, o ir iš tų pačių reikėjo siųsti seniems tėvams, paliktiems kaime išnuomotame bute. Tai gerai dar, kad ėmiau gauti kas mėnesį po 50 litų pašalpos iš Lietuvos Mokytojų profesinės sąjungos Šiaulių skyriaus, ir kas mėnesį po 100 litų paskolos iš Šiaulių miesto valdybos; tiesa, kartais atsiųsdavo kokį pusšimtį ar net šimtą litų koks geras bičiulis, bet to būdavo maža, reikėdavo gerokai susiveržti... Tokių skurdžių mūsų tarpe buvo ir daugiau.

Kartą vienas mūsų draugas, tylus ir geras mūsų kurso mokinys, per rytinę mankštą nualpo. Sužinojome jį badaujant. Jo namiškiai nė lito jam nebeatsiųsdavo ne tiek iš neturto, kiek iš pykčio, kam neina jis į kunigus. Tuoj sumetėm jam lėšų. Mesdavom kiek kuris galėdami jam kas mėnesį, ir tuo įgalinom jį nors šiaip taip egzistuoti ir mokytis.

Susirinkome kartą (1926 metų pradžioje) į seminarijos salę dėl kažko pasitarti. Vienas kitas mokinys iš aušrininkų pakalbėjo apie liaudies skurdą ir šiaip jau apie kai kurias negeroves. Buvo keletas ateitininkų. Vienas iš jų ėmė kalbėti, kad viską reikią atnaujinti Kristuje.

Tai girdėdamas aš nebeiškenčiau, karštai pasakiau, kad ateitininkai yra Romos katalikų bažnyčios sukvaišinti vergai, nė kiek nepažįsta tikrojo Kristaus mokslo, nežiną, kad tikrąjį Kristaus mokslą bažnyčia nuo žmonių yra nuslėpusi, tiesiog pamynusi po kojų, ir Kristaus mokslo vardu skelbia savąjį mokslą, kardinolų, popiežių mokslą, kuris jau seniai yra supuvęs ir su tikruoju Kristaus mokslu seniai nebeturi nieko bendro. Ir trumpai išdėsčiau tikrojo Kristaus mokslo esmę – ryškiai parodžiau Kristaus mokslo skirtumą nuo bažnyčios mokslo, ar ta bažnyčia būtų katalikų, stačiatikių, liuterių, kalvinų ar kuri kita.

Išskyrus keletą ateitininkų, visi kiti labai karštai plojo.

Bet vienas ateitininkas, kurį ne labai gerbė ir patys ateitininkai, tą patį vakarą nuskubėjo pas seminarijos kapelioną ir viską pasakė jam. Pasakė iškreiptai, neteisingai, būtent, kad tame susirinkime kai kurie mokiniai kalbėję, kaip nuversti esamąją vyriausybę, o mokinys Levinskas pavadinęs Kristaus mokslą supuvėliu.

To rezultatas buvo tas, kad klerikalinė Švietimo ministerija atsiuntė į mūsų seminariją senyvą pareigūną, kad visa tai ištirtų vietoje. Tas tardė kai kuriuos mokinius ir pasekmės buvo tos, kad Švietimo ministerija pačios seminarijos nors ir neuždarė, bet atsisakė mokėti mokytojams algas. Mat, Kėdainių mokytojų seminarija Švietimo ministerijos leidimu buvo įkurta Lietuvos Mokytojų profesinės sąjungos centro valdybos.

Mokytojų profesinės sąjungos centro valdyba mokytojus, atsidūrusius bėdoje, rėmė, bet tas rėmimas buvo menkas ir jeigu mokytojai nebūtų aukojęsi ir kits kito rėmę, seminarijos darbas būtų sustojęs. Tiesa, mokytojai aukojosi dar ir todėl, kad už kokių 2-jų ar 3-jų mėnesių turėjo būti Seimo rinkimai, o buvo pagrindo tikėti, kad krikščionys demokratai nebelaimės, kad ims viršų kairieji, ir tada jie atgaus savo uždarbį. Bet ką daryti su seminarijos kapelionu? Kapelionui reikia mokėti visą algą. Kitaip jis atsisakys bedėstęs tą tariamąją tikybą, ir tada Švietimo ministerija tokią seminariją, kurioje nedėstoma tikyba, uždarys.

Seminarijos direktorius J. Stankevičius rado tokią išeitį: pasikvietė pas save keletą patikimiausių mokinių (į tų patikimiausių mokinių skaičių patekau ir aš) ir nutarė rinkti kapelionui algą iš mokinių, t.y. pranešti visiems mokiniams, kad kiekvienas jųjų kas mėnesį duotų ne mažiau kaip po 1 litą seminarijos sargams bei valytojoms ir smulkioms seminarijos išlaidoms. O kad tie pinigai eis tik kapelionui, tai prašė niekam to nesakyti, laikyti didžiausioje paslaptyje.

Kai iš direktoriaus sugrįžę kiekvienas pranešėme savo kursui tokios rinkliavos tikslą taip, kaip buvo prašęs direktorius, tai kai kurie jeigu ir nujautė, kaip iš tikrųjų čia yra, visi tyliai sutiko duoti, ir kas mėnesį tą neišvengiamą duoklę ir duodavo.

O per Seimo rinkimus, vykusius 1926 metų pavasarį, tie krikščionys-demokratai iš tikrųjų pralaimėjo: balsų daugumą gavo liaudininkai ir socialdemokratai ir tada mūsų seminarijos mokytojai atgavo už dirbtąjį laiką atlygį. Džiaugėsi krikščionių demokratų pralaimėjimu mokytojai, tuo džiaugėmės ir mes, mokiniai.

1926 metais vasaros atostogas praleidau Žagarėje. Čia tada mokytojavo P. Rotomskis, kuris už pogrindinę komunistinę veiklą paskiau buvo areštuotas ir ilgai kalintas Šiaulių kalėjime. Tai buvo energingas ir mielas jaunikaitis. Jis mane įprašė skaityti Žagarėje apie inkviziciją paskaitą. Tokią paskaitą Žagarėje skaityti aš sutikau ir vieną sekmadienį ją skaičiau. Gausiai susirinkusiems žmonėms, išskyrus keletą davatkų, ta mano paskaita patiko. Ją buvau skaitęs Valiūnuose (netoli to minėtojo Kalnelio kaimo) o taip pat ir Joniškyje, Ginkūnuose (netoli Šiaulių), Kupiškyje ir Radviliškyje. Žmonės jąja domėjosi visur.

Pabaigęs 1926 metų vasaros atostogas, vėl grįžau į Kėdainių mokytojų seminariją mokytis. Lietuvių kalbos ir literatūros čia mus pradėjo mokyti naujai atkeltas mokytojas J. Budzinskas. Tai buvo pažangus jaunas žmogus, labai gerai dėstęs savo dalyką; jis mums dėstė dar ir pedagogiką. Uždavė jis mums savo mokymo pradžioje namų rašomąjį darbą „Ugnis ir vanduo“.

Aš įsidrąsinau ir parašiau tąja tema publicistinio pobūdžio straipsnį. Tame straipsnyje vaizdžiai įrodinėjau, kad bažnyčia ir krikščionybė ne tik kad neturi nieko bendro, bet yra du priešingi dalykai, taip pat priešingi, kaip ugnis ir vanduo. Baigdamas parašiau, kad „Kristaus mokslas yra ugnis – šventa, dieviška ugnis, kuri uždega ataušusius žmonių širdis, pripildo jas meile ir tuo naikina pasaulio piktybes. O bažnyčia (ne vien katalikų bažnyčia, bet taip pat ir stačiatikių, liuterių, kalvinų, anglikonų ir visos kitos, daugiau ar mažiau išvirtuslos į negyvas formas ir su tikruoju Kristaus mokslu nebeturinčios nieko bendro) yra tuo drumzlinu vandeniu, kuris tą ugnį stengiasi užlieti. Bet veltui!

Nors ir didžiausius jis (tas vanduo) yra padaręs potvynius, nors ir mažai, palyginti, šiandien yra pasaulyje tos šventosios ugnies, bet vis dėlto jos yra. Jos yra prastuomenėje, yra ir šviesuomenėje, yra pagaliau net ir geresniuosiuose tos pačios bažnyčios atstovuose. Ir, reikia tikėtis, anksčiau ar vėliau tos šventos ugnies atsiras tiek daug, kad jokie vandenys nebeįstengs jos beužlieti, ir tada, ir tiktai tada įvyks žemėje visų taip laukiama palaimos karalystė.“

Mokytojui J. Budzinskui tas mano straipsnis labai patiko. Jis prašė mane jį perskaityti visų seminarijos kursų mokiniams. Aš sutikau, ir vakare, mokytojo Budzinsko paraginti, sugužėjo visi mokiniai į didelę seminarijos salę.

Perskaičiau. Karšti aplodismentai, klausimai, gyvi debatai ir pakilia nuotaika skirstomės namo.