Trumpa mano gyvenimo apybraiža (7)

Asmeninė nuotr.
Iš tremties grįžo tik Edvardas Levinskas su sūnumi. Teresė Levinskienė ir jos sesuo Lilija Vilandaitė amžinojo poilsio atgulė Tadžikistane.
„Atolankos“ tęsia Pasaulio tautų teisuolio, tolstojininko, pedagogo, L. Tolstojaus raštų vertėjo, tolstojininkų žurnalo „Atgimimas“ leidėjo, esperantininko iš Žagarės (Joniškio r.) Edvardo Levinsko (1893–1975) prisiminimus. Prisiminimai rašyti praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje.

Nepradėjus dar ir pakuotis, atėjo Žagarės miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas ir partorgas. Jie abu pasakė, kad čia esąs kažkoks nesusipratimas, kad aš esąs puikus mokytojas ir visais atžvilgiais tikrai geras tarybinis pilietis. Karininkas jiems patarė rašyti pareiškimą arba patiems važiuoti į Šiaulius ir ten paaiškinti, prašyti, kad mane paleistų, bet jis pats sakėsi čia nieko negalįs padaryti, privaląs vykdyti įsakymą. Jiedu išėjo. Netrukus jiedu atsiuntė man iš valstybinio malūno 60 kg pikliuotų kvietinių miltų.

Rytojaus rytą, t.y. 1945 m. balandžio 24 d., mus veža su pasiimtais daiktais ir mano knygomis į Žagarės miliciją. Gatvėje didelis būrys žmonių. Jie atėjo mūsų išleisti, atsisveikinti. Tas atsisveikinimas graudus. Daugelis moterų verkia. Drąsesnės moterys pribėga ir mus apkabinusios pabučiuoja, palikdamos ant mūsų veidų savo ašaras.

Man neleidžia su sena, 96-rių metų motina atsisveikinti. Mat, buvo taip. Aš su žmona ir sūnumi gyvenau išnuomotame bute, buvusiame artimiausioje gretimoje gatvėje, nes mano velionės uošvienės namas buvo mažas, jame visiems gyventi buvo ankšta, todėl mes ir išsinuomojom atskirą butą. Bet į jį mes eidavome daugiausia tik nakvoti, o valgyti ir darbuotis eidavome ten, kur gyveno mano žmonos sesuo, mūsų padėjėja Onutė ir mano mama. Ten buvo mūsų bendro gyvenimo centras.

Tą dieną, kai buvo atėjusi tam tikra komisija mūsų areštuoti, netrukus aš su žmona, milicininko lydimi, įėjome į išsinuomotąjį butą dėtis į dėžes daiktų. Žmonės patarė atsisveikinti su mama. Bet mama savo atskirame kambarėlyje saldžiai snaudė, tad nenorėjau trukdyti jos ramybes, pasakiau, kad atsisveikinsim geriau rytoj. Bet rytojaus rytą mudviem sugrįžti į tą mūsų „centrą“ nebeleido. Milicijoje labai prašiau milicijos viršininką leisti nors mane, lydimą ginkluotų palydovų, atsisveikinti su 96-rių metų motina. Milicijos viršininkas nuėjo paklausti aukštesnį viršininką, bet tas neleido, ir tiek. Labai suskaudo man širdį. Ypač labai suskaudo man širdį, kai tų pačių metų rudenį, jau būdamas ištremtyje, gavau žinią, kad mirė mano mama; tada tiesiog pravirkau: ji man tokia brangi buvo, tiek daug gero man buvo padariusi, o neleido su ja net atsisveikinti, padarė tai, ko pataisyti nebegalima.

Štai mus jau ir veža. Veža arkliais. Kartu su mumis važiuoja su užtaisytais šautuvais ginkluoti vyrai – liaudies gynėjai. Važiuojame per miestą, paskui Žagarės parku. Iš tolo matau bevaikštinėjaučius gimnazijos mokinius (beveik pačiame parke, viename sename name mokėsi aukštesniųjų klasių mokiniai). Nusiimu kepurę, linkčioju galvą. Jie mane ir mus visus pamato ir kaip apstulbę žiūri, pažįsta. Aiškiai pastebiu, kaip kai kurios mergaitės pasikūkčiodamos verkia. Man graudu, bet ir džiugu: matau jų gerumą.

Atvažiavom į Skaistgirį, čia mūsų apsaugai buvo paliktas tik vienas palydovas, o visi kiti sugužėjo į Skaistgirio miliciją ir ten ėmė gerti svaigiuosius gėrimus. Išėjo gerokai įkaušę. Pavažiavę su mumis toliau, jie ėmė bartis, plūstis; tas rusų karininkas, kuris taip mandagiai kalbėjosi su manimi, kai buvo atėjęs mūsų areštuoti, ėmė šaudyti iš pistoleto. Lietuviai palydovai jį apsupo, norėjo jį nuginkluoti, bet jis iššovė ir vienas iš lietuvių-palydovų bematant krito negyvas. Karininkas ne tą, o kitą norėjo nušauti, bet netyčia nušovė šitą. Jis nusiminė ir norėjo nusišauti. Bet lietuviai-palydovai sučiupo jį už rankos ir prikalbėjo to nedaryti, ir jis beveik savo noru atidavė jiems pistoletą. Kai įvyko toks baisus įvykis, jie visi kaip mat išsiblaivė jo. To jauno žmogaus lavoną paguldė į vieną pastotę ir kartu su mumis nuvežė į Joniškio miliciją. Karininkas Joniškio milicijoje tuoj pat buvo areštuotas, ir daugiau mes jo nebematėm.

Kadangi buvo jau vakaras, tai Joniškio milicijoje mes ir nakvojome: mes, tremtiniai, labai nešvariame kambarėlyje, turbūt skirtame girtuokliams pernakvinti, o mus čia atvežę pastotininkai milicijos kieme su mūsų daiktais. Mums labai buvo gaila nušautojo, o taip pat ir to, kurs jį nušovė: jie abu buvo jauni, abu vedę, ir, kaip sužinojome, kiekvienas turėjo žmoną ir pirmagimį kūdikį.

Anksti ryte ginkluotų palydovų lydimi buvom vežami arkliais į Šiaulius. Šiauliuose radome ir daugiau tremtinių: iš Šiaulių, iš Joniškio, iš Panevėžio ir iš kitur, ir vis tokios šeimos, kur nors vienas šeimos narys pagal pasą vokietis, čia pat geležinkelio stotis.

Po dvejeto dienų mus visus išveža traukiniu prekiniuose vagonuose į Kauną. Radviliškyje paaiškėja, kad yra pabėgusi su mažu kūdikiu viena tremtinė. Tuoj sustiprinama apsauga. Traukinys sustoja – Kaune, tolokai nuo centro. Čia stovime kokias 3 dienas. Čia tokių tremtinių randame daug. Jie irgi sutalpinti į prekinius vagonus ir saugomi ginkluotų kareivių. Bet išlipti iš vagonų ir bendrauti su visais to ešelono tremtiniais nedraudžiama. Vieni šnekučiuoja, net juokauja, kiti iš nuobodžio kortuoja, kiti spėlioja, kur mus veš, o kiti tyli, sėdi arba vaikštinėja nusiminę. Išgirstame, kad pačiame paskutiniame ešelono vagone viena tremtinė jau yra mirusi. Mudu su sūnumi nueiname pažiūrėti. Prekinio vagono kampe guli pašarvota senelė. Veidas raukšlėtas, bet ramus. Rankos sudėtos ant krūtinės, akys užmerktos. Ties jos galvūgaliu žiba kažkieno uždegta vaškinė žvakelė. Kitame vagono kampe guli nešvarumais aptekęs senis ir vis kliedi. Atokiau nuo jo sėdi ant savo skurdžios mantelės senelė.

„Jis ir namie beveik toks pat buvo. Jis mano kaimynystėje gyveno“, – sako senelė, pažvelgusi į tą nelaimingą senį.

– O kas pašarvojo tą mirusią senelę? – klausiu ją.

– Kaimyninio vagono geri žmonės pašarvojo. Jie pašarvojo ir nuėjo pranešti vyresnybei, – atsakė senelė.

– O kokios tamsta, senele, esi tautybės? – klausiu jos.

– Aš? Aš katalikė, mano vaikeliai. Aš iš Tauragės. Mano vyras buvo liuteris, jis ir vokiškai mokėjo kalbėti. O aš temoku tik lietuviškai, – atsakė ji.

– O kurgi dabar tamstos vyras? – paklausiau jos.

– Ogi neseniai mirė, – atsidusus atsakė senelė.

– Geras žmogus buvo, duok. Dieve, jam amžiną atilsį, – pridūrė ji.

„Kodėl tie seni žmonės, nemoką skirti tikybos nuo tautybės ir nebegalį niekuo kam bekenkti, negalėjo sirgti ir mirti ten, kur jie baigė savo gyvenimo dienas? Kodėl?“ – pagalvojau aš.

Štai du senukai (vyras su žmona) ir jų užaugęs, bet dar nevedęs sūnus. Jie sakosi atvežti iš Tauragės kaip vokiečiai. Tuo tarpu jie gryniausi lietuviai, vokiškai kalbėti nė kiek nemoka.

Bet jie liuterių tikybos. Jie Tauragėje lankydavo liuterių bažnyčią, kurioje vieną sekmadienį pamaldos būdavo atliekamos lietuviškai, o kitą sekmadienį – vokiškai. (Jie lankydavo tas pamaldas, kurios būdavo atliekamos lietuviškai). Tėvas ir sūnus paprasti kalviai, motina paprasta moteris šeimininkė. Tamsūs žmoneliai, irgi neskirią tikybos nuo tautybės. Iš visko žymu, kad vietiniai pareigūnai apsiriko palaikę juos vokiečiais. Yra vėl šeimų pusiau vokiškų, t.y. kur vienas iš tėvų vokietis, o antras lietuvis, bet jų sūnus tarnauja raudonojoje armijoje, kariauja prieš hitlerininkus. Visi tremtiniai tarpusavy kalbasi lietuviškai. Tik vienas pagyvenęs šaltkalvis nemoka lietuviškai, ir su juo, kas moka, kalba vokiškai. Jis neabejotinas vokietis.

Pagaliau, jeigu ir viso to ešelono žmonės būtų buvę vokiečiai, tai argi dėl to būtų reikėję juos tremti? Bet toli gražu ne visi ir buvo vokiečiai, tiesa, tarp tokio didelio žmonių būrio gal yra ir kaltų, ir gal net labai kaltų, bet kai nėra nei tardymo, nei teismo, tai kas tikrai gali pasakyti? (Paskui, begyvenant ištremtyje, buvo surasti net keli žydmušiai ir kitokie nusikaltėliai, bet tokie ištremiami tik džiaugėsi, nes tikėjosi, kad čia jų niekas nesuras. 0 kiti gal taip ir liko nesurasti. Bet dėl kai kurių kaltų argi reikėjo, kad kentėtų šimtai nekaltų?).

Kelionė buvo varginga, sunki. Bet man asmeniškai ji geografiniu ir etnografiniu atžvilgiu buvo ir įdomi. Taip pat ir mano trylikamečiui sūnui – gimnazistui ir dar kai kam. Kelionėje išbuvome daugiau kaip mėnesį, kol buvom nuvežti į Tadžikistaną. Iš pradžių buvom vežami į Archangelską. Mūsų ešelonas, pabuvęs Vologdoje dvejetą dienų, vieną vakarą pajudo Archangelsko link.

Kai kurios moterys pravirko: ten šalta, sušalsim. Bet, kaip paprastai, mūsų vagono žmonės greit užmigo. Užmigau ir aš. Vidurnaktį pabundu. Pabudęs girdžiu: „Nazad! Nazad! Nazad!“ Bet mūsų traukinys stovi. „Matyt, esame kokioje nors geležinkelio stotyje, ir čia manevruojami vagonai“, pagalvoju aš, ir, apsivertęs ant kito šono, vėl užmiegu. Rytą pabudęs žiūriu ir savo akimis netikiu: Vologda. „Nejaugi sugrįžome į Vologdą?“, pagalvoju nustebęs. Tuo momentu eina pro šalį mus saugąs kareivis su šautuvu. Klausiu jį, kur mes dabar esame. „Vologdoje“, – atsako jis man rusiškai. Kareivis paaiškina, kad mūsų ešelono vadovybė gavusi įsakymą grįžti atgal ir kad mes dabar esam vežami kažkur kitur. Prašau kareivį leisti man nueiti į miestą nusipirkti kokio nors maisto, leidžia. Palieku ramiai bestovintį mūsų ešelono traukinį ir einu į Vologdos miestą. Miestas nuo mūsų sustojimo vietos netoli. Mieste greit sužinau, kad karas pasibaigė.

Neapsakomai nudžiungu ir skubu tą linksmą žinią pranešti visiems bendro vargo dalyviams – tremtiniams. Tai buvo 1945 metą gegužės 9-oji. Daug kas ima tikėti, kad dabar mus grąžins Lietuvon. Tokia viltimi užsidegė ne vienas, bet, deja, ta viltis neišsipildė; visi buvom nuvežti į Tadžikistaną, ten kur baisiai karšta, kur kiekvieną europietį tuoj griebia skaudi maliarija, o taip pat ir dizenterija, geltligė ir kt. (Nors dizenterija serga ir vietiniai žmonės).

Daug, labai daug reiktų rašyti apie mūsų gyvenimą Tadžikistane, jeigu kaip reikiant norėčiau viską aprašyti. Bet šį kartą tiek daug nerašysiu. Pasakysiu tik tiek, kad beveik visi buvom apgyvendinti kolūkiuose ir tuoj įstatyti į darbą, ravėti bei kaupti medvilnės; Vachšo upės slėnyje, ten, kur buvom apgyvendinti, kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose auginama beveik vien medvilnė. Ten medvilnės plantacijų didžiausi plotai. Tuose taigi plotuose nuo tamsos iki tamsos dirba tadžikai (daugiausia moterys), – juose turėjome dirbti ir mes.

Bet mums buvo labai sunku: mes nepripratę buvom prie tokio sauso ir karšto klimato, prie tokios kepinte kepinančios saulės, ir ėmėm silpnėti ir vienas po kito sirgti maliarija, dizenterija ir kitkuo. Ėmė kai kas ir mirti, ir vis daugiau ir daugiau mirti, sėlino mirtis ir prie mano šeimos. Sėlino ir dėl ligų ir dėl to, kad pirmaisiais metais turėjom gyventi pusbadžiu. Ir prisėlino: 1948 m. lapkričio 30 d. mirė kartu su mumis atitremta mano žmonos sesuo Lilija Vylandaitė, o 1949 m. sausio 10 d. mirė ir mano miela žmona. Likome su sūnumi vieni du. Labai pasunkėjo mudviem gyvenimas. Patiems reikėjo gamintis valgį, patiems skalbtis skalbinius, patiems lopytis drabužius, patiems pasimelžti užsiaugintą ožką ir daug ką kita vis darytis patiems. Bet mudviejų materialinė padėtis jau žymiai buvo pagerėjusi. Gyvenome nebe kolūkyje, bet mažame Ujaly miestelyje, kuriame buvo didelė medvilnės valykla (chlopkoočistitelnyj zavod).

Sūnus toje valykloje dirbo jau nebe paprastu darbininku, bet šaltkalviu, ir uždirbdavo neblogai, o aš buvau tos valyklos kontoros naktiniu dežuruotoju. Čia man didelis gerumas buvo tas, kad per ilgus rudens ir žiemos vakarus bei naktis galėjau ką tinkamas versti, ir todėl per nemaža metų išverčiau iš rusų kalbos į lietuvių kalbą daug ko, daugiausia iš L.N. Tolstojaus veikalų, o taip pat ir iš N. N. Gusevo, V. G. Čertkovo ir iš Iv. Gorbunovo Posadovo veikalų.

Ilgainiui ėmėm įsigyti vietinių žmonių, o taip pat ir medvilnės valyklos administracijos pagarbą, pasitikėjimą bei simpatiją. Ir to dėka 1951 metais keletą mėnesių buvau Ujaly medvilnės valyklos kasininku. Bet senajai kasininkei sugrįžus, vėl tapau medvilnės valyklos kontoros naktiniu dežuruotoju. Ir buvo gerai: vėl galėjau lengva galva versti iš rusų kalbos į lietuvių kalbą įvairius Tolstojaus ir kitų rašytojų veikalus.

Pirmaisiais ištremties metais kreipiausi į tam tikrus organus, prašiau mane ir mano šeimą paleisti, įrodinėjau mūsų nekaltumą, bet mano pastangos buvo bergždžios, ir tada lioviausi besiprašęs paleidžiamas, ypač kai komendantas, susišaukęs mus, tremtinius, į susirinkimą, mums perskaitė gautą iš Maskvos oficialų raštą, kad esame čia atitremti visam amžiui.

Bet tam J. Stalinui mirus, mūsų, tremtinių, padėtis žymiai palengvėjo: nebereikėjo mums eiti pas komendantą registruotis (registruodavomės dukart per mėnesį), galėjom nebesiklausę komendanto važinėti po visą Tadžikijos respubliką ir kur tinkami toje respublikoje dirbti. Neturėjom tik teisės išvažiuoti į kokią nors kitą Tarybų Sąjungos respubliką.

1954 metais nemaža kas iš tremtinių, gyvenančių Tadžikistane, ėmė rašyti TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui draugui Vorošilovui, prašydami, kad paleistų. Kreipiausi į draugą Vorošilovą ir aš, t.y. nusiunčiau jam pareiškimą, prašiau, kad mane ir mano sūnų, gimusį 1931 m. gruodžio 29 dieną, paleistų kaip niekuo nekaltus iš ištremties. Savo pareiškime, tarp kitko, parašiau, kad niekados nepriklausiau jokiai fašistinei partijai ar organizacijai, kad „visados stovėjau progresyvių demokratų pusėje, o vis dėlto kažkodėl atsidūriau ištremtyje“, – rašiau draugui Vorošilovui.

Po kokių 9 ar 10 mėnesių abu su sūnumi buvom paleisti.

– Gal dabar galite pasakyti, už ką mudu čia kentėjome 10 metų? – paklausiau vyr. komendantą, kai 1955 m. balandžio 25 d. jis mudviem perskaitė oficialų raštą, kad esame laisvi.

– Taip, dabar galiu pasakyti, – atsakė vyr. komendantas.

– Visa krūva raštų susikrovė. Kur tik Lietuvoje mokytojavote, visur buvo apklausinėti žmonės. Visi apie jus atsiliepė labai gerai. Be to, galutinai paaiškėjo, kad niekados nebuvote jokių fašistinių partijų nariu ir niekados jų nerėmėte. Trumpai kalbant, paaiškėjo galutinai, kad buvote čia atitremti per klaidą.

Tai išgirdęs aš nuliūdau.

– Kodėl jūs nuliūdot? – paklausė mane vyr. komendantas.

– Kaipgi nenuliūsi dėl tokios skaudžios klaidos, – atsakiau aš. – Čia mus atvežė keturis, o dabar grįšim tik du.

– Taip, čia mirė jūsų žmona ir jos sesuo. Tai iš tikro, liūdna. Bet ką dabar bepadarysi, draugas Levinskai, – su nuoširdžia užuojauta pasakė vyr. komendantas. – Grėsmingas laikotarpis tada buvo Lietuvoje, o tvarka buvo menka, – pridūrė jis.