Trumpa mano gyvenimo apybraiža (3)

Asmeninė nuotr.
Pasau­lio tau­tų tei­suo­lis Ed­var­das Le­vins­kas.
„Atolankos“ tęsia Pasaulio tautų teisuolio, tolstojininko, pedagogo, L. Tolstojaus raštų vertėjo, tolstojininkų žurnalo „Atgimimas“ leidėjo, esperantininko iš Žagarės (Joniškio r.) Edvardo Levinsko (1893–1975) prisiminimus.

Metęs Rygoje tą tarnybą, tuoj grįžau į Lietuvą gyventi kaime, bendrauti su paprasta liaudimi, būti paprastu kaimo bernu artoju – mokytis žemės ūkio fizinių darbų.

Grįžęs tuoj stojau tarnauti bernu pas savo svainį Joną Briedį, kuris neseniai buvo grįžęs iš Amerikos, kurioje nemaža metų buvo dirbęs plieno liejykloje; sugrįžo jis su geru pluoštu dolerių, bet taip pat ir su sunkiu dusuliu, o buvo išvažiavęs sveikas ir žaliūkas. Jis nusipirko gyvulių, padargų, paėmė iš tokios našlės ūkininkės Skablauskienės, gyvenusios Joniškio valsčiaus Kalnelio kaime, nemaža žemės dirbti, o gautąjį derlių dalytis perpus. Pas jį taigi ir stojau tarnauti bernu.

Pavasarį, kai išeidavau anksti rytą arti (kai buvau jau išmokęs arti), aš negalėdavau atsidžiaugti patekėjusia pavasario saulute, energingai klykaujančiomis pempėmis, maloniai čirenančiais vieversėliais, na ir visa pavasario gamta, besireiškiančia savo grožiu Lietuvos kaimų laukuose.

Tik truputį kartais būdavo nesmagu, kad kai kurie to kaimo žmonės mane laiko pamišėliu. Na ir nenuostabu: anksčiau jiems tekdavo mane matyti išsičiusčiusį, iš Rygos atvažiavusį apsilankyti ponaitį, o dabar apšepęs, prastais drabužiais apsirengęs kaimo bernas, samdinys, ir dar koks: negeria net naminio alaus, o jau degtinės – tai nė kalbos – nevalgo mėsos (čia turiu pastebėti, kad tą vasarą dar nebuvau griežtas vegetaras: pačios mėsos nevalgiau, bet mėsišką sriubą tada dar valgiau; griežtu vegetaru tapau 1915 metų pačioje pradžioje) ir nelanko bažnyčios. Dievą pripažįsta, bet ir tai kitaip aiškina, negu kunigai. „Matyt, truputį pamišęs“, – sakydavo kai kurie kaimiečiai.

Kartą prietemoje ėjau to kaimo gatve. Prie vienų namų, ant tiltelio stojusios, kalbėjosi kokios trys jaunos merginos. Ir staiga, pamačiusios mane, jos sukliko ir galvotrūkčiais nukūrė.

„Na, ką gi padarysi, bepročio visi bijo“, – pagalvojau aš, bet vis dėlto tai džiaugsmo man nesuteikė. Bet tai truko neilgai. Žmonės gana greit priprato ir bepročiu manęs nebelaikė.

Didelė man paguoda buvo dar ta, kad tame Kalnelyje aš toks buvau ne vienas, kad beveik kartu su manimi buvo į tą patį kaimą iš Rygos atvykęs mano geras draugas Edvardas Ragauskas. Už mane jis buvo jaunesnis. Jis irgi Rygoje turėjo pelningą tarnybą, bet mano įtakos pagautas ją metė ir, atvykęs į Kalnelio kaimą, stojo bernauti pas mano svainio brolį ūkininką Julijoną Briedį (šitaip jis pasielgė ne vien mano įtakos pagautas, bet svarbiausia todėl, kad labai tada buvo pamėgęs Tolstojaus įdėjas). Tai buvo skaisčios sielos vaikinas. Beveik kas sekmadienį mudu ištisas valandas praleisdavome besikalbėdami svarbiais gyvenimo klausimais, ypač dorovinio tobulinimosi klausimais, arba skaitydami Levo Tolstojaus religinius-filosofinius raštus. Tai būdavo gražiausios mudviejų bendravimo valandos.

Per vasarą išmokau beveik visus žemės ūkio darbus dirbti ir labai gerai jaučiausi, gyvenau linksmas ir laimingas. Bet rudeniui prasidėjus (1914 m.) kilo Pirmasis pasaulinis karas ir tat labai suskaudino man širdį. Caro valdžia tuoj paskelbė vyrų, tarnavusių kariuomenėje, mobilizaciją. Suniuro vyrų veidai, pravirko moterys, graudžiai verkė maži vaikai, išleisdami į karą savo tėvus. 1914 metų pačioje pabaigoje buvau šaukiamas atlikti karinės prievolės ir aš. Tvirtai buvau nusistatęs neiti, religiniais įsitikinimais atsisakyti. Bet naujokų ėmimo komisija manęs, kaip vienintelio seniems tėvams duondavio, neėmė.

1915 metų pavasarį tarnavau Bariūnų kaime, Joniškio valsčiuje, pas ūkininką Stasiulį bernu. Tą pavasarį vokiečių kariuomenė įsiveržė į Lietuvą, užėmė Šiaulius, net Joniškį. Daug kas nuo jos bėgo, bėgau ir aš. Nubėgau labai toli į Latviją, jau visai arti Rusijos. Čia apsistojau. Stojau tarnauti pas tokį turtingą latvių ūkininką mėnesiniu darbininku prie lauko darbų. Pas jį ištarnavau pusantro mėnesio.

Sužinojęs iš latvių laikraščių, kad vokiečių kariuomenė nuo Joniškio yra atsitraukusi ir kad rusų valdžia jau pradeda imti kariuomenėn ir vienintelius senų tėvų sūnus, iš to latvio geruoju išėjau ir grįžau į Lietuvą dar atsisveikinti su savo senais, labai mylimais tėvais. Bet Lietuvoje manęs ir panašių kitų jaunų vyrų, vienintelių tėvams sūnų, caro valdžia paimti nebespėjo, nes įpusėjus 1915 metų vasarai, vokiečių kariuomenė užėmė ne tik Joniškį, bet ir visą Lietuvą.

III

Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį gyvenau kartu su senais savo tėvais labai vargingose mažažemio sąlygose. Tai buvo skurdus ūkelis ir tas pats ne mūsų. Jį buvo pirkęs mano minėtas svainis (mano jaunesniosios sesers vyras).

Ten žemės buvo 35 ha, bet dirbamos žemės tik kokie devyni ha. Visa kita žemė buvo apaugusi mišku, kurį pardavėjas, dvarininkas, turėjo nukirsti per 5-erius metus, bet pardavėjas buvo išbėgęs į Rusiją. Beveik visa ta žemė buvo prasta, durpinga, todėl ne koks buvo ir miškas, ne kokia ir dirbamoji žemė, ir užtat menkas būdavo ir derlius. Tas ūkelis buvo Joniškio valsčiuje, netoli Paudruvės kaimo. Ji buvo vadinamas Paudruvės Šilu. Jame daug buvo gyvačių, o pavasariais – uodų, ir jame taigi ir gyvenome per Pirmąjį pasaulinį karą (tas mano mano svainis buvo sugrįžęs į minėtąjį Kalnelio kaimą gyventi savo tėvo ūkyje, nes per karą jis buvo likęs tuščias).

Gyvenome beveik visiškai apriesti miškais: tos mūsų gyvenvietės mišku ir dideliu dvarininko Komaro mišku. Ir todėl mus, tokioje miškingoje vietoje gyvenusius, dažnai aplankydavo rusų belaisviai, pabėgę iš vokiečių lagerių; kai kurie iš tų belaisvių būdavo ginkluoti; naktimis užeidavo ir tikrų ginkluotų plėšikų.

Ir jeigu nebūtume laikęsi nesipriešinimo blogiui smurtu principo, tai tikriausiai būtume ir gyvybės netekę. Bet mes (mano tėvai ir aš) niekada smurtu jiems nesipriešindavome, dieną ir naktį geruoju kiekvieną leisdavome į vidų, visada su jais elgdamiesi švelniai, meiliai, mielai duodami jiems pavalgyti, sušilti, ir jie mums nieko blogo nedarydavo. O nuėję tokie plėšikai pas kitus tokius pat pamiškėje gyvenančius neturtingus žmones, kurie jų geruoju į vidų neįsileisdavo, prieš juos priešindavosi kirviais, peiliais, tuos jie skaudžiai priimušdavo, o kartais net ir užmušdavo.

Tame Paudruvės Šile gyvendamas aš per ilgus rudens ir žiemos vakarus labai daug mokiausi. Mokiausi lietuvių kalbos gramatikos, sintaksės, matematikos, fizikos, gyvosios ir negyvosios gamtos, geografijos, etnografijos, kosmografijos, istorijos ir kitko.

Be to, studijuodavau Levo Tolstojaus filosofinius religinius ir publicistinius veikalus. Čia galiu pasakyti dar tai, kad žiemomis, nuvažiavęs į Kalnelio kaimą pas savo svainį padėti jam malkas iš miško parvežti namo, skaitydavau vakarais pas jį susirinkusiems jauniems ir pagyvenusiems žmonėms Levo Tolstojaus liaudžiai skirtus apsakymus, pasakas bei legendas. Skaitydavau iš rusiško teksto lietuviškai. Tokie skaitymai visiems labai patikdavo ir tat labai mane džiugindavo. Ypač visiems labai patikdavo Tolstojaus „Pasaka apie kvailąjį Ivaną“, „Kaukazo belaisvis“ ir „Dievas tiesą mato, bet negreit pasako“, o taip pat ir „Krikštasūnis“, „Kuo žmonės gyvena“. Kai kurios moterys besiklausydamos net pravirkdavo.

1920 metų pavasarį dėl susiklosčiusių aplinkybių iš to Paudruvės šilo turėjome išsikelti. Iš jo atsikėlėme į Joniškį. Joniškyje pabandžiau vienoje kitoje raštinėje raštininkauti. Nepatiko, buvau jau benorįs grįžti į kaimą bernauti. Mano geras bičiulis Vincas Jonkus, joniškietis, buvo man numatęs jau ir vietą viename kaime (nebeatsimenu kuriame, tik atsimenu, kad Joniškio valsčiaus). Bet vienoje Joniškio gatvėje susitikau kartą rudenį su gerai pažįstamu liaudininku B. Žygeliu. Jis mane sustabdė ir paklausė:

– Ar dirbi kur nors?

– Niekur dabar nedirbu. Rengiuosi eiti į kaimą bernauti, – atsakiau aš.

– Bernauti?

– Taip.

– Nekalbėk niekų. Tik mokytojauti.

– Mokytojauti?

– Taip!

– Tai kad man mokslo mažai, – atsakiau aš.

– Per daug tau to mokslo. Rytoj aš važiuoju į Šiaulius, važiuok su manim kartu, ir būsi mokytojas, – tvirtai pasakė jis.

– Bet tai tik pradinės mokyklos mokytojas, – sakau jam.

– Na, gerai, pradinės.

Rytojaus rytą važiuojame traukiniu abu į Šiaulius. Nebetoli jau ir Šiauliai. Aš susirūpinu ir sakau Žygeliui:

– Tik būk toks geras, Baly, negirk to tariamo mano mokslingumo. Aš juk beveik savamokslis. Aš norėčiau, kad mane paskirtų kokio seno patyrusio mokytojo padėjėju.

– Gerai, gerai, – šypsodamasis pasakė jis.

– Ar mokytojų jums dar reikia? – paklausė Žygelis Šiaulių apskrities Švietimo skyriaus vedėją, socialdemokratą Markelį, kai buvome jau atėję į Švietimo skyrių.

– Kaipgi, labiausiai reikia, – susirūpinęs atsakė Markelis.

– Tai va, aukso žmogus, – pasakė pažvelgęs į mane Žygelis.

– Ar mokslo pakankamai turi? – paklausė Žygelį Markelis.

– Daugiau negu mudu abu, – atsakė Žygelis (Žygelis iš profesijos buvo mokytojas).

– Tai puiku. Rytoj rytą atneškite man prašymą ir trumpą savo gyvenimo apybraižą, ir švietimo komisija netrukus jūsų reikalą išspręs. Aš manau, kad teigiamai išspręs, – pasakė man Švietimo skyriaus vedėjas Markelis, užsirašęs mano pavardę, vardą ir adresą.

Nieko nebelaukdamas, einu pas draugą ir rūpestingai rašau tą savo gyvenimo apybraižą. Nelengva – pirmą kartą juk rašau.

Bet kai rytojaus rytą nunešiau tuos savo raštus Švietimo skyriaus vedėjui Markeliui, tai labai nustebau: jis į mano tuos raštus beveik nė nepažvelgęs, padavė juos raštininkei, liepdamas įsiūti į gaunamųjų raštų bylą, o man padavė išspausdintą popieriaus lapelį, iš kurio pamačiau, kad nuo 1920 metų spalio 1-os dienos esu paskirtas Šiaulių apskrities Joniškio valsčiaus Kalnelio kaimo vieno komplekto pradinės mokyklos vedėju.

„Še tau kad norėjai, turėsiu dirbti pats vienas ir dar vedėju būti. Na bet nieko, nepražūsiu“, – pagalvoju ramindamasis; spaudžiu Markeliui ranką ir skubu į Kalnelį mokytojauti – į tą patį Kalnelį, į kurį 1914 metų pavasarį buvau atvažiavęs iš Rygos bernauti.

– Nebijokit, bus gerai. Komisijos posėdis įvyko vakar, tai pasiūliau jus paskirti Kalnelio pr. mokyklos vedėju; komisija ir paskyrė. Vienas komisijos narys sakėsi gerai jus pažįstąs, – pasakė man atsisveikindamas Markelis.

Ir taip visai netikėtai tapau pr. mokyklos mokytoju. Kai ėmiau dirbti, kai įsitraukiau, man tas darbas labai patiko. Suaugusiam jaunimui įsteigiau vakarinius kursus, dirbau daug, dirbau su malonumu ir džiaugsmu.

1921 metų pavasarį, per Velykų atostogas, Lietuvos Mokytojų profesinės sąjungos centro valdybos iniciatyva buvo suorganizuotas Kaune visos Lietuvos mokytojų kongresas, į tą kongresą net savo lėšomis buvau nuvažiavęs ir aš.

Į prezidiumą vienbalsiai buvo išrinktas ir profesorius Čepinskis. Kongrese daug buvo kalbėta ir dėl pašalinimo iš mokyklos tariamosios tikybos, kuri pernelyg nebesutampa su sveiku protu ir šių laikų žiniomis. Tariau karštą žodį ir aš: pasakiau, kad bažnyčia visados nekentė šviesesnės ir kilnesnės minties, kad ankstesniais laikais tokių minčių reiškėjus ji tiesiog kankino, žudė, degino, kaip sudegino 1600 metais Romoje filosofą ir poetą Džordano Bruno, kaip kankino XVII amžiuje įžymų mokslininką Galilėjų.

Pabaigus man kalbėti, visi karštai plojo, išskyrus mokytojus klerikalus, kurių buvo, palyginti, nedaug.

1921 metų vasarą per atostogas Šiauliuose buvo suorganizuoti Šiaulių apskrities pr. mokyklų pedagoginiai mokytojų kursai. Tų kursų vadovu buvo Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Orlauskas. Pačią pirmąją tų kursų dieną direktorius Orlauskas perskaitė pavardes tų mokytojų, kuriems tie kursai neprivalomi, bet kuriuos norintys gali lankyti, nors man jie irgi kažkodėl buvo neprivalomi, bet aš juos lankiau ir labai uoliai mokiausi ir tie kursai man nemaža kuo buvo naudingi.

Tiems kursams baigiantis, įteikiau Šiaulių apskrities pr. mokyklų inspektoriui Ubeikai prašymą, kad paskirtų mane kokio seno, patyrusio mokytojo padėjėju. Bet patį paskutinįjį vakarą, kai mažne visi kursantai buvo susirinkę į Šiaulių gimnazijos salę pašokti, kultūringai pasilinksminti, Šiaulių miesto pr. mokyklų inspektorius Pašakarnis man pranešė, kad Šiaulių miesto švietimo komisija šiandien mane paskyrusi Šiaulių miesto VI pr. mokyklos vedėju.

– Kaip? Juk aš neprašiau, – labai nustebęs ir nepatenkintas pasakiau aš.

– Nagi ėmiau ir pasiūliau jus, sakiau, kad prašymą pamiršau atsinešti. Daviau žodį, kad sekančio pirmadienio rytą atnešiu. Tai dabar jau tuoj rašykit tą prašymą, ir gana, kitaip man bus blogai. O jums Šiauliuose, nebijokit, bus gerai, – draugiškai pasakė inspektorius Pašakarnis.

„Na, ką gi dabar bepadarysi. Reikia gelbėti žmogų iš bėdos“, – pagalvojau aš ir tuoj parašiau ir įteikiau inspektoriui Pašakarniui tą reikalaujamą prašymą.

Susijusios naujienos