Anų metų kronika

120 klm. čiū­žė­mis į va­lan­dą
Šio­mis die­no­mis re­dak­ci­jon bu­vo at­si­lan­kęs tū­las šiau­lie­tis – me­cha­ni­kas. Jis – pa­gy­ve­nęs žmo­gus, dir­ba vie­nam Šiau­lių fab­ri­ke ir, bū­da­mas pri­ty­ręs me­cha­ni­koj, ban­do šį tą iš­ras­ti, pa­to­bu­lin­ti.
Šis šiau­lie­tis yra iš­ra­dęs įdo­mų su­si­sie­ki­mo pa­būk­lą – va­sa­ri­nes čiū­žes. Tos čiū­žės, jei taip jas ga­li­ma pa­va­din­ti, pa­na­šios į ma­žus dvi­ra­tu­kus, t.y. prie kiek­vie­nos čiū­žės pri­tai­sy­ta du te­ki­niu­kai, o žmo­gui pra­dė­jus ei­ti žings­niais, ko­ją mi­nant, t. y. ei­nant, spe­cia­liu per­da­vi­mu ir kt. pa­gal­ba čiū­žės ra­tu­kai su­ka­si ir žmo­gus stu­mia­si – va­žiuo­ja. Juo grei­čiau ir di­des­niais žings­niais žmo­gus žen­gia, tuo grei­čiau jis ga­li „čiuož­ti“. Iš­ra­dė­jo žo­džiais, tos „čiū­žės“ ga­li iš­vys­ty­ti iki 120 klm. į va­lan­dą, o ra­miai čiuo­žiant – ne­si­sku­bi­nant, leng­vai ga­li­ma pa­siek­ti 30–40 klm. į val.
Me­cha­ni­kas sa­ko, kad čiū­žes jis iš­ra­do prieš 10 me­tų, bu­vo ir pa­ga­mi­nęs mo­de­lį, ku­ris ne­blo­gai vei­kęs. Vi­są lai­ką jis to­bu­li­nęs ir da­bar už­tik­rin­tas, kad čiū­žės ge­rai veik­sią. Jis no­rįs už­pa­ten­tuo­ti ar kam per­duo­ti sa­vo iš­ra­di­mą už at­ly­gi­ni­mą, bet ne­ži­nąs, kur ir į ką kreip­tis, nes jo iš­ra­di­mui – čiū­žėms, ma­si­niai ga­min­ti rei­kia ka­pi­ta­lo, o jo ne­tu­rįs. Pa­ga­min­tos čiū­žės kaš­tuos 25–35 lt. po­ris.
Tai­gi, mes ga­bių žmo­nių ne­stin­ga­me, bet jų ga­bu­mus iš­nau­do­ti ir­gi ne­mo­ka­me. Jei mi­ni­mo me­cha­ni­ko iš­ra­di­mą pa­tik­ri­nus, jis pa­si­ro­dy­tų tin­ka­mas, tai pi­ni­guo­čiai ga­lė­tų pa­da­ry­ti ne­blo­gą biz­nį.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. ko­vo 13 d.

Vil­kai
Šio­mis die­no­mis apie Kel­mę pa­si­ro­dė vil­kų. Vil­kai tiek drą­sūs, kad die­nos me­tu at­bė­ga į kai­mus. Me­džio­to­jai jų ne­šau­do, nes jiems rū­pi tik kiš­kiai.
Žva­gu­lis
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. bir­že­lio 3 d.

Iš tal­mu­do są­jun­gos už pa­bu­čia­vi­mą
Prieš ke­le­tą die­nų įžy­mus tal­mu­dis­tas L. Ziun­de­lis bu­vo Kel­mės si­na­go­gos ve­dė­jo už­klup­tas bu­čiuo­jant mo­te­riš­kę. Iš gė­dos tal­mu­dis­tas su­stin­go vie­toj ir, kaip gip­so sta­tu­la, sto­vė­jo iš­bliš­kęs. Apie šį įvy­kį kal­ba ne tik vi­so mies­to žy­dai, bet ir lie­tu­viai ka­ta­li­kai.
Už L. Ziun­de­lio el­ge­sį tal­mu­do są­jun­ga iš­me­ta jį iš sa­vo tar­po.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. ko­vo 27 d.

Laik­raš­čių ėdi­kai
Kad žmo­nės skai­to laik­raš­čius, rei­kia džiaug­tis, bet, kad skai­to laik­raš­čius dy­kai – paė­mę iš par­da­vė­jų, ku­riems, per­skai­tę, grą­ži­na, tas jau blo­gai. Gė­da. Ir dar ko­kiai. Pa­si­ro­do, kad to­kiu laik­raš­čių skai­ty­mo bū­du nau­do­ja­si žmo­nės, gau­ną 300–400 lt al­gos į mė­ne­sį. Mat, šie varg­šai vi­suo­met de­juo­ja, kad jiems kri­zė, nė­ra iš ko laik­raš­čių nu­si­pirk­ti, už­si­pre­nu­me­ruo­ti. Bet bo­ka­lui, lit­ri­nei, vi­suo­met pa­kan­ka. Gė­da vy­rai!
To­kių po­nų ma­čiau Rad­vi­liš­kio sto­ty, kur pa­siė­mę laik­raš­čius iš kios­ko per­skai­to ir grą­ži­na at­gal. Tą pat pa­ste­bė­jau ir Šiau­lių sto­ty. Ne­ki­taip yra ir ki­to­se įstai­go­se, kur vie­ną laik­raš­tį skai­to 10–20 tar­nau­to­jų.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. bir­že­lio 24 d.

Šiau­lių ban­kai pa­mėg­džio­ja laik­raš­ti­nin­kus...
Iš ke­lių pre­ky­bi­nin­kų gir­dė­jo­me nu­si­skun­di­mų, kad tū­li Šiau­lių ban­kai, ne­ma­žai pel­ny­da­mi, su­gal­vo­jo nau­ją bū­dą pa­si­pel­ny­ti kli­jen­tų są­skai­ton.
Mat, nuo­lat tu­rin­tiems rei­ka­lų su ban­kais pre­ky­bi­nin­kams, kad ne­bū­tų neaiš­ku­mų, rei­kia im­ti iš ban­kų sa­vo są­skai­tų iš­ra­šus. Tuos iš­ra­šus ten­ka im­ti, re­čiau­sia kas 3 mėn,, o kar­tais ir kas mė­ne­sį.
Ban­kai, pa­tiek­da­mi kli­jen­tams są­skai­tų są­ra­šus, rei­ka­lau­ja mo­kė­ti po 15 cen­tų už ei­lu­tę.
Išei­na, kad kli­jen­tams, kaip sa­ko­ma „ne­val­gęs nė gė­ręs“, per me­tus vie­nam ban­kui tu­ri su­mo­kė­ti ma­žiau­sia 120 lit., nes kiek­vie­ną die­ną jo są­skai­ta di­dė­ja vie­na ei­lu­te.
To­kiu bū­du 100 kli­jen­tų ban­kui iš­mo­ka per me­tus 12.000 lt., t. y. iš­lai­ko sa­vo lė­šom di­des­nę ban­ko tar­nau­to­jų da­lį.
Iki šiol už ei­lu­tes są­skai­tas pa­tiek­da­vo tik laik­raš­čių bend­ra­dar­biai re­dak­ci­joms, bet da­bar, ma­tyt, mū­sų ban­kai nu­ta­rė re­por­te­rius kon­ku­ruo­ti...
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. bir­že­lio 26 d.

„Yra Die­vas su de­ba­tais“
Dir­žių km. (Žei­me­lio val.) K. Kir­šans­kas su­ren­gė pa­skai­tą, te­ma: „Yra Die­vas su de­ba­tais“. Pra­džios mo­kyk­los vai­kai, ma­ny­da­mi, kad afi­šo­se žo­dis „su de­ba­tais“ pa­ra­šy­tas klai­din­gai, vi­so­se afi­šo­se iš­tai­sė: „Yra Die­vas su če­ba­tais“. Šių iš­dy­kė­lių dar­bas su­kė­lė daug juo­ko, o varg­šui pre­le­gen­tui pa­si­pik­ti­ni­mo.
Ptr. Bu-Bi­zū­nė­lis
„Mū­sų mo­men­tas“, 1932 m. bir­že­lio 17 d.

Išė­jo „Šiau­lių Blok­no­tas“
Ge­gu­žės 19 d. Šiau­liuo­se pa­si­ro­dė šiau­lie­čių lauk­tas sa­ty­ros ir ju­mo­ro ne­pe­rio­di­nis laik­raš­tis – „Šiau­lių blok­no­tas“. Laik­raš­tis įdo­mus. Nu­me­ris kaš­tuo­ja 30 ct. Iki ga­lo me­tų 5 lt.
Neu­žil­go ža­da išei­ti 2 Nr. – rie­bes­nis.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. ge­gu­žės 22 d.

„Tė­viš­kės“ re­dak­to­rius iš­vy­ko į Mins­ką
Sau­sio 24 d. „Tė­viš­kės“ re­dak­to­rius Si­mas Mig­li­nas su Šiau­lių ry­šio ka­ri­nin­ku Itn. Ko­lok­ša iš­vy­ko į Mins­ką su lie­tu­vių ka­riams do­va­no­mis, suau­ko­to­mis per „Tė­viš­kės“ re­dak­ci­ją. Mins­ke esan­tiems lie­tu­viams ka­riams nu­vež­ta 419 po­rų pirš­ti­nių, 255 po­ros ko­ji­nių, 23 megz­ti­niai, 18 ša­li­kų ir kt. do­va­nų.
„Tė­viš­kė“, 
1942 m. sau­sio 30 d.

Kruo­pių gra­žuo­lės ne­te­ko ka­va­lie­riaus
Kruo­pių po­li­ci­ja su­lai­kė Lat­vi­jos pi­lie­tį J. Ž. Kvo­čia­mas J. Ž. pa­si­sa­kė, kad jis esąs Lat­vi­jos Uni­ver­si­te­to stu­den­tas ir į Lie­tu­vą atė­jęs su­si­pa­žin­ti su gra­žia, tur­tin­ga pa­ne­le ir su ja ap­si­ves­ti. Keis­ta, kad šis ka­va­lie­rius atė­jo į Lie­tu­vą ne­tu­rė­da­mas čia nė vie­no pa­žįs­ta­mo, ne­mo­kė­da­mas lie­tu­vių kal­bos ir ne­tu­rė­da­mas prie dū­šios nė vie­no cen­to.
Tai­gi, užuo­t su­si­pa­ži­nęs su Kruo­pių gra­žuo­lė­mis, varg­šas su­si­pa­ži­no su Kruo­pių da­bok­le. Jį nu­ga­be­no į Ža­ga­rės nuo­va­dą, kad iš­trem­tų Lat­vi­jon.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. bir­že­lio 19 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Cie­liau­ka
Tan­go Gi­tai

My­lė­ti tru­pu­tį
sma­gu be­veik.
Dėl mei­lės klū­po­ti
ne­reik, ne­reik.

Svai­gi­nan­ti mi­mo­za —
ta ma­no my­li­ma.
Ach ko­kia gro­žio do­za!
Ach ko­kia ši­li­ma!

Kas žings­nis — pi­rue­tas,
kas žings­nis — tan­go pas.
Tu — mei­lės mi­na­rė­tas
ir gro­žio pa­sa­ka.

Pak­ly­dęs be­dui­nas
Ara­bi­jos lau­kuos
ne­jau ta­ve, žy­dai­te,
ap­svai­gęs iš­bu­čiuos?

My­lė­ti tru­pu­tį
ge­riau ne­reik.
Dėl mei­lės klū­po­ti
sma­gu be­veik.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1933 m. rugp­jū­čio 13 d.

Mis­ter Wu
Ve­ly­ki­niai kiau­ši­niai

Taip jau su­rė­dy­ta,
to­kia tvar­ka jau,
kad kai tik Ve­ly­kos,
žmo­gui tuoj links­miau:
iš­ge­ri aly­no,
kan­di sal­ci­so­no, nuei­ni į ki­ną,
gnyb­te­lė­ji Onai.

O be to, Ve­ly­kos
at­ne­ša tą lai­ką,
ka­da gand­ras laks­to
ir ne­šio­ja vai­ką.

Taip­gi per Ve­ly­kas
tur reikš­mės kiau­ši­niai,
gal be jų jos bū­tų
vie­toj pa­sku­ti­nėj.

Sa­vo kiau­ši­nė­lį
kož­nas ma­lia­vo­ja:
vi­so­kiau­siais raš­tais
ir spal­vom nu­klo­ja.

Sa­vą­jį kiau­ši­nį
vai­kas ar mer­gy­tė,
mar­gi­na grėb­liu­kais
ar ža­liom eg­ly­tėm.

Kur su­mi­tęs ber­nas
pus­bon­kį pa­ra­šo
ar­ba sto­rą kuo­lą,
ku­riuo gal­vas ta­šo.

O to­kia mer­gi­na,
ką te­kė­ti no­ri,
nu­pie­šia vai­ni­ką
nu­mes­ta pa­tvo­rin.

Dė­dė su­si­len­kęs
nu­pie­šia be­ko­ną,
ans­to­lį ar ki­tą
ne­ma­lo­nų po­ną.

Cio­cės ir­gi ra­šo
ka­la­ku­tą, an­tį
ar­ba ki­tą vaiz­dą,
kad sun­ku gy­ven­ti.

Ši­to­kie kiau­ši­niai
Šį­met Lie­tu­vo­je
ant šven­tų Ve­ly­kų
di­de­lėj ma­do­je...
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. ko­vo 27 d.
 

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio