Anų metų kronika: sparnai žmogui ir pabėgėliai iš Rusijos

„Ka­pi­tol’io“ ati­da­ry­mas
Rugp­jū­čio 22 d. įvy­ko nau­jo Šiau­lių ki­no-teat­ro „Kapito’lis“ ati­da­ry­mas, ku­rio se­nai lau­kė šiau­lie­čiai. „Kapitol’ius“ bu­vo pra­dė­tas kon­cer­tu. De­ja, tru­pu­tį šiau­lie­čių nu­si­vil­ta – kon­cer­tas bu­vo ru­sų kal­boj, kaip yra pra­tę da­ry­ti sve­tim­tau­čiai. Reiš­ki­nys vi­sai ne­lauk­tas ypač ir dėl­to, kad tas vi­sai ne­ti­ko lie­tu­viš­kam ki­no-teat­rui.
 Be to ati­da­ry­me bu­vo ir dar šis tas, kas liū­di­no šiau­lie­čius. Ta­čiau rei­kia ti­kė­ti, kad to­liau šiau­lie­čiai „Kapitol’iu“ bus pa­ten­kin­ti, nes „Kapitol’ius“ tik pra­dė­jo gy­ven­ti. Pats gy­ve­ni­mas yra mo­ky­to­jas, ku­ris aiš­kiai pa­ro­dys ir „Kapitol’iui“ pa­da­ry­tą klai­dą ir duos pa­mo­kų su­ras­ti tei­sin­gą ke­lią.
„Mo­men­tas“, 
1929 m. rugp­jū­čio 31 d.

Ke­ti­na iš­ras­ti spar­nus žmo­gui skrai­dy­ti
Šiau­lių ap­skri­ties Gaš­čiū­nų vals­čiaus Žel­čių kai­mo gy­ven­to­jas J. Švam­ba­ris no­ri pa­da­ry­ti įdo­mų iš­ra­di­mą. Jis pa­da­rė pie­ši­nį – žmo­gų su spar­nais ir pa­siun­tė švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jai.
Švam­ba­ris laiš­ke ra­šo, kad jis esąs iš­ty­ręs paukš­čių la­kio­ji­mą ir su­gal­vo­jęs to­kius spar­nus žmo­gui. Spar­nams ju­din­tis bū­siąs rei­ka­lin­gas ma­žas mo­to­rė­lis, ku­rį žmo­gus ga­li lai­ky­ti ant nu­ga­ros. Apa­ra­to ir spar­nų svo­ris bū­tų 16–18 ki­log­ra­mų.
Iš­ra­dė­jas ma­no, kad tuo apa­ra­tu žmo­gus to­li skris­ti ne­ga­lė­tų, bet iš vie­tos į vie­tą ga­lė­tų per­skris­ti, ir lėk­ti ne­bū­tų pa­vo­jin­ga. Jis pra­šė mi­nis­te­ri­ją, kad duo­tų jam lė­šų sto­ti j ka­ro avia­ci­jos kur­sus, nes jis te­sąs bai­gęs 4 kl. ir mo­ky­tis ne­tu­ri iš ko.
Tai ne­be­pir­mas at­si­ti­ki­mas, kad ma­žai mo­ky­ti mū­sų kai­mo žmo­nės gal­vo­ja apie di­džius iš­ra­di­mus.
„Mo­men­tas“, 
1929 m. rug­sė­jo 7 d.

Mus bau­džia
Šiau­lių mies­to ir ap­skri­ties ka­ro ko­men­dan­tas pulk. leit. Spran­gaus­kas nu­bau­dė „Mo­men­to“ re­dak­to­rių Jur­gį Ja­nu­lai­tį pi­ni­gi­ne bau­da 1000 li­tų ar­ba 1 mėn. areš­to už „Mo­men­to“ Nr. 40. Ko­men­dan­to nu­ta­ri­mas skun­džia­mas Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­riui.
„Mo­men­tas“ kaip ėjo, taip ir eis. Jis bus daug įdo­mes­nis.
„Mo­men­tas“, 
1929 m. spa­lio 19 d.

Bau­dą nuė­mė
Jo Eks­ce­len­ci­ja Kraš­to Ap­sau­gos Mi­nis­te­ris šio­mis die­no­mis priė­mė „Mo­men­to“ re­dak­to­rių ir, iš­klau­sęs skun­dą dėl „Mo­men­tui“ už­dė­tos 1000 li­tų bau­dos, nuė­mė bau­dą.
„Mo­men­tas“, 
1929 m. spa­lio 26 d.

Ame­ri­ko­no laiš­kas
V. Se­rei­kai­tei, „Val­gyk­la“ Šiau­liuo­se.
Ger­bia­ma Tams­ta!
Iš to­li­mo va­ka­rų kraš­to svei­ki­nu Tams­tos įstai­gą, lie­tu­viš­kai pa­va­din­tą „Val­gyk­la“. Ro­dos, pa­pras­tas tai žo­dis, su ku­riuo kiek­vie­nas nuo pat ma­žens esa­me ap­si­pra­tę, nes pirm vis­ko no­ri­me val­gy­ti, o ta­čiau skai­tant Lie­tu­vos lie­tu­viš­kuo­sius laik­raš­čius dau­giau šmekš­te­lė­ja sve­tim­žo­džių res­to­ra­nas, ne­gu val­gyk­la.
Mat, su Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­be įsi­bro­vė jo­je ne­geis­ti­no­ji ir Lie­tu­vai ža­lin­go­ji tarp­tau­ti­nė ma­ni­ja, ku­rią kiek­vie­nas lie­tu­vis tė­vy­nai­nis tu­ri ir pri­va­lo neig­ti. Jei ne kuo ki­tu, tai bent ne­lan­ky­da­mi to­kių įstai­gų, ku­rios ven­gia lie­tu­viš­ko pa­va­di­ni­mo. Ar tai pa­sau­li­nė, ar dva­si­nė įstai­ga, ar pa­pras­to­ji įmo­nė, lie­tu­viai pri­va­lo lan­ky­ti ir rem­ti vien to­kias įstai­gas, ku­rios lai­ko­si lie­tu­vy­bės, o tuo pa­čiu pa­ger­bia mū­sų sa­vus žo­džius ir kal­bą.
Da­ro­si kok­tu var­tant Lie­tu­vos laik­raš­čius; ro­dos, kad ten ne­be lie­tu­viai, o ko­kie gel­to­nie­ji už­val­dė. Įs­tai­gos va­di­na­mos Ar­ka­di­ja, Cent­ral, Union, Oa­za, Odeon, Sa­turn, Li­ra, Met­ro­po­li­tan ar­ba tie­sog ang­liš­kai: Re­buil­der, Stop, De­po, Splen­did Pa­la­ce ir t. t. Mums, lie­tu­viams ame­ri­kie­čiams, sve­tur gy­ve­nan­tiems ne tik da­ro­si kok­tu, bet ir griau­du, kad at­gi­ju­sioj Lie­tu­voj jos kal­ba – žo­džiai ir gra­žūs var­dai sve­ti­mos ban­gos už­lie­ja­mi...
Štai ko­dėl svei­ki­nu Tams­tos įstai­gą ir, ka­da grį­šiu Lie­tu­von, ap­lan­ky­siu Tams­tą, už­si­sa­ky­da­mas lie­tu­viš­kus pie­tus ar va­ka­rie­nę.
Lin­kė­da­mas, kad Tams­tos „Val­gyk­lą“ lan­ky­tų tūks­tan­ti­nės mi­nios ir įstai­ga išaug­tų į ke­le­tą val­gyk­lų po Tams­tos glo­ba, ku­rio­se vie­šė­tų kal­ba ir sa­vi lie­tu­viš­ki pa­pro­čiai, lie­ku Aukš­tai tams­tą ger­biąs Ar­tis Rū­kas.
Ci­ga­go Il­lo­nois, 1929 m lapk­ri­čio 9 d.

Ta­riu pa­dė­kos žo­dį p. A. Ru­kui už lin­kė­ji­mus man ir ma­no įmo­nei.
Se­rei­kai­tė, „Val­gyk­los“ sa­vi­nin­kė

„Mo­men­tas“, 1929 m. lapk­ri­čio 30 d.

Pa­bė­ge­liai iš Ru­si­jos
Šio­mis die­no­mis pro Šiau­lius pra­va­žia­vo vo­kie­čių ko­lo­nis­tai, ku­rie bė­ga iš Ru­si­jos dėl ne­pa­ken­čia­mos būk­lės ir gy­ve­ni­mo są­ly­gų. Tai pir­ma­sis pa­bė­gė­lių eše­lo­nas, ku­rių dar du pra­va­žiuos pro Lie­tu­vą. Pa­bė­gė­lių šiuo tar­pu va­žia­vo per 400 as­me­nų, ku­rių maž­daug pu­sę su­da­rė vai­kai.
Bėg­liai pa­sa­ko­jo daug bai­sių ir liūd­nų ži­nių iš Ru­si­jos gy­ve­ni­mo. Pa­tir­ta, kad dau­ge­lis vo­kie­čių ko­lo­nis­tų yra iš Do­nec­kio ir Pa­vol­gio sri­čių. Bėg­lių ties Mask­va yra apie 20 tūks­tan­čių žmo­nių, bet tik 4000 ko­lo­nis­tų te­leis­ta iš­va­žiuo­ti.
 Va­žiuo­jan­tie­ji at­ro­do su­var­gę, iš­gel­tę, skur­džiai ap­si­ren­gę. Jų dau­ge­lis ūki­nin­kai. Bė­ga, kad gy­ve­ni­mo są­ly­gos jau ne­be­pa­ke­lia­mos. So­vie­tų val­džia iš ūki­nin­kų ati­ma vi­są der­lių, tur­tą ir jie ne­be­tu­ri šal­ti­nio gy­ven­ti ir dirb­ti. Be to, daž­nos kra­tos, įta­ri­nė­ji­mas, gy­ven­to­jų šau­dy­mas, bai­mė dėl gy­vy­bės ir duo­nos ne­te­ki­mo – pri­ver­tė vo­kie­čius ko­lo­nis­tus bėg­ti iš Ru­si­jos.
So­vie­tų val­džia iš ko­lo­nis­tų bėg­lių atė­mė vi­sa, kas yra ver­tin­ga ir net jung­tu­vių žie­dus. Prieš iš­lei­džiant už­sie­nin, ko­lo­nis­tai bu­vo iš­kra­ty­ti ir api­plėš­ti G. P. U. agen­tų. Da­lis bėg­lių bu­vo areš­tuo­ta ir pa­so­din­ta ka­lė­ji­man, o jų šei­mos iš­leis­tos iš­va­žiuo­ti.
Pra­džio­je ko­lo­nis­tams bu­vo iš­duo­da­mi lei­di­mai iš­va­žiuo­ti ir su emig­ran­tais ne­bu­vo žiau­riai el­gia­ma­si. Ta­čiau da­bar vi­sai ki­taip. Truk­do­ma įvai­rio­mis prie­mo­nė­mis, var­gi­na­ma, kol pa­ten­ki į lai­min­gų­jų emig­ruo­ti leis­ta skai­čių žmo­nių. Čia tai vėl en­gia­ma, ap­gro­bia­ma ir vi­sai be­tur­čiai ir nu­skriaus­ti iš­lei­džia­mi.
Be­veik kas­dien ko­lo­nis­tų iš Mask­vos bū­riai jė­ga gra­ži­na­mi į se­nas vie­tas. Nek­lau­ža­das ki­ša ka­lė­ji­man.
Sek­ma­die­nį ko­lo­nis­tai bėg­liai pro Jo­niš­kį iš­vy­ko Vo­kie­ti­jon. Čia jie jau bus tin­ka­mai priim­ti ir pa­tal­pin­ti bu­tuo­se bei ap­rū­pin­ti mais­tu. Kaip jau mi­nė­jom, dar du pa­bė­gė­lių eše­lo­nai pra­va­žiuos pro Šiau­lius.
„Mo­men­tas“, 
1929 m. gruo­džio 7 d.

Ka­riuo­me­nės teis­mas nu­tei­sė Šiau­lių rai­ko­mo ko­mu­nis­tus
Šio­mis die­no­mis ka­riuo­me­nės teis­mas Šiau­liuo­se spren­dė Šiau­lių rai­ko­mo žy­mes­nių ko­mu­nis­tų by­lą ir to rai­ko­mo va­dus: Ka­ga­ną Si­ma­ną ir Jan­kū­ną Sta­sį nu­tei­sė mir­ti. Ki­tus ko­mu­nis­tus nu­tei­sė nuo 15 iki 1,5 me­tų sunk.dar­bų ka­lė­ji­mo. Vi­so bu­vo tei­sia­ma de­vy­ni rai­ko­mo na­riai.
„Mo­men­tas“, 
1929 m. gruo­džio 14 d.

Iš šiau­lie­tiš­kos rek­la­mos

Dai­na apie „Ba­tas“
Ne­sa­ky­ki­te „Ka­ma­šas“
Tar­kit tie­sai „Ba­tas“,
Nes tei­sin­gai taip jis ra­šos
Ir spau­do­je ma­tos.

Tai­gi „Ba­tas“ at­si­da­rė
Fir­ma tai Šiau­liuo­se
Ama­ti­nin­kai su­si­ta­rę
Dir­ba iš­si­juo­sę...

Mat, ne­spė­ja jie ga­min­ti
Ava­lą dau­gy­bės:
„Ba­to“ iš­dir­bi­niai plin­ta
Dėl ge­ros ko­ky­bės!

Ko­kį no­ri­te fa­so­ną
Ga­li­te ten gau­ti:
Džiaug­sies Tams­ta, ar­ba žmo­na,
Spė­ję ap­si­mau­ti:

O tai „Ba­tas“, tai „Ba­te­lis“
Tai jis šau­niai vei­kia!..
Ei­siu ba­tą dėl „šir­de­lės“
O ir man jų rei­kia!..

„Ba­tas“ – fir­ma at­si­da­ro,
Ir vi­si ją ži­no.
Pa­čią pa­sku­ti­nę ma­dą
Jis pui­kiai ga­mi­na!

„Mo­men­tas“, 1929 m. spa­lio 26 d.

Gal prieš šim­tą me­tų...

Šiau­lie­tis J. Vin­ča lai­mė­jo

Da­bar­ti­niu me­tu Ame­ri­ko­je gy­ve­nąs Pa­bal­tės bok­so čem­pio­nas šiau­lie­tis Juo­zas Vin­ča pir­mą kar­tą, po il­go tre­ni­ra­vi­mo­si, run­gė­si su bok­so čem­pio­nu Sam Sil­ver­berg, ku­rį per 1 min. 15 sek. pir­ma­me roun­de nu­ga­lė­jo no­kau­tu.
Žiū­rė­to­jų bu­vo pil­na sa­lė. Lie­tu­viai la­bai pa­ten­kin­ti šiau­lie­čio Juo­zo Vin­čos di­de­liu lai­mė­ji­mu.
„Mo­men­tas“, 
1929 m. ge­gu­žės 25 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio