Anų metų kronika: Šiauliai be kavinės, miesto kioskai – be spaudos

Šiau­lių sto­ty­je ki­no va­go­nas
Pas­ta­ro­mis die­no­mis į Šiau­lių sto­tį iš Kau­no – Rad­vi­liš­kio at­vy­ko „Kū­di­kių gel­bė­ji­mo drau­gi­jos“ ki­no va­go­nas. Šis va­go­nas yra dar re­te­ny­bė Eu­ro­po­je ir to­dėl už­sie­nio spau­da šią Lie­tu­vos nau­je­ny­bę gra­žiai įver­ti­no.
Ki­no va­go­nas yra Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lių dirb­tu­vė­se su­lig nau­jau­siu tech­ni­kos rei­ka­la­vi­mu įreng­tas ir pa­sta­ty­tas. Da­bar­ti­niu me­tu ki­no va­go­nas va­žiuo­ja į sto­tis, no­rė­da­mas vi­suo­me­nę su­pa­žin­din­ti su nau­jos konst­ruk­ci­jos ki­nu. Te­ko pa­tir­ti, kad ir Šiau­lių sto­ty­je bus pa­sta­ty­ta ki­no va­go­ne ke­le­tas fil­mų, o po to vėl ki­no va­go­nas vyks į ki­tas sto­tis. Atei­ty­je to­kie va­go­nai va­žiuo­jan­tiems ke­lei­viams ro­dys fil­mas ir teiks vi­suo­me­nei jau­kų ir ma­lo­nų pa­to­gu­mą ir lai­ko paį­vai­ri­ni­mą, šis reiš­ki­nys ro­do, kad Lie­tu­va ne­no­ri at­si­lik­ti nuo Ame­ri­kos ir Va­ka­rų Eu­ro­pos tech­ni­kos ste­buk­lų sri­ty­je.
„Mo­men­tas“, 
1928 m. spa­lio 21 d.

Lie­tu­vių su žy­dais su­siar­ti­ni­mo rei­ka­lu
Ne­se­niai Kau­ne įvy­ko žy­dų ka­riams pa­mink­lų ati­den­gi­mas. Į ka­pus bu­vo at­vy­kę Kraš­to Ap­sau­gos Mi­nis­te­ri­jos aukš­tie­ji ka­ri­nin­kai pa­gerb­ti žu­vu­sias dėl Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės au­kas, pa­reikš­da­mi, kad žy­dai pir­mie­ji iš­tie­sė bro­liš­ką­ją ran­ką ir ir drau­ge su lie­tu­viais ėjo dė­ti gal­vas tė­vy­nės iš­va­da­vi­mui. Žy­dų at­sto­vai iš­kil­min­gai pa­reiš­kė, kad ir to­liau jie pa­si­ren­gę ko­vo­ti už tė­vy­nę ir va­duo­ti sa­vo „Lie­tu­vos Je­ru­zo­li­mą“ –Vilnių.
Šiau­liuo­se ši­tos dvi gy­ven­to­jų da­lys at­ski­rai sau gy­ve­na ir at­ro­do, būk jo­kių bend­rų in­te­re­sų tarp jų nė­ra. Bet tas tik taip at­ro­do. Iš tik­rų­jų da­ly­kas vi­sai ki­taip sto­vi. Lai­kas bū­tų ir pas mus, Šiau­liuo­se, kaip ir lai­ki­noj sos­ti­nėj, įsteig­ti lie­tu­vių –žydų san­ty­kių suar­ti­ni­mo drau­gi­ją. Man at­ro­do, jog to­kios drau­gi­jos stei­gi­mas Šiau­liuo­se yra bū­ti­nas rei­ka­las, ka­dan­gi jos nau­da yra nea­be­jo­ti­na. Jos tiks­las yra abie­jų tau­tų kul­tū­ros sa­vi­tar­pis pa­ži­ni­mas, bro­liš­ku­mo ir san­tai­kos sklei­di­mas, o tas auk­lė­ja žmo­nes, iš­vys­to juo­se kil­nius jaus­mus ir stip­ri­na vals­ty­bės ge­ro­vę, pa­dė­da­ma siek­ti jai sa­vo tiks­lus.
 V. Lu.
„Mo­men­tas“, 
1928 m. gruo­džio 1 d.

Kas at­si­tin­ka, kai gas­pa­do­rius at­si­sa­ko ves­ti tar­nai­tę
„Įd. M. Mo­men­to“ bu­vo ra­šy­ta, kad Sta­čiū­nų valsč., Ti­lių km. su­de­gė pil. Adol­fo Re­mei­kos tro­be­siai. Paaiš­kė­jo, kad ke­le­tą die­nų prieš gais­rą iš Re­mei­kos tvar­to – už­ra­kin­tos skry­nios – din­go 1500 lt. pi­ni­gų. Pra­džio­je Re­mei­ka va­gys­te įta­rė sa­vo se­se­rį Ago­tą, ku­ri tuo me­tu pas jį bu­vo at­va­žia­vu­si, to­dėl, ne­no­rė­da­mos pa­da­ry­ti sa­vo šei­mai ne­gar­bę, apie va­gys­tę po­li­ci­jai ne­pra­ne­šė.
Po ke­lių die­nų kaž­kas pa­de­gė jo tro­be­sius. Ta­da Re­mei­ka pa­de­gi­mu ir va­gys­te įta­rė sa­vo bu­vu­sią tar­nai­tę Ur­šu­lę Dir­sai­tę, ku­ri pas jį tar­na­vo 2 me­tus ir prieš ke­le­tą die­nų bu­vo at­leis­ta. Re­mei­ka su Dir­sai­te su­gy­ve­no la­bai ge­rai ir net žmo­nės kal­bė­jo, kad jis ją ve­siąs.
Bet prieš pa­bai­gą jos tar­ny­bos Re­mei­ka jai pa­reiš­kė, kad jos ne­ves ir ją at­lei­siąs. Ka­dan­gi Dir­sai­tė na­muo­se ėjo be­veik šei­mi­nin­kės pa­rei­gas, to­dėl, ma­no­ma, kad prie skry­nios ji priei­ti ga­lė­jo, nes ži­no­jo kur yra pa­dė­ti rak­tai. Ma­no­ma, kad Dir­sai­tė iš kerš­to pa­de­gė ir na­mus.
Dir­sai­tė pa­si­slė­pė.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. sau­sio 24 d.

Mon­te – Kar­lo lenk­ty­nių da­ly­viai Šiau­liuo­se
Sau­sio 26 d. nak­tį per Šiau­lius va­žia­vo Mon­te-Kar­lo au­to­mo­bi­lių lenk­ty­nių ma­ši­nos, ku­rios star­ta­vo iš Ta­li­no. Per Šiau­lius va­žia­vo 6 ma­ši­nos.
Nors pir­mo­ji ma­ši­na Šiau­liuo­se bu­vo lau­kia­ma 23 vai., bet at­va­žia­vo 23 vai. 50 min. Pas­ku­ti­nio­ji ma­ši­na per Šiau­lius pra­va­žia­vo ly­giai 24 val. Pir­muo­ju va­žia­vo olan­das Ph.Van Strien, ma­ši­nos nu­me­ris 56. Jis spė­jęs dar Šiau­liuo­se iš Ru­binš­tei­no paim­ti 35 Itr. ben­zi­no, ne­pra­lenk­tas ki­tų, nu­va­žia­vo to­liau.
Lenk­ty­nin­kams vi­sus pa­ta­ri­mus tei­kė Šiau­lių mo­to­cik­lis­tų klu­bo at­sto­vas ir po­li­ci­ja. Be to, lenk­ty­ni­nin­kų pa­si­tik­ti Šiau­lių ke­lių ra­jo­no at­sto­vas bu­vo nu­va­žia­vęs iki lat­vių sie­nos (Kal­vių).
Lenk­ty­ni­nin­kams Lie­tu­vos ke­liais bu­vo su­da­ry­tos ge­riau­sios va­žia­vi­mo są­ly­gos ir, kaip te­ko pa­tir­ti, vi­si au­to­mo­bi­liai per Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją pra­va­žia­vo lai­min­gai.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. sau­sio 31 d.

Dak­ta­ras Gin­ty­la iš­si­kė­lė į Kau­ną
Kaip ži­no­ma, 1934 me­tais Lie­tu­vos ir už­sie­nio spau­da pla­čiai ra­šė apie šiau­lie­čio gy­dy­to­jo J. Gin­ty­los at­ra­di­mą, ku­rio pa­gal­ba vi­siš­kai iš­gy­do­mi ser­gą i š i u, nors išias iki tol bu­vo pri­skai­to­mas prie neap­gy­do­mų li­gų.
Dr. J. Gin­ty­los at­ra­di­mas su­kė­lė daug dis­ku­si­jų, nuo­mo­nių kaip ži­no­vų, taip ir ei­li­nių žmo­nių tar­pe. Ta­čiau vie­na paaiš­kė­jo: į Šiau­lius ėmė plauk­ti iš vi­sų Lie­tu­vos kam­pų ir net iš už­sie­nio li­go­niai, kan­ki­na­mi išio, trokš­tą pa­svei­ki­mo. Net­ru­kus paaiš­kė­jo ir Dr. Gin­ty­los gy­dy­mo re­zul­ta­tai: pa­si­ro­dė, kad iš­gy­do­ma vi­sas 100 nuo­š., nors li­ga bū­tų už­sen­dy­ta, chro­niš­ka.
Šio­mis die­no­mis Dr. Gin­ty­la iš­si­kė­lė Kau­nan, kur ati­da­rė nau­ją, vi­siš­kai mo­der­niš­ką li­go­ni­nę, kur gy­do vien tik išiu.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. sau­sio 31 d.

Dėl Šiau­lių kios­kų
Šiau­lių kios­kai pa­sku­ti­niuo­ju lai­ku nu­kry­po nuo to tiks­lo, ku­riam jie yra pa­sta­ty­ti. Kios­ki­nin­kai mie­lai pre­kiau­ja pa­pi­ro­sais, sal­dai­niais, sau­lėg­rą­žom, kor­tom (kai ku­rie net kon­ku­ruo­ja vais­ti­nes – par­duo­da spe­cia­lius gu­mos iš­dir­bi­nius), o į spau­dos pla­ti­ni­mą žiū­ri, kaip į ne­ma­lo­nią naš­tą, be to, yra to­kių, ku­rie vie­nus laik­raš­čius – „sim­pa­tiš­kus“ pro­pa­guo­ja, o ki­tus – „ne­si­mpa­tiš­kus“ lai­ko pa­slė­pę po sė­dy­ne. Žo­džiu, pa­dė­tis ne­nor­ma­li ir tuo klau­si­mu teks pla­čiau iš­si­tar­ti.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. sau­sio 17 d.

Iš re­por­te­rio blok­no­to
Šio­mis die­no­mis lik­vi­da­vo­si vie­na ge­res­nių Šiau­lių ka­vi­nių „Vik­to­ri­ja“. Bu­vo ga­na jau­ki vie­te­lė nuo­bo­diems va­ka­rams pra­leis­ti. Ar ne­ste­bė­ti­na, kad mies­tas su 30.000 gy­ven­to­jų ne­pa­jė­gia iš­lai­ky­ti vie­nos pa­do­res­nės ka­vi­nės su 10-12 sta­liu­kų? O tuo tar­pu... alaus ba­rai dygs­ta, kaip gry­bai po lie­taus. Vien Vil­niaus gat­vė­je, nuo Dva­ro iki Vi­šins­kio gat­vės, tu­rim jau ke­tu­ris „sa­liū­nus“, o ne­tru­kus ža­da dar vie­nas ba­ras at­si­da­ry­ti.
Tai­gi, Šiau­liai „kul­tū­rė­ja“.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. va­sa­rio 26 d.

Šiau­lių pra­mo­ni­nin­kų ke­lio­nė į SSSR
Ko­vo 17 d. šiau­lie­tis odų pra­mo­ni­nin­kas p. J. Fren­ke­lis ir Fren­ke­lio odų fab­ri­ko di­rek­to­rius Mor­de­lis bu­vo iš­vy­kę į SSSR, iš kur grį­žo ko­vo 26 d. Pra­mo­ni­nin­kai lan­kė­si Mask­vo­je ir Le­ning­ra­de, kur jie ve­dė de­ry­bas su įstai­go­mis, per­kan­čio­mis odas, dėl odų eks­por­to pa­gy­vi­ni­mo iš Lie­tu­vos. Šiau­lie­čiai ga­vo ne­di­de­lį už­sa­ky­mą.
Kaip te­ko gir­dė­ti, de­ry­bos vy­ku­sios sun­kiai, nes, kaip ži­no­ma, ža­lių odų kai­nos pa­sta­ruo­ju me­tu smar­kiai pa­ki­lu­sios.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ba­lan­džio 11 d.

Pak­rikš­ty­ti nau­jie­ji var­pai
Ba­lan­džio 25 d. Šiau­lių šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios šven­to­riu­je bu­vo iš­kil­min­gai pa­šven­ti – pa­krikš­ty­ti nau­jie­ji var­pai. Paš­ven­ti­ni­mo apei­gas at­li­ko ir pa­moks­lą pa­sa­kė kan. Sa­ra­pas. Var­pai da­bar pa­ka­bin­ti šven­to­riu­je.
Abu var­pai sve­ria 1708 klg. Di­džia­jam var­pui duo­tas Pet­ro ir Po­vi­lo var­das, o ma­žes­nia­jam – Ste­po­no.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ge­gu­žės 2 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Juo­zas Ra­mu­sis
Juo­ko ne­sup­ran­ta...
(kup­le­tas)
Be­juo­kuo­da­mas ža­dė­jo
Jo­nas vest Ony­tę.
Nuo to juo­ko mer­gu­žė­lei
Rū­tos štai nu­vy­to.

Teis­me lie­ja aša­rė­les
Pra­šo ali­men­tų:
Mat, mer­ge­lė le­li­jė­lė
Juo­ko ne­sup­ran­ta.
–
Į tar­nys­tę pa­vė­la­vo
Jau­nas val­di­nin­kas,
Nuo ve­dė­jo „rykš­čių“ ga­vo
Dre­ba varg­šui kin­kos.

Pa­vė­luo­ta trys mi­nu­tės:
Di­de­lė čia man­ta!
Bet ve­dė­jas sto­ras drū­tas
Juo­ko ne­sup­ran­ta.
–-
Pas kai­my­ną – gra­ži žmo­na:
Rei­kia pa­juo­kau­ti,
Bet kai­my­nas (tai šė­to­nas!)
No­ri mus pa­gau­ti.

Vy­ro žy­giai rūs­tūs, drą­sūs:
Mo­te­rys­tė – šven­ta!
Štai jau kumš­čiu man be­gra­so:
Juo­ko ne­sup­ran­ta.
–
Rei­kia vek­se­lis iš­pirk­ti,
0 kur gau­ti li­tas?
Ten­ka rū­pes­čiu man sirg­ti!
Maš­noj de­fi­ci­tas.

Mes gi ži­no­me no­ta­rą:
Tuoj ap­ra­šo man­tą.
Ga­li verk­ti, ga­li juok­tis –
Juo­ko ne­sup­ran­ta.

„Mo­men­tas“, 
1928 m. gruo­džio 25 d.
 

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio