Naujausios
Vokiškas tinkas nepadės
1942 metų rugsėjo 18 d. „Tėviškėje“ pasirodė tais pačiais metais Vokietijos esesininkų savaitraštyje „Das Schwarse Korps“ („Juodasis korpusas“) išspausdinto ir „Naujosios Lietuvos“ laikraštyje perpasakoto straipsnio „Dėl Rytų germanizavimo“ apžvalga. Publikacija pradedama reichsfiurerio SS citata: „Mūsų uždavinys yra ne germanizuoti Rytus senąja prasme, t. y. čia gyvenantiems žmonėms primesti vokiečių kalbą ir vokiškus įstatymus, bet rūpintis, kad Rytuose gyventų tik žmonės, kurie yra tikrai vokiško germaniško kraujo.“ Reikia manyti, kad tai buvo H. Himlerio žodžiai, todėl straipsnyje ir teigiama, kad „Reichsfiurerio SS žodžiai, kaip Reichskomisaro sutvirtinimui vokiečių tautybės, šiuo atveju gi pavirsta įsakymu.“
Kad aiškiau būtų, kokia to straipsnio esmė, būtina pateikti keletą citatų:
„Nelaikykite Reichą apsaugotu, jei tas Reichas negali kiekvienai savo tautos atžalai suteikti nuosavą sklypą žemės ištisiems šimtmečiams! Niekad neužmirškite, kad teisingiausia šio pasaulio teisė yra teisė į žemę, kurią pats nori apdirbti, o švenčiausia auka yra kraujas, kurį pra- lieji už šią žemę.“
„Patyrimas moko ir kartu patvirtina vieną natūralų, biologišką faktą: iš svetimų žmonių negalima padaryti jokių vokiečių. Atvirkščiai, mus mokė tautos kova atskirtose vokiečių tautos srityse. Čia patyrėme, kad iš vokiečių negali pasidaryti jai svetimi žmonės.“
„Taip pat nepatikėtina, kad germanizuotos Rytų tautos, jei jos ir noriai būtų prisiėmusios vokiečių tinką, būtų suradusios savyje tiek dvasinių jėgų, kad eitų ginti Reichą. Praplėsti Rytai Reiche visada paliks šiaurės vokiečių ir Europos kultūros ginamoji siena, kuri visada turės uždavinį nuolat būti pasiruošusi gintis.“
„Dėl to ir yra gautas Reichsfiurerio SS uždavinys pasirūpinti, kad Rytuose gyventų žmonės tik tikrai vokiško, germaniško kraujo!“
„Reichas šimtus tūkstančių vokiečių ūkininkų iš neplaningai išmėtytų ir pavojingų sričių parsikvietė pas save, juos sutvarkė ir dabar planingai paskirstė į Rytus. Jų vienų skaičius jau buvo didesnis už kai kurias kitas tautas, kurios savo istoriją pradėjo nuo germanų tautų kilnojimosi laikų. Modernaus laiko skaičių sąvokoje tokios tautos tėra tik atskiri lašai ant karšto akmens. Jos yra tik išsivystymo daigai, bet ne vaisiai.“
Straipsnyje akcentuojama, kad sėkmingą nukariautų Rytų tautų germanizaciją lems ne kiekybė, o kokybė:
„Kur rytoj vienas geriausios rasės vokietis sėdės, ten už šimtmečio šimtas geriausios rasės vokiečių sėdės. Kur rytoj vienas abejotinas vokietis iš blogos rasės sėdėtų, ten po šimtmečio sėdėtų jau šimtas abejotinų vokiečių iš blogos rasės. Tai būtų nuostolis, kuris šiandien atrodo menkas, bet greitai pasidarytų nepataisomas. Juo didesnis skaičius „ir vokiečių“ iš blogos rasės Rytuose būtų, juo didesnis bus pavojus, kad vadovybė iš mūsų rankų išslys, kad tarpas tarp mūsų ir svetimų tautų sumažėtų, o niveliacijos pavojus padidėtų.“
„Kiekvienas, kuris šiame kare žūna, įgyja ir įšventina tą žemę, kurią ateityje jo draugai ars. Kiekvienos gyvybės auka telkia erdvės, kur toj ateityj stovės šimtas vokiečių lopšių.“
„Jie iš tikrųjų bus žuvę, kad Vokietija gyventų“, – taip baigiamas programinis straipsnis. Didžiajai Vokietijos tautai, didžiajai Europos germanizacijai reikia erdvių Rytuose, todėl Ostlande šeimininkaus – vadovaus, dominuos tik rasiniai grynuoliai ir joks vietinių „vokiškas tinkas“ nepadės, nes „svetimų iš žmonių negalima padaryti jokių vokiečių“.
(Stilius ir kalba netaisyta)
Straipsnis – stipriau už bombą
Pirmąkart apie aptariamą „Tėviškės“ straipsnį sužinojau iš Šiaulių istorijos žinovo Viliaus Purono, kuriam laikraščio puslapį su straipsniu „Dėl Rytų germanizavimo“ 1975 m. padovanojo Jelgavos (Latvija) miesto vyriausiosios dailininkės Baibos Krūminios tėvas.
Tą 1942 metų rugsėjo 18 d., kai pasirodė „Tėviškė“, Šiauliuose lankėsi grupė latvių, tarp kurių ir B. Krūminios tėvas. Atsitiktinai nusipirko tos dienos laikraštį.
„Išvertė akis – žiū, tas pats laukia mūsų latvių. Puolė, dar kelis nusipirko, parvežė namo, Jelgavoje sukėlė šaršalą: „Žiūrėkite, broliai lietuviai viešina slaptus vokiečių planus! Po karo mus naikins!“ – emocingai to meto epizodą „nupiešė“ V. Puronas.
Straipsnį „Dėl Rytų germanizavimo“ interviu cikle „Nuo Šiaušės pakrantės“ prisiminė ir šviesaus atminimo profesorius Vytenis Rimkus (1930–2020). „Vilniaus dienraštis, po to ir Šiaulių „Tėviškė“ išsivertė iš vokiečių kalbos ir atspausdino straipsnį „Rytų germanizacijos klausimu“, kuriame buvo aiškiai pasakyta, kad pokario uždavinys – didžiąją lietuvių dalį iškelti į Pavolgį. Nors po to vokiečių valdžia susizgribo ir laikraščius konfiskavo ir sunaikino, dalis jų vis dėlto paplito, apie 10 egzempliorių tėvas parsivežė iš „Titnago“ spaustuvės“, – prisiminė profesorius, šiek tiek netiksliai, pateikdamas straipsnio pavadinimą, o apie lietuvių tremtį į Pavolgį straipsnyje nerašoma, matyt, po SS organo paviešintos Rytų germanizacijos programos taip buvo plačiai to meto visuomenėje interpretuojama.
Apie „Tėviškės“ konfiskaciją yra girdėjęs ir V. Puronas, pasak jo, keliolika ar keliasdešimt laikraščių nuslėpė spaustuvės darbuotojai, kiti skaitytojai. Todėl šis šiaulietiškos spaudos įsimintinas faktas nenuskendo užmarštyje.
Atsisakyta plano marinti badu
Rytų kraštų germanizacijos idėjos fašistinėje Vokietijoje užgimė kartu su Hitlerio žvaigžde. Programinės nuostatos gal ir kliedesių forma, bet pakankamai suprantamai buvo išdėstytos kalėjime Hitlerio parašytoje knygoje „Mein Kampf“ („Mano kova“). Prieškario lietuvių kultūros periodikoje jau buvo pristatomos galimos grėsmės Lietuvai Vokietijai okupavus šalį. 1933 metų balandžio mėnesį „Vairo“ žurnale pasirodė išsamus žinomo to meto žurnalisto, intelektualo Valentino Gustainio (1896–1971) straipsnis apie Hitlerio užsienio politiką.
Sakydamas, kad „Hitleris liepia nesigailėti žmonių kraujo, jei už tą kraują galima gauti žemės“, V. Gustainis akcentuoja: „Savo teritorijos didinimo tikslams nacionalsocialistai pirmiausia mano pasinaudoti „neturtingų, mažų tautų“ žemėmis! Iš tolimesnių Hitlerio citatų pamatysime, kad nacionalsocialistams pirmučiausia turi rūpėti Lietuvos žemės, nes jos arčiausiai prieina prie vokiečių ribų.“
Apie minėto straipsnio atsiradimo aplinkybes ir jo poveikį prezidentui Antanui Smetonai rašoma V. Gustainio prisiminimų knygose „Be kaltės: 15 metų Sibiro tremtyje ir lageriuose“ bei „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus“.
Nacistinės Vokietijos germanizacijos planai nukariautose Rytų šalyse dabar plačiai žinomi, daugelyje straipsnių ir knygų įvairių šalių istorikų išanalizuoti ir apibendrinti. Vokiečių istorikas Christoph Dieckmann, tiriantis Holokaustą Lietuvoje, knygoje „Kaip tai įvyko?“ (2020) aptardamas nacių „bado planą“, pagal kurį turėjo būti badu numarinta 30 milijonų rusų, teigia, kad tik1941 metų liepos pradžioje buvo nuspręsta, jog Baltijos šalių gyventojai nebus marinti badu. Jiems numatytas darbas daugiausia žemės ūkio srityje, o laimėjus karą baltų teritorijos bus apgyvendintos vokiečių kolonistais. Kolonizavimo procesas prasidėjo jau 1941 metų vasarą.
Tarp kūjo ir priekalo
1942 metais „Tėviškėje“ pasirodęs straipsnis „Dėl Rytų germanizavimo“ įvairiuose visuomenės sluoksniuose turėjo sukelti audrą, įvairių diskusijų uždaruose rateliuose, o po konfiskacijos likę laikraščiai, manau, ėjo iš rankų į rankas. Valstybės atkūrimo idėjų slopinimas, galutinis „žydų klausimo“ sprendimas – masinis žydų tautos naikinimas ir getai – nemažai visuomenės daliai tik pagreitino supratimą, kad Lietuva atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Gali būti, kad kaip tik tuo laiku paplito populiari dainelė: „ Viens raudonas kaip šėtonas, kitas – rudas kaip šuva.“
Be jokios abejonės, straipsnio „Dėl Rytų germanizacijos“ pasirodymas Šiaulių „Tėviškėje“ demonstruoja jo redaktoriaus Simo Miglino (1907–1997) drąsą ir tautinį nusiteikimą. Patyręs žurnalistas S. Miglinas turėjo žinoti, kas jam gresia. Nežinia, kaip jam pavyko apeiti labai griežtus karo cenzūros reikalavimus. Žurnalistas, spaudos istorijos tyrėjas Domas Šniukas išsamioje publikacijoje „Simas Miglinas: žurnalistas tarp girnų“ ( „Žurnalistika“. 2011) pažymi, kad Vilniaus laikraščio „Naujoji Lietuva“ redaktorius, rašytojas Rapolas Mackonis po straipsnio „Dėl Rytų germanizavimo“ išspausdinimo atsidūrė saugumo struktūrų akiratyje ir 1943 m. kartu su grupe lietuvių inteligentų, visuomenės veikėjų buvo išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. S. Miglinas tokios lemties išvengė, gal dėl to, kad dirbo Šiauliuose, todėl jo redaguojamo laikraščio įtaka okupuotos tautos nuotaikoms buvo akivaizdžiai mažesnė.
Almos Lapinskienės monografijoje „Atėjęs Vilniun“ (2014), skirtoje R. Mackonio gyvenimui ir kūrybai, pateiktas fragmentas iš rašytojo prisiminimų atskleidžia, kaip nacių programinis straipsnis atsirado „Naujoje Lietuvoje“:
„Iš anksto žinojau, kad parodžius straipsnį cenzūrai, Klau nebūtų praleidęs. Vadinasi, vienintelė išeitis – įdėti straipsnį nieko neklausius, tai yra – aplenkiant cenzūrą. Kilus skandalui, galėsiu teisintis tuo, kad iki tol neturėjome aiškaus nurodymo, kad be cenzūros sutikimo negalima naudotis vokiškais laikraščiais. Žinojau, kad toksai mano argumentas Klau neįtikins, bet vis dėlto pasiryžau.“
Reikia manyti, kad galbūt panašia logika vadovavosi ir S. Miglinas, juolab kad iškart po „diversijos“ „Naujojoje Lietuvoje“ nei laikraštis buvo uždarytas, nei redaktorius areštuotas.
Ezopo kalba
Atidžiau skaitant „Tėviškės“ laikraščius galima rasti ir daugiau redakcijos bei redaktoriaus, kaip atsakingo už leidinio turinį asmens, drąsaus veikimo pavyzdžių.1942 m. spalio 16 d. laikraštyje išspausdinta detali ataskaita apie Ostlando reicho komisaro Hinrich Lohse vizitą Šiauliuose.
Įdomiausia, kad šios ataskaitos, pagrindinės laikraščio publikacijos, antraštė nepasižymi informatyvumu, o yra – emocionali, bulvariška: „Lietuvoje dar gerai valgoma“ – tik iš paantraštės galima suprasti, kad rašoma apie aukšto nacių šulo vizitą. Straipsnio pabaigoje lyg ir šiaip sau pasakyta:
„Arbeitsamt patalpose buvo surengta vaišinga vakarienė, kurios metu Reichskommissar’as Lohse tarp kitko pareiškė, kad Lietuvoje dar gerai valgoma ir kad tatai jis turėsiąs galvoje.“
Žinant, kad „maisto klausimas“ hitlerinėje Vokietijoje buvo vienas iš aktualiausių, todėl skaitytojai turėjo suprasti, kad Lietuvos laukia papildomos pyliavos, mažės maisto daviniai. Štai taip naudodamasi Ezopo kalba redakcija visuomenei perdavė žinią apie galimas grėsmes.
––
Šiame straipsnyje atsisakyta detalesnės „Tėvynės„/ „Tėviškės“ turinio apžvalgos. To laikotarpio Šiaulių savaitraštis reikalauja specialaus žvilgsnio, temų ir turinio įvertinimo, redaktoriaus S. Miglino ir redakcijos bendradarbių veiklos apibūdinimo. Toji veikla karo meto sąlygomis buvo ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga. Tačiau tai jau kitų publikacijų temos. Apskritai praeito šimtmečio pirmosios pusės Šiaulių regiono periodinė spauda labai mažai tyrinėta, todėl šiuose kultūros dirvonuose galima padirbėti iš peties.
