Anų metų kronika: moterų mados ir ar galima mušti meilužius

Ar ga­li­ma muš­ti mei­lu­žius?
Tū­las Vaič­kus, Šiau­lių val., Pro­čiū­nų k. gyv. at­vy­ko po­li­ci­jon su skun­du, kad esą jį smar­kiai su pei­liu su­ža­lo­jęs to pat kai­mo gyv. Jag­mi­nas. Pol. val­di­nin­kui pa­klau­sus, kur ran­da­si kal­ti­na­ma­sis, nu­ken­tė­jęs iš­kil­min­gai pra­ne­šė, kad pa­sta­ra­sis gu­lįs mies­to li­go­ni­nė­je; gu­lįs to­dėl, kad jis, Vaičkus, jį pa­vai­ši­nęs ak­me­niu. Mat, la­bai tiks­lus smū­gis bu­vęs.
Prie­žas­tis to­kia: Vaič­kus, ma­ty­da­mas, kad Jag­mi­nas ne­tu­rė­da­mas jo­kių ju­ri­di­nių tei­sių sė­li­na prie jo pri­sie­gos, neiš­lai­kė pu­siaus­vy­ros ir vie­ną die­ną, iš­vy­dęs ne­pa­gei­dau­ti­ną kon­ku­ren­tą mei­li­kau­jan­tis prie jo „loc­no šon­kau­lio“, ėmė šiam ir smo­gė į puo­dy­nę su ak­me­niu. Pas­ta­ra­sis, vie­ton pa­dė­kos, pa­lei­do dar­ban pei­lį, ir vis­kas.
Da­bar nu­ken­tė­jęs, pa­si­rem­da­mas stip­riais ar­gu­men­tais, ieš­ko tie­sos ir už­ta­ri­mo: „Ar aš jos vy­ras, ar nė? Jei taip, tai ar aš tu­riu tei­sę gin­ti šei­mos gar­bę ir ly­gin­ti don­žua­nams pa­kau­šius, ar ne!“.
 Ni­ko­di­mas Put­pe­lė.
„Mū­sų mo­men­tas“ 
1933 m. lie­pos 3 d. 

„Tik­rie­ji ir ne­tik­rie­ji šven­tie­ji“ teis­me
 Šiau­lių Apy­gar­dos Teis­mas nag­ri­nės re­tą by­lą. Ži­no­mas Tau­tos Ve­te­ra­nas Jo­nas Šliū­pas kal­ti­na­mas iš­nie­ki­ni­me R. K. šven­tų­jų iš­leis­da­mas kny­gą var­du „Tik­rie­ji ir ne­tik­rie­ji šven­tie­ji“. P. Šliū­pas sa­vo gy­nė­ju bu­vo nu­ma­tęs pro­f. Vol­de­ma­rą, bet ar da­bar pro­f. Vol­de­ma­ras gins by­lą ne­ži­no­ma.
Eks­per­tais bus Teo­lo­gi­jos pro­fe­so­riai.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1930 m. rugp­jū­čio 17 d.

Gel­bė­kit! Chun­hu­zai ne­rims­ta!
Kiek jau apie ve­ži­kus ra­šy­ta, kiek skųs­ta­si – nie­ko ne­gelbs­ti. Ro­dos ap­rims­ta, su­si­tvar­ko, bet už sa­vai­tės ir vėl nau­jos kiau­lys­tės.
Prieš ke­le­tą die­nų Tra­kų g-vėj ma­čiau ši­to­kį vaiz­dą; prie vie­no na­mo ve­ži­kas at­ve­žė kaž­ko­kį įvai­riai ap­si­ren­gu­sį jau­ną žy­de­lį ir šis jau ren­gė­si ve­ži­kui už­mo­kė­ti, bet ve­ži­kas stai­ga pra­dė­jo ke­lei­vį ko­lio­ti ir kib­ti šiam į „kal­nie­rių“. Mat, ve­ži­kas bū­ti­nai no­rė­jo tiek, „kiek jis no­rė­jo“, bet ne tiek, kiek tik­ru­mo­je jam pri­klau­sė gau­ti. Prie jų priė­jo apy­se­nis žy­de­lis ir pa­siū­lė ve­ži­kui nuo sa­vęs li­tą pri­dė­ti, tik, kad jis ne­si­ko­lio­tų gat­vė­je.
Ve­ži­kas – chu­li­ga­nas il­gai ne­gal­vo­da­mas iš­kė­lė bo­ta­gą ir dro­žė juom apy­se­niam žy­de­liui per vei­dą. Chu­li­ga­nas jau ren­gė­si dar kar­tą bo­ta­gą žmo­gui pa­var­to­ti, bet tuo lai­ku iš na­mo, prie ku­rio vis­kas at­si­ti­ko, išė­jo X žy­de­lis, in­te­li­gen­tas žmo­gus, ir pa­siū­lė iš­si­šo­ku­siam ve­ži­kui va­žiuo­ti nuo­va­don ir ten vis­ką su­tvar­ky­ti. Ve­ži­kas il­gai dar ko­lio­jo­si, bet pa­ga­liau tu­rė­jo nu­si­leis­ti ir vi­si nu­va­žia­vo po­li­ci­jon, kur iš ve­ži­ko paim­ta jo ad­re­sas ir duo­ta nu­ken­tė­ju­siam, o šio ad­re­sas duo­ta ve­ži­kui, kad jie gin­čą išaiš­kin­tų teis­me.
Tai tik vie­nas pa­vyz­dys, kad Šiau­lių ve­ži­kai el­gia­si chu­li­ga­niš­kai, nei su kuo ne­si­skai­to, lyg ko­kie chun­chu­zai. Bet to­kių pa­vyz­džių bū­na kas­die­ną. Ve­ži­kai nuo­lat tar­pu­sa­vy pe­ša­si, ko­lio­ja­si ne­pai­sy­da­mi praei­vių mies­te ir prie sto­ties, už­gau­na ne­šva­riais iš­si­reiš­ki­mais praei­ves mo­te­ris, ne­si­lai­ko nu­sta­ty­tų už at­ve­ži­mą kai­nų ir kt.. Be to, dau­gu­ma ve­ži­kų tu­ri pro­sti­tu­čių ad­re­sus ir už­sii­ma spe­cia­liai tuo, kad pri­sta­to pro­sti­tu­tėms „kli­jen­tus“. Vi­so čia neiš­var­din­si, bet tą ge­rai pa­tys šiau­lie­čiai su­pran­ta.
Tvar­kan­tis mies­tui, jau pri­bren­dęs lai­kas ir ve­ži­kus su­tvar­ky­ti. Jie da­ro gė­dos Šiau­liams. Jei ve­ži­kų ne­ga­li­ma su­tvar­ky­ti, tai aš ma­nau, nie­kas ne­nu­liūs­tų, jei jų ir vi­sai ne­bū­tų. Mies­te yra pa­kan­ka­mai leng­vų­jų au­to­mo­bi­lių – ta­xi, ku­rie mie­lai už tą pa­tį at­ly­gi­ni­mą ap­tar­nau­tų ke­lei­vius, ne­bū­tų to­kių šlykš­čių in­ci­den­tų ir pa­ts mies­tas at­ro­dy­tų daug pa­do­riau – šva­riau.
Tuo rei­kia su­si­rū­pin­ti!
Ke­lei­vis.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1930 m rugp­jū­čio 3 d.

Kri­zis: Sar­gas ar mo­ky­to­jai?
Šiau­liai. Sar­gus prie mo­kyk­lų ap­mo­ka mies­to Val­dy­ba. Sar­gai, gau­da­mi al­gos iš Mies­to, jau­čia­si vi­sai sa­va­ran­kiais, „ne­prik­lau­so­mais“ nuo mo­kyk­lų ve­dė­jų, ir Mies­to Val­dy­ba da­vė su­pras­ti mo­ky­to­jams, jog sar­gai tik prieš ją teat­sa­ko.
Pir­moj ir ket­vir­toj mo­kyk­lo­se sar­gie­nės „ne­prik­lau­so­my­bė“ pa­sie­kė tai, kad „pa­si­skel­bė“ sa­ve mo­kyk­los tvark­da­re, pra­dė­jo per­trau­kų lai­ke vai­kus šluo­ta baus­ti, spir­ti vai­kus van­de­nį ir mal­kas ne­šio­ti, kla­ses šluo­ti, pa­rei­ka­la­vo iš mo­ky­to­jų, kad grin­dims plau­ti pa­lik­tų jai po ke­le­tą mo­ki­nių po pa­mo­kų. Ne­ga­na to, pra­dė­jo vie­šai mo­ky­to­jus ko­lio­ti, kas die­ną į Mies­to val­dy­bą ei­ti su „ra­por­tais“. Pa­sa­ky­ti sar­gie­nei, kad ji suo­lus nu­šluos­ty­tų ar mal­kas su­krau­tų, rei­kia per Mies­to Val­dy­bos na­rį.
Dėl tvar­kos ir gar­bės pa­lai­ky­mo mo­kyk­lo­se mo­ky­to­jai nu­ta­rė pra­ša­lin­ti sar­gie­nę nuo vie­tos, jos gi vie­toj, Mies­to val­dy­bai su tuo ne­su­ti­kus, iš sa­vęs sam­dy­ties ki­tą sar­gą. Pra­ne­šus apie tai Mies­to val­dy­ba, ten pa­sta­tė klau­si­mą apie pra­ša­li­ni­mą kai ku­rių mo­ky­to­jų. Kaip tas „po­li­ti­nis“ kri­zis iš­si­riš, pa­ro­dys Mies­to švie­ti­mo – kul­tū­ros ko­mi­si­jos ple­nu­mas.
„Mo­kyk­la ir gy­ve­ni­mas“, 1921 m. ko­vo 5 d.

Mo­te­rų ma­dos

Nau­ji ru­dens ap­siaus­tai pla­tūs ir kraš­tai daug užei­na vie­nas ant ki­to. Me­džia­gos – vil­no­nės, tam­sios. Leng­ves­nės, švie­sios spal­vos te­var­to­ja­mos spor­tui.
1. Vil­niuo­tas pla­čiais kraš­tais ap­siaus­tas, ap­siū­tas pil­ku kai­liu.
2. Ru­dos spal­vos spor­to su­kne­lė su ru­ža­vu pi­kel me­džia­gos kal­nie­riu ir prie­ša­ky kvol­duo­ta.
3. Klio­šuo­ta su­kne­lė su trum­pa bliu­ze, ast­ra­cha­niš­ku kal­nie­riu, prie­ša­ky su­riš­tu. Bliu­zė ap­siū­ta to­kia pat me­džia­ga, kaip ir kal­nie­rius.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1930 m. rugp­jū­čio 31 d.

4. Tam­sios spal­vos ap­siaus­tas, su aukš­tu kal­nie­riu.
5. Švie­sios spal­vos ap­siaus­tas, skver­nai užei­na vie­nas ant ki­to, ša­lia­vu kal­nie­riu, ir taip pat ap­siū­ti ran­ko­vių at­la­pai.
6. Kos­tiu­mas: klio­šuo­tas si­jo­nas ir ap­temp­tas švar­kas, ap­siū­tas kai­liais.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1930 m. rug­sė­jo 7 d.

Leng­vas bei šil­tas ap­siaus­tu­kas, ori­gi­na­lus, pūs­to­mis ran­ko­vė­mis iš pri­tai­ky­tos spal­vos kai­lio. Šiam mo­de­liui tin­ka pil­kos spal­vos su­knu­tė. Skry­be­lai­tė ga­li bū­ti ir ko­kių nors ryš­kes­nių spal­vų, ku­rios at­gai­vi­na pil­ko dra­bu­žio nuo­tai­ką.
„Nau­jo­ji vai­di­lu­tė“, 1937 m. ko­vo mėn.
 

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio