Anų metų kronika: lietuviškai nekalbantys Šiaulių pareigūnai ir nepalaidotas numirėlis

Iš Lin­ku­vos pa­dan­gės
Rei­kia pa­sa­ky­ti tei­sy­bę, kad Lin­ku­vos mies­te­lis tu­ri kuo ir pa­si­gir­ti. Vi­sos var­nos pa­sa­ko­ja, kad jei­gu vals­čiaus gy­ven­to­jai – ūki­nin­kai la­bai su­si­rū­pi­nę že­mės ūkio kul­tū­ra ir ta­me dar­be pa­da­rė di­de­lę pa­žan­gą, tai mies­te­lio gy­ven­to­jai la­bai su­si­rū­pi­nę pra­mo­nės rei­ka­lais ir spe­cia­li­za­vo­si na­mi­nio alaus ga­mi­ni­mu.
Tam rei­ka­lui Lin­ku­vo­je yra įsteig­ta gal dau­giau kaip pu­sė ka­pos, o gal ir vi­sa ka­pa, alaus bra­va­rų. Ka­dan­gi dar nei vie­nas alu­da­ris, eks­pe­ri­men­tuo­da­mas ant žmo­nių svei­ka­tos, nė­ra pa­sie­kęs tam tik­ro kva­li­fi­ka­ci­jos laips­nio, tai vi­si lai­ko­si slap­tai, nors re­tai, bet pa­si­tai­ko, kad vie­nam bei ki­tam alu­da­riui, pa­sie­ku­siam „aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos,“ Tai­kos Tei­sė­jas iš­ra­šo „dip­lo­mus.“
Vals­čiaus ta­ry­ba, tu­rė­da­ma gal­vo­je to­kį nau­din­gą tė­vy­nei dar­ną, nu­ta­rė pra­šy­ti, kad vi­siems jiems bū­tų iš­duo­ti „dip­lo­mai“ ir leis­ta vie­šai apie alaus ga­mi­ni­mo nau­dą pa­dis­ku­tuo­ti su Tai­kos Tei­sė­ju.
Lin­ku­vos Žvirb­lis
„Mo­men­tas“, 
1928 m. rugp­jū­čio 12 d.

Ne­lei­do nu­mi­rė­lį lai­do­ti
Z. J. 65 m. mt. amž. pa­si­ko­rė. Žmo­nių bū­rys, at­ly­dė­jęs nu­mi­rė­lį į Gruz­džių ka­pi­nes, ra­do prie ka­pi­nių su­si­rin­ku­sius apie 300 žmo­nių ku­rie la­vo­ną į ka­pus lai­do­ti ne­lei­do. Čia Įvy­ko su­si­stum­dy­mas ir la­vo­nas li­ko tą die­ną ne­pa­lai­do­tas, nors iš ku­ni­go pu­sės kliū­čių ne­bu­vo da­ro­ma.
Se­kan­čių die­nų bu­vo pa­kvies­ta iš ki­tur po­li­ci­nin­kų Ir da­ly­vau­jant Šiau­lių po­li­ci­jai, la­vo­nas bu­vo pa­lai­do­tas. Pa­žy­mė­ti­na, kad Gruz­džiuo­se pa­na­šus įvy­kiai at­si­tin­ka jau ne pir­mų kar­tų. Po­li­ci­ja ve­da kvo­tų, kad triukš­ma­da­rius fa­na­ti­kus nu­bau­dus.
„Mo­men­tas“, 
1928 m. rugp­jū­čio 12 d.

Pas me­ni­nin­ką Ge­rar­dą Bag­do­na­vi­čių
Jau­nas, ma­lo­nus ir sim­pa­tiš­kas me­ni­nin­kas p. Bag­do­na­vi­čius gy­ve­na sa­vo na­muo­se Auš­ros Alė­joj. Me­ni­nin­ko kam­ba­rė­lis ne­di­de­lis, bet jau­kus sa­vo ap­sta­ty­mu. Mū­sų laik­raš­čio bend­ra­dar­bis bu­vo p. G. Bag­do­na­vi­čiaus ma­lo­niai su­tik­tas ir su­pa­žin­din­tas su vi­sais kū­ri­nė­liais ku­rių kam­ba­rė­ly­je daug ma­tė­si.
Jų tar­pe bu­vo vaiz­dų ir pa­veiks­lų iš va­sa­ros ato­sto­ga­vi­mo Eže­rė­nuo­se, ku­rių ke­le­tas ypa­tin­gai bu­vo gra­žūs ir trau­kian­tys. Į klau­si­mą ar me­ni­nin­kas pa­ten­kin­tas sa­vo pro­fe­si­ja, p. G Bag­do­na­vi­čius at­sa­kė tei­gia­mai.
Pas­kum p. G. Bag­do­na­vi­čius pa­ro­dė ren­ka­mą ko­lek­ci­ją „Ex lib­ris“, ku­rio­je bu­vo ir įžy­mių me­ni­nin­kų dar­bai. Be to, me­ni­nin­kas pa­si­sa­kė ren­kąs tau­to­dai­lės da­ly­kė­lius, k. a. die­vų sto­vy­lė­les, Už­ga­vė­nių mas­kes ir t. t. Jų tar­pe bu­vo to­kių liau­dies kū­ri­nė­lių, ku­rie tu­rė­jo 400–300 me­tų.
Me­ni­nin­kas p. G. Bag­do­na­vi­čius su­ti­ko bū­ti mū­sų laik­raš­čio bend­ra­dar­biu, nors ir skun­dė­si lai­ko ne­tu­rįs. Ke­ti­na „Mo­men­tui“ nu­pieš­ti pla­ka­tą. Po pa­si­kal­bė­ji­mo ir me­ni­nin­ko dar­be­lių ap­žiū­rė­ji­mo, mū­sų laik­raš­čio bend­ra­dar­bis at­si­svei­ki­no su šiau­lie­čiams bran­giu žmo­gu­mi, ku­ris daug kū­ry­bi­nio dar­bo yra nu­vei­kęs ir ti­ki­si dau­giau nu­veik­ti.
„Mo­men­tas“, 
1928 m. spa­lio 14 d.

Dva­ri­nin­kai ne­rims­ta
Šau­kė­nų dva­ri­nin­kas Gurs­kis sklei­džia gan­dus, kad iš­da­ly­ti jo dva­rai bus iš nau­ja­ku­rių atim­ti ir grą­žin­ti jam. Už gan­dų sklei­di­mą p Gurs­kis su­si­lau­kė iš po­li­ci­jos pro­to­ko­lų.
„Mo­men­tas“, 
1928 m. rugp­jū­čio 12 d.

Lai­kas jau lie­tu­viš­kai iš­mok­ti kal­bė­ti
Daž­nai Šiau­lių gat­vė­se ten­ka pa­ste­bė­ti įvai­rių val­džios įstai­gų val­di­nin­kų, ku­rie, ne­šio­da­mi val­diš­kas uni­for­mas, ne­si­var­žy­da­mi vie­šai ru­siš­kai ar sve­tim­tau­tiš­kai kal­ba. To­kie reiš­ki­niai yra la­bai skau­dūs šiau­lie­čiams, ku­rie ger­bia ir gar­bi­na tik sa­vo gim­tą­ją kal­bą. Ro­dos, su­lau­kę 10-ties me­tų mū­sų vals­ty­bės gy­va­vi­mo, val­di­nin­kai tu­rė­tų iš­mok­ti bran­gin­ti tai, dėl ko mes šimt­me­čius ko­vo­jo­me ir au­ko­jo­me sa­vo gy­vy­bę. Toks el­ge­sys yra pa­na­šus pa­si­ty­čio­ji­mui iš mū­sų vals­ty­bės ir nei­gi­mas tau­ti­nės kal­bos.
Pa­na­šūs val­di­nin­kų el­ge­siai bus mū­sų laik­raš­ty ki­tą kar­tą smul­kiau įver­tin­ti ir ap­ra­šy­ti.
„Mo­men­tas“, 
1928 m. rugp­jū­čio 26 d.

Prieš bu­vu­sį bend­ra­dar­bį kerš­tas
Šian­dien gau­tą ži­nia, kad bu­vęs „Mo­men­to“ re­dak­ci­jo­je p. Bri­džius šią nak­tį apie 2-ą va­lan­dą at­vy­kus ke­tu­riems su mas­kė­mis vy­rams iš jo bu­to prie­var­tos ke­liu iš­vež­tas au­to­mo­bi­liu už mies­to. Čia jis bu­vo ap­stum­dy­tas buk už laik­raš­ty­je ra­šy­mo prie kai ku­riuos as­mens straips­nius. Pon. Bri­džius šian­die­ną ran­da­si ser­gąs sa­vo bu­te. Kal­ti­nin­kai ieš­ko­mi.
„Mo­men­tas“, 
1928 m. rugp­jū­čio 26 d.

Įdo­mus ra­di­nys
Pil. Šab­lins­kis St., gyv. Šiau­liuo­se, kas­da­mas dur­pes Pit­miš­ky­je 3 met­rų gi­lu­moj ra­do de­vy­nis di­de­lius dan­tis. Jų ne­pap­ras­tas di­du­mas ver­čia ma­ty­ti esant prieš­le­dy­no gy­vu­lio ma­mon­to. Tai­gi, ma­to­me, kad ir Šiau­lių apy­lin­kė­se ka­da tai šio mil­ži­no gy­ven­ta. Dan­tys per­duo­ti vie­tos „Auš­ros“ mu­zie­jui.
„Mo­men­tas“, 
1928 m. rugp­jū­čio 26 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

St. Stul­gins­kis
Val­sas
Mu­zi­ka, mu­zi­ka ...
Am­ži­nas val­sas
Ran­go­si, su­pa­si
Rit­mų ra­te...

Šyp­so­si, juo­kia­si
Da­mos, pa­ne­lės...
Či­ži­kas su­ka­si
Su de­kol­te...

Su­ki­mės, su­ki­mės.!
Rit­mas vi­lio­ja
Šir­džių sim­fo­ni­jas
Sal­džiu sap­nu...

Mei­lės aki­mir­ką
Bran­gią su­čiup­siu...
Lai­mės sva­jo­nė­mis
Aš gy­ve­nu...
„Mo­men­tas“, 
1928 m. rugp­jū­čio 19 d.
 

Ko trūks­ta Šiau­liams?
At­sa­ky­mai į „Mo­men­to“ pir­mą­ją an­kie­tą „Ko trūks­ta Šiau­liams“ jau baig­ti. Juos su­glau­dus ran­da­me, kad Šiau­liams trūks­ta:
1) Tram­va­jaus, 2) Van­den­tie­kio, 3) Pir­ties, 4) Li­tų. 5) Dar kar­tą  li­tų.
J. Ra­mu­sis.
„Mo­men­tas“, 
1928 m. rugp­jū­čio 19 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio