Anų metų kronika: kaliniai turguje ir kino draudimas vaikams

Per­ser­gė­ji­mas
Kaž­ko­kie slap­ti lei­dė­jai iš­lei­do ne­ti­ku­sį ka­len­do­rių, pa­va­din­da­mi jį to­kiu pat var­du „Juo­kų ka­len­do­rius“, kaip ir ma­no. Tuo­mi klai­di­na Gerb. pir­kė­jus, įkal­bė­da­mi, kad tai esąs ma­no ka­len­do­rius. Šiuo per­ser­giu ir pra­šau Gerb. pir­kė­jų ne­si­duo­ti įkal­bi­nė­ti ne­tik­rus ka­len­do­rius vie­ton ma­nų­jų.
Ma­no ka­len­do­riai yra tik­ri tik su pa­ra­šu ant vir­še­lio „Lie­tu­va­nis“. To­dėl čia siun­čiu Gerb. „M. Mo­men­to“ skai­ty­to­jams tik­ro­jo „Juo­kų ka­len­do­riaus“ pla­ka­tą.Tik to­kio pra­šau rei­ka­lau­ti vi­suo­se kny­gy­nuo­se, ar­ba tie­siog kreip­tis į kny­gy­ną „Lie­tu­va“, Šiau­liai, Til­žės g-vė 157 Nr. L.
Ja­ka­vi­čius – Lie­tu­va­nis
„Mū­sų mo­men­tas“.
 1930 m. gruo­džio 24 d.

Iš re­por­te­rio blonk­no­to
„Sek­ma­die­nis“, ra­šy­da­mas apie praė­ju­sią pa­ro­dą, sa­vo­tiš­kai fi­lo­so­fuo­ja. Gir­di: per pa­ro­dą ir Šiau­lių bur­mist­ras p. Son­dec­kis pa­si­sten­gė pa­da­ry­ti sen­sa­ci­ją: už­si­dė­jo pir­mą kar­tą ci­lin­de­rį. Nus­te­bo, gir­di, vi­si šiau­lie­čiai, ir kaip ne­nus­tebs: juk p. Son­dec­kis iš įsi­ti­ki­ni­mų so­cial­de­mok­ra­tas, o už­si­dė­jo ci­lin­de­rį. Juk tai skan­da­las, vie­šas skan­da­las, kad so­cial­de­mok­ra­tas drį­so ci­lin­derj už­si­dė­ti!
–
Ži­no­te, kuo Šiau­lių kny­gy­nai ge­riau­siai pre­kiau­ja? Ne kny­go­mis, ne są­siu­vi­niais. Ne. Ge­riau­siai pre­ky­ba se­ka­si ki­no ar­tis­tų at­vi­ru­kais. Jau­ni žmo­nės – la­bai lin­kę į įvai­rius azar­tus. Ir nie­kas, tur­būt, ne­pa­sa­ky­tų, kad ki­no ar­tis­tų at­vi­ru­kų rin­ki­mas – taip pat azar­tas.
Bet pa­si­ro­do taip. Ir di­de­lis azar­tas. Man pa­čiam te­ko ma­ty­ti pas gim­na­zis­tes di­de­lius al­bu­mus, iš­ti­sai pri­kimš­tus to­kių at­vi­ru­kų. At­vi­ru­kus par­duo­da po 25 ct. Gim­na­zis­tės to­kių at­vi­ru­kų tu­ri su­rin­ku­sios daž­nai iki 2–3 tūks­tan­čių. Tai­gi kiek tos mer­gu­žė­lės tė­vo ki­še­nių palengvino– ga­li­te leng­vai iš­skai­čiuo­ti.
Re­zul­ta­tai ga­na liūd­ni. Ir man ro­dos, jei rū­pi­na­ma­si jau už­draus­ti jau­nuo­me­nei iki 17 m. ki­nus lan­ky­ti, tai ar ne­ver­tė­tų pa­si­rū­pin­ti ir tą taip be­si­ple­čian­čią epi­de­mi­ją, tą kvai­lą at­vi­ru­kų pir­ki­mo ma­ni­ją kaip nors su­stab­dy­ti.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1930 m. spa­lio 19 d.
–
Tur­gaus ir šiaip die­no­mis daž­nai Šiau­lių gat­vė­se ga­li pa­ma­ty­ti į teis­mą va­ro­mus ka­li­nius. Tas pro­ce­si­jas ma­ty­ti yra net bū­riai mė­gė­jų: jiems gra­žu, kaip ka­li­niai, į žvė­ris daž­nai pa­na­šūs, ei­na gat­vė­mis gran­di­niais žvan­gin­da­mi. O nuo ka­lė­ji­mo iki Teis­mo Rū­mų – ge­ro­kas ga­las. Įs­pū­dis, pa­lie­ka­mas gi­les­nės sie­los žmo­nėms, la­bai sun­kus...
Be to, atei­na ne­ju­čio­mis min­tis į gal­vą, kad yra rim­to pa­vo­jaus: ka­li­niai pa­te­kę į di­des­nę žmo­nių ma­sę ga­li kar­tais ir pa­spruk­ti. Es­ti ir to­kių at­si­ti­ki­mų. Ki­tas ka­li­nys, va­ro­mas su vi­sais nu­si­kal­tė­liais, teis­me, iš­nag­ri­nė­jus by­lą, es­ti iš­tei­sin­tas. Tuo bū­du jam pa­da­ry­ta di­de­lė mo­ra­lė skriau­da. Gal­būt jo kai­my­nai, pa­žįs­ta­mi, ma­tė jį va­ro­mą gat­vė­mis su biau­riais nu­si­kal­tė­liais ir ga­lė­jo leng­vai pa­skleis­ti, tuo fak­tu nau­do­da­mie­si, įvai­rių kal­bų apie suim­tą­jį. Vė­liau, iš­tei­sin­ta­jam bū­na di­de­lio var­go įti­kin­ti ki­tus.
Iš­va­da iš pa­sa­ky­to aiš­ki: ar ne­ga­lė­tų ka­lė­ji­mas įsi­tai­sy­ti ve­ži­mą, ku­riuo nu­si­kal­tė­liai bū­tų ve­žio­ja­mi? Tu­rint sa­vo ūkį, sa­vas dirb­tu­ves, ka­lė­ji­mo ad­mi­nist­ra­ci­jai ne­bū­tų taip sun­ku tas pa­da­ry­ti.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1930 m. lapk­ri­čio 2 d.
–
Šiau­lių m. aps. vir­ši­nin­kas iš­lei­do įsa­ky­mą. Vai­kams iki 17 me­tų už­draus­ta lan­ky­ti ki­no­ma­tog­ra­fus. Šis įsa­ky­mas ne­pil­na­me­čiams, ne­tu­rė­ju­siems lai­mės su­lauk­ti sep­ty­nio­li­kos, bu­vo ly­gus ant­ro Di­džio­jo Ka­ro pa­skel­bi­mui.
Ties „Ka­pi­to­liaus“ du­ri­mis – mi­nios ne­lai­min­gų­jų, ku­rie... „ieš­ko“ sau tė­vų. Ra­mus žmo­gus ne­ga­li praei­ti: kim­ba į ran­ko­ves ir pra­šo:
– Dė­de, pa­būk man šį va­ka­rą tė­vu!..
Ki­no­ma­tog­ra­fų sa­vi­nin­kams taip pat ne­ma­ža rū­pes­čio: ką da­ry­ti su bal­ko­nu ir II par­te­rio vie­ta? Iš tik­rų­jų – liūd­ni at­ro­do ki­ne­ma­tog­ra­fai be vai­kų. Ei­na ek­ra­ne ko­me­di­ja – nė­ra kam juok­tis. Net­var­koj fil­mo rė­me­liai – nė­ra kam pa­da­ry­ti skan­da­lo ko­jų trep­se­ni­mu. Tik sar­gui – džiaugs­mas. Jam da­bar veik vi­sai ne­rei­kia šluo­ti sa­lės. Pir­miau – ve­ži­mus sau­lėg­rą­žų lukš­tų ir ki­to­kių šiukš­lių tek­da­vo vež­ti.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1930 m. lapk­ri­čio 9 d.

„Žy­dų liau­dies teat­ras“ Kur­šė­nuo­se
Gruo­džio 23 d. į Kur­šė­nus at­vy­ko „Žy­dų Liau­dies Teat­ro“ tru­pė su Leo­ni­du So­ko­lo­vu prie­ša­ky. Vai­di­no „Šklo­vo su­žie­duo­ti­nis“ 3 v. tra­gi­ko­me­di­ją iš žy­dų gy­ve­ni­mo. Su­vai­din­ta ge­rai, įspū­din­gai. Vi­si ar­tis­tai bu­vo ge­rai pa­si­ruo­šę ir at­li­ko sa­vo ro­les pui­kiau­siai. Svar­biau­sią (ve­ži­ko) ro­lę vai­di­no p. L. So­ko­lo­vas. Ant­ra, ly­giai svar­bi Ma­nės ro­lė, at­lik­ta įspū­din­gai ir jau­di­nan­čiai. Vie­to­mis bu­vo ju­mo­ro, bu­vo ir aša­rų. Ypa­tin­gai su­grau­di­no pa­sku­ti­nė sce­na, kur ve­ži­kas nu­šau­na žmo­nos bu­vu­sį mei­lu­žį, o pa­skui ir pa­ts nu­si­šau­na. Tik gai­la, kad Kur­šė­nų žy­dų vi­suo­me­nė ne vi­sa yra tiek su­bren­du­si ar su­si­pra­tu­si, kad su­pras­tų vai­di­ni­mo tra­ge­di­ją: kai ku­rie juo­kė­si net iš tų sce­nų, ku­rios, iš tik­rų­jų aša­ras spau­dė – verk­ti rei­kė­jo. Rim­tes­ni žiū­ro­vai bu­vo tuo pa­si­pik­ti­nę.
Vai­di­ni­mas įvy­ko ki­no „Ly­ros“ sa­lėj. Sa­lė­je nors ir yra sce­na – paaukš­ti­ni­mas, bet de­ko­ra­ci­jų vi­sai nė­ra, kas ga­di­no vi­są efek­tą. Be to, „ju­dan­čios“ grin­dys: ar­tis­tams vaikš­čio­jant sce­noj šo­ki­nė­jo sta­las ir kė­dės.
Tie­sa, punk­tua­lu­mas ne­pa­vyz­din­gas. Pra­džia vai­di­ni­mo pa­skelb­ta 9 vai. val., o pra­si­dė­jo tik apie 10 vai.– pub­li­kos lau­kė.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1930 m. gruo­džio 31 d.

Žei­me­lie­čiai pa­skel­bė šve­dų deg­tu­kams „ka­rą“
Žei­me­lio in­te­li­gen­tai su­ma­nė at­gai­vin­ti se­no­viš­ką bū­dą už­si­deg­ti pyp­kėms, t. y. kem­pę, skel­tu­vą ir tit­na­gą. Pri­mi­ty­viš­kas bū­das, bet, už­tai ne­pa­vo­jin­gas, kaip šve­dų deg­tu­kai. Skel­tu­vų pa­ga­min­ta jau per 1 000 št. ir iš­da­lin­ta apy­lin­kės gy­ven­to­jams, Ku­rie džiau­gė­si ga­vę pro­gą pi­giau už­si­deg­ti pyp­kę.
Su­ma­ny­to­jas at­gai­vin­ti šį bū­dą yra p. Ši­lei­ka, ku­ris kar­tu yra ir se­no­viš­kų tau­tiš­kų da­ly­kų at­gai­vi­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos pir­mi­nin­ku. Or­ga­ni­za­ci­ja tu­ri pa­ren­gus įsta­tus, ku­riuos įteiks ap­skr. vir­ši­nin­kui pa­tvir­tin­ti.
Įdo­mu kaip at­ro­do šis prie­tai­sas vei­kia. Ne­di­de­lis krin­ge­lio pa­vy­da­lo plie­ni­nis skel­tu­vas, ge­ras tit­na­gas, ku­ris ran­da­si Žei­me­lio apy­lin­kė­se ir kem­pė. Kem­pės pa­ga­mi­ni­mas yra kiek su­dė­tin­ges­nis da­ly­kas. Tam tiks­lui ge­riau­sia tin­ka ber­žo ar­ba ąžuo­lo kem­pė. Iš kar­to su­mu­ša bu­ku daik­tu (kir­vio pen­čiu), kad at­si­skir­tu me­džio da­lys nuo minkš­tos, var­to­ji­mui tin­ka­mos kem­pės sluoks­nio, po to dviem die­noms įmer­kia į van­de­nį ir ver­da. Vė­liau, kai kem­pė pa­si­da­ro minkš­ta, ją pa­mer­kia sa­liet­ros skie­di­ny­je ir iš­džio­vi­nus var­to­ja.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1930 m. gruo­džio 31 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Juo­zas Ra­mu­sis

Va­ka­ruš­ka
Va­ka­ruš­ka. Gry­čioj troš­ku,
Šo­kiai – dul­kės rūks­ta.
Plyš­ta po­lko­je gar­moš­ka,
Rau­da, juo­kias, dūks­ta.

Ei, mer­gu­žės, ei, ber­ne­liai,
Ei, šau­nus jau­ni­me’.
Į kad­ri­lį, į ra­te­lį –
Jau ja­vai klo­ji­me!
Ūžk! Šiais me­tais už­de­rė­ta.
Šok! ne­jau­si ba­do!

Me­tų dar­bas nu­ga­lė­tas –
Ne­gai­lė­kis pa­dų!
Lau­kas, dar­žas nu­va­ly­tas,
Bul­vės jau rū­siuo­se.

Ei, mer­ge­le, duok lū­py­tes,
Leis­ki, pa­bu­čiuo­siu.
ech, krū­ti­nė­je ne le­das,
Bet Šir­dis karš­to­ji.

Ir mer­gu­žę ber­nas ve­da
Pa­bu­čiuot tam­so­je.
Kie­me šal­ta, gry­čioj troš­ku.
Ei, jau­ni­me, ūž­ki!
Ei, kva­to­kis, tu gar­moš­ka,
Mū­sų va­ka­ruš­koj.

„Mū­sų mo­men­tas“, 
1930m. spa­lio 13 d.

Žy­mūs šiau­lie­čiai

J. Son­dec­kis, bu­vę Šiau­lių mies­to bur­mist­ras, da­bar Šiau­lių Apyg. Li­go­nių Ka­sos di­rek­to­rius. Tai Šiau­lių re­te­ny­bė – vi­sa­pu­siš­kai tau­rus žmo­gus.

Ras­tei­ka, Šiau­lių pa­što vir­ši­nin­kas. P. Ras­tei­kos as­me­niš­ka ypa­ty­bė? „Sek­ma­die­nis“ prieš ke­lius me­tus tal­pi­nęs p. R. šar­žą pa­žy­mė­jo, kad p. R. tu­ri ypa­tin­gą Šiau­liuo­se barz­dą. Mes gi ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad tai sim­pa­tiš­kas ir ma­lo­nus žmo­gus, ko, ži­no­ma, vien barz­da pa­siek­ti ne­ga­li­ma.
L. K-no šar­žai.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. lapk­ri­čio 27 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio