Anų metų kronika

Ko no­ri Šiau­lių žy­dai?
Ne­se­niai Šiau­lių mies­to gru­pė pre­ky­bi­nin­kų iš­lei­do pla­ka­tą su lie­tu­vių pre­ky­bi­nin­kų, pra­mo­nin­kų ir ama­ti­nin­kų skel­bi­mais. Pra­džio­je pla­ka­to karš­tai krei­pia­ma­si ir pra­šo­ma lie­tu­vių pa­lai­ky­ti sa­vuo­sius.
„Lie­tu­vi, su­stok!“, ra­šo­ma pla­ka­te. „Mū­sų tau­tą iš mir­ties pri­kė­lė tė­vy­nės my­lė­to­jų ga­liū­nų sie­la, lieps­na ir krau­ju per­sunk­tas spau­dos žo­dis. Nak­ties tam­so­je per miš­kus ir ba­las knyg­ne­šių var­gin­guo­se ra­tuo­se ir kup­ri­nė­se slin­ko lie­tu­viš­kos kny­gos ir lin­do į tam­siau­sią pa­lė­pę ir iš ten sklei­dė švie­są ir ši­lu­mą, ku­ri at­gai­vi­no jau be­nyks­tan­tį tau­tos žie­dą. (...) Bet vie­ną mes pa­mirš­ta­me ir ne­bran­gi­na­me, tai sa­vo­sios pra­mo­nės, pre­ky­bos ir ama­tų, ku­rie yra svar­bus vaid­muo mū­sų gy­ve­ni­me“, kal­ba pla­ka­to žo­džiai lie­tu­viui, ku­rį kvie­čia su­sto­ti ir pa­gal­vo­ti.
To­liau pla­ka­te liūd­nai by­lo­ja: „Pa­žiū­rė­ki­me, kiek lie­tu­viš­kų krau­tu­vių, koo­pe­ra­ty­vų bei ki­tų įmo­nių už­si­da­rė? Kiek lie­tu­vių vers­li­nin­kų tu­rė­jo at­si­sa­ky­ti nuo sa­vo ama­to! O vis už tai, kad nieks ne­pa­lai­kė sa­vo­sios pra­mo­nės bei pre­ky­bos. O tuo tar­pu ki­ta­tau­čiai pui­kiau­siai iš­bu­jo­jo. Jie už lie­tu­vių kru­vi­nu pra­kai­tu ap­lais­ty­tus cen­tus di­des­niuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se pri­si­sta­tė gra­žiau­sių na­mų, ati­da­rė di­džiau­sias krau­tu­ves ir ki­tas įmo­nes. Be to, kiek kas­met mi­li­jo­nų li­tų iš­siun­čia iš mū­sų kraš­to? (...)“
Toks pla­ka­to tu­ri­nys, ja­me nie­ko ne­kurs­to­ma, o tik kvie­čia­ma, kaip ir pri­de­ra, lie­tu­viams rem­ti lie­tu­vius.
Žy­das nie­kur ne­pa­mi­nė­ta nė vie­nu žo­džiu, ta­čiau žy­dai įžiū­rė­jo sa­vęs įžei­di­mą. Vos tik pra­dė­jus tą pla­ka­tą reng­ti, jie jau bu­vo pa­kė­lę triukš­mą. Bet da­bar jau grie­bia­si ir to­kių prie­mo­nių! Man iš šiau­lie­čio Bi­jū­no te­ko gir­dė­ti to­kį da­ly­ką:
„Į ži­no­mą Šiau­liuo­se lie­tu­vės skry­bė­lių sa­lo­ną „Lie­tu­vai­tė“ su triukš­mu įsi­ver­žė vie­na žy­dė ir pa­rei­ka­la­vo grą­žin­ti pi­ni­gus, su­mo­kė­tus už dir­žo sa­gą, ku­rią prieš ke­lias die­nas pir­ku­si jos se­suo. Sa­vi­nin­kė pa­klau­sė prie­žas­ties.
– Mes ne­per­kam iš to­kių krau­tu­vių, kur ka­bo pla­ka­tai su šū­kiais „Lie­tu­vis pas lie­tu­vį!“ Tams­ta tuo­jau pat tu­ri nuim­ti pla­ka­tą – pa­reiš­kė žy­dė.
Su to­kiom akip­lė­šiš­kom są­ly­gom sa­vi­nin­kė ne­su­ti­ko.
– Na, tai mes ju­mis pa­mo­ky­sim – tams­tos bro­lis bus at­leis­tas iš Fren­ke­lio fab­ri­ko, vit­ri­ną iš­dau­šim, – žy­dė rėk­da­ma puo­lė prie lan­go nu­plėš­ti pla­ka­to, bet jis bu­vo tarp stik­lų. Tuo­met iš­va­di­nu­si sa­vi­nin­kę pa­leis­tu­ve ir spio­vu­si iš­bė­go.
Ki­tą ry­tą sa­vi­nin­kės bro­lį Fren­ke­lio „Ba­to“ fab­ri­ko di­rek­to­rius pa­kvie­tė „pa­si­kal­bė­ti“.
– Tams­tos se­suo sa­vo par­duo­tu­vės vit­ri­no­je lai­ko iš­ka­bi­nu­si „an­ti­se­mi­ti­nį“ pla­ka­tą. Jei jis ne­bus tuoj nuim­tas, tams­ta tu­rė­si ap­leis­ti dar­bą, – pa­sa­kė žy­das.
Se­suo, ne­no­rė­da­ma pa­lik­ti bro­lį be duo­nos, pla­ka­tą nuė­mė.
Ką žy­dai tuo no­ri pa­siek­ti? Ką jie gal­vo­ja, ko­vo­da­mi prieš tai, kas jų ne­lie­čia?
–
Sa­ko, kad Šiau­liai lie­tu­viš­kas mies­tas. Ta­čiau la­bai klys­ta tie, ku­rie taip sa­ko. Ne­mi­nė­siu jau vi­siems ži­no­mų fak­tų, o tik no­riu at­kreip­ti dė­me­sį į po­rą val­gių pa­va­di­ni­mų: „Go­lub­cy“, „Fal­šy­vas kiš­kis“. Na ką, lie­tu­viš­kai skam­ba? O to­kiais var­dais val­giai yra siū­lo­mi ne kur ki­tur, o kaip tik la­bai skam­baus lie­tu­viš­ko var­do val­gyk­lo­je. „Ro­mu­va“, sa­ko, bu­vu­si se­no­vės lie­tu­vių šven­to­vė: gra­žus ir skam­bus var­das, su­riš­tas su dau­gy­be mū­sų tau­tos is­to­ri­jos fak­tų. O Šiau­lių „Ro­mu­vo­je“ ima tau ir pa­siū­lo „Go­lub­cy“, „Fal­šy­vas kiš­kis“. Tiems val­giams jau se­niai ki­to­se val­gyk­lo­se yra var­dai: „Ba­lan­dė­liai“, „Ne­tik­ras zui­kis“
–
Vie­nas Šiau­lių mies­to gy­ve­ni­mo liūd­nas fak­tas. Ne­se­niai mies­to sa­ni­ta­ri­nė ko­mi­si­ja ap­lan­kė Ma­tu­ze­vi­čiaus ke­pyk­lą. Pa­tai­kė, kai karš­ta duo­na bu­vo trau­kia­ma iš pe­čiaus. Dar­bi­nin­kai sau ra­miau­sia są­ži­ne ima karš­tos duo­nos ke­pa­lus iš pe­čiaus ir de­da – ne­ti­kė­sit, ger­bia­mie­ji – ant pur­vi­nų ce­men­ti­nių grin­dų! Ko­mi­si­ja vi­są vaiz­dą nu­fo­tog­ra­fa­vo, su­ra­šė pro­to­ko­lą, tą duo­ną kon­fis­ka­vo. Gir­dė­ti, kad da­ro­mi žy­giai tą ke­pyk­lą vi­sai už­da­ry­ti.
Liūd­na. Ta­čiau verks­mas ne­daug te­pa­dės. Rei­kia im­tis griež­tų prie­mo­nių prieš vi­sus val­gių ga­min­to­jus.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 1932 m., 
Nr. 45.

Kiek Šiau­liuo­se bu­vo gy­ven­to­jų 1670 me­tais
1887 me­tais man te­ko lan­ky­ti anuo me­tu gy­ve­nu­si Vinkš­nė­nų kai­me se­ną gra­fų Zu­bo­vų eko­no­mą Kur­lians­kį. Šis se­ne­lis tu­rė­jo di­de­lį rin­ki­nį ru­sų ir len­kų kal­bo­mis se­nų kny­gų ir rank­raš­čių. To­je jo bib­lio­te­ko­je be­si­raus­da­mas ap­ti­kau vie­ną is­to­ri­nį do­ku­men­tą „Šiau­lių Eko­no­mi­jos Ka­ra­liš­kų tur­tų 1670 mt. gy­ven­to­jų są­ra­šą“. Do­ku­men­te pa­žy­mė­ta, kad 1670 me­tais Šiau­lių mies­to gy­ven­to­jus su­da­rė: 16 ūki­nin­kų ir 4 žy­dai. Vi­sų tų gy­ven­to­jų bu­vo su­žy­mė­tos pa­var­dės. Iš tų pa­var­džių da­bar Šiau­liuo­se yra už­si­li­ku­si tik vie­na – Sam­bo­ro. Iš šių do­ku­men­tų ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti, ko­kio di­du­mo anuo­met bū­ta Šiau­lių mies­to. Da­bar gi, po 267 me­tų, Šiau­liuo­se pri­skai­to­ma iki 30 000 gy­ven­to­jų. Uži­ma tre­čią vie­tą po Kau­no. Skai­to­mi Šiau­rės Lie­tu­vos sos­ti­ne, vie­nu di­džiau­siu Lie­tu­vos pra­mo­nės cent­rų.
Ta­me do­ku­men­te bu­vo ir Šiau­lių apy­lin­kės kai­mų gy­ven­to­jų są­ra­šai. Šap­na­gių ir Lie­po­rių kai­muo­se anuo­met bū­ta tik 4–5 gy­ven­to­jų (da­bar 30–40 gyv.), ki­tuo­se kai­muo­se dar ma­žiau.
Kur­lians­kio bib­lio­te­ko­je bu­vo ir dau­giau ver­tin­gų do­ku­men­tų, lie­čian­čių Šiau­lius, bet aš ne­su­sip­ra­tau tuo­met jų iš jo at­pirk­ti. Vė­liau, kaip pa­ty­riau, po jo mir­ties tas tur­tas bu­vo par­duo­tas pre­ky­bi­nin­kams – sil­kėms vy­nio­ti.
Kun. V.Ja­ru­lai­tis
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m., Nr. 38.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.