Naujausios
Sausio 14 d. Šiaulių miesto savivaldybės deleguota į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą atvyko Vida Stasiūnaitė. Pasitikome ją abu su Algirdu Ulčinu. Pirmiausia išgirdome: ,,Jūs kažkokie keisti. Kokios jūsų akys...” Su Algirdu susižvalgėme ir atsakėme: ,,Praleisi naktį Aukščiausioje Taryboje, tuomet pažiūrėsim į tavo akis”.
Kelias paras buvome be miego, įsitempę, beveik beginkliai, užsibarikadavę ir užsiminavę. Kiekvieną sekundę laukėme puolimo. Pavargome laukdami. Galvoje kirbėjo mintis, na, kada pagaliau... Kiek dar kankinsite savo karinių kolonų manevrais apie Aukščiausiąją Tarybą? V. Stasiūnaitė, susipažinusi su situacija, suprato, kad mes labiausiai troškome ginklų. Už mažojo kalibro šautuvėlį aš tuomet būčiau atidavęs savo ,,aštuntuką”. Kam jis man, galvojau, jeigu nebus mūsų.
Vakare sulaukėme skambučio į Aukščiausiosios Tarybos Priimamąjį, kurį mums buvo pavesta ginti. Pakėliau telefono ragelį, o ten balsas pranešė: ,, Ką tik, išlaužę oro uosto vartus, iš Vilniaus išskrido „Alfa” desantininkai“. Užėjau pas būrio vyrus ir pasakiau: „Išskrido „Alfa”. Stojo trijų sekundžių mirtina tyla. Vėliau nuaidėjo griausmingas juokas. Prie mūsų susispietė kiti gynėjai. Paaiškinome, kas atsitiko. Visų akys suspindo. Supratome, kad šį neįvykusį mūšį mes laimėjome, nes okupantas, be savo elitinių žudikų, tikrai nepuls Aukščiausiosios Tarybos.
Kadangi pavojus laikinai atlėgo, nusprendėme ieškoti ginklų, V. Stasiūnaitė pasisiūlė padėti. Susiskambinusi su Šiaulių rajono savivaldybe, sulaukė pažado, kad mes tikrai gausime ginklų.
Sausio 15 dieną sėdome į automobilį bei laimingai, prasmukę pro BTR spąstus, išvykome į Šiaulius. Plačiau apie tą kelionę galima pasiskaityti 2021 metų sausio 12- osios „Sąjūdžio užkulisiuose“.
Sausio 16 dieną, nuvykus į Šiaulių rajono savivaldybę, su mumis niekas nenorėjo kalbėtis, žiūrėjo kaip į didžiausius priešus. Sužinojome, kad tą pačią dieną iš Vilniaus išvyko ir Žilvinas Razminas, kuris dar 1990 m. spalio mėn. buvo „pasižymėjęs“ susprogdindamas Kryžkalnio „Lietuvę“. Paaiškėjo, kad jis su draugais įsiveržė į „Aušros“ muziejų ir, apstumdęs darbuotojus, iš jo išnešė Antrojo pasaulinio karo sovietų naudotus ginklus – eksponatus. Skirtingai nuo Ž. Razmino, kuris, užsimaukšlinęs ant akių kepurę, iš už kampo viską stebėjo, kiti du vyrai muziejui paliko raštelį, kad ginklus paima Lietuvos gynybai ir abu pasirašė. Jie taip pasielgė, kaip elgdavosi jų tėvai Lietuvos partizanai, kai iš gyventojų rekvizuodavo turtą, kuris buvo reikalingas kovai su okupantu.
Taigi, tuomet į mane ir Algirdą Šiauliuose visi žiūrėjo kaip į plėšikus. Todėl apie ginklus su mumis niekas nenorėjo net kalbėti. Kad visai tuščiomis negrįžtume, per tarpininkus iš Šiaulių ,,princų” gavome du medžioklinius šautuvus. O Ž. Razminas, kenkdamas mūsų, Aukščiausiosios Tarybos gynėjų vardui, siautėjo toliau. Iš pažįstamų ir nepažįstamų atiminėjo medžioklinius šautuvus. Bandė nuginkluoti Lyduvėnų tilto apsaugą, kuri mūsų šauniosios „policijos”, M. Misiukonio vadovaujamos, jau buvo nuginkluota. Provokuodamas su juo išvažiavusius vyrus, siūlė užpulti Šiaurės miestelį bei keliuose stabdyti mašinas ir „Lietuvos gynybai“ atiminėti pinigus. Su Ž. Razminu ginkluotės kartu vykę vyrai jį iki tol laikę dideliu Lietuvos „patriotu”, į Aukščiausiąją Tarybą grįžo priblokšti. Mūsų, šiauliečių, tai nenustebino, nes jis, pagarsėjęs skandalingais veiksmais, jau buvo „išdraskęs“ Šiaulių miesto šaulių būrį ir kt.
Prieš 10 metų mane labai pribloškė viena „Aušros“ muziejaus darbuotoja, kuri sausio 13-osios dvidešimtmečio paminėjime rodė ginklus ir sakė: „šitie ginklai dalyvavo LR Aukščiausiosios Tarybos gynyboje“. Tuomet aš jai juokais ir pasakiau: ,,Kai kitą kartą bus panašus pavojus Lietuvai, tikiuosi, kad patys atvešite šituos ginklus”. Kaip laikas keičia požiūrį, nes prieš 30 metų į mūsų ginklavimasis buvo prilygintas nusikaltimui.
LR Aukščiausioje Taryboje Ž. Razmino išblaškyti šauliai suformavo gynėjų būrį, kurį reikėjo įteisinti. Tai padaryti vyrai pavedė man, nes 1991-01-21 išsirinko vadu bei kreipėsi į Krašto Apsaugos departamento [KAD] generalinį direktorių Audrių Butkevičių, prašydami įteisinti Šiaulių miesto savanorių būrį. KAD vadovybė tam priešinosi, nes į visus mus, šiauliečius, žiūrėjo kaip į banditišką, Ž. Razmino kontroliuojamą gaują. Tačiau kitą dieną būsimasis Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) vadas Jonas Gečas, įtikintas mano draugo, būsimo Lietuvos kariuomenės vado Vytauto Žuko, pasirašė įsakymą dėl mano paskyrimo Šiaulių miesto savanorių kuopos vadu. Gali būti, kad SKAT sistemoje aš tuomet buvau vienintelis ne paskirtas, bet išrinktas vadas. Tai pats aukščiausias viso mano gyvenimo įvertinimas, nes vyrai tai padarė mirtino pavojaus akivaizdoje.
Po mėnesio, 1991 metų kovą, mums, Šiaulių savanoriams, vėl teko saugoti LR Aukščiausiąją Tarybą. Taip sutapo, kad 1991 m. kovo 11 dieną, minint pirmąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, buvo nuspręsta Vilniuje surengti pirmąjį atsikuriančiosios Lietuvos kariuomenės paradą. SKAT turėjo atstovauti šiauliečių savanorių kuopa. Iš mūsų kuopos vyrų, kurie sudarė pagrindą, pasipildę keliais radviliškiečiais ir kelmiečiais, suformavome paradinį būrį. Paradui mes pirmieji Lietuvoje gavome žalias uniformas, bet negavome kepurių. Jų paprasčiausiai dar nebuvo. Todėl parade daug būrių žygiavo visiškai be kepurių. Šiaip ne taip susiradome pavyzdį. Aš ir a.a. Egidijus Tarabilda su tuo pavyzdžiu parvažiavome į Šiaulius ir per dvi paras pasiuvome 30 kepurių. Nedelsdami jas atsivežėme į Vilnių ir, jau turėdami sukomplektuotą aprangą, ėmėme žygiuoti aplink LR Aukščiausiąją Tarybą. Mus, tokius gražius, užmatė KAD gen. direktorius A. Butkevičius ir pareikalavo kepures atiduoti naujai sukurtam SKAT orkestrui, kuris turėjo groti parado metu. Aš kategoriškai atsisakiau.
Dar kartą pakliuvau į nemalonę, kai po kovo 11-osios parado, atsisakiau paklusti įsakymui – grąžinti uniformas, kurių tuo metu labai trūko, ir jas palikti Vilniuje. Vyrai buvo rikiuojami ir rikiuojami, reikalaujama atiduoti uniformas, bet mes nepasidavėme. Pamatę, kad mūsų nepalauš, nusileido, liepė vėl išsirikiuoti. Mokomojo junginio ir kovo 11-osios parado vadas Česlovas Jezerskas išėjo į priekį ir pasakė: „Vyrai, kadangi geriausiai pražygiavote, tai paliekame uniformas jums”. Tiesa sakant mes iš tikrųjų geriausiai žygiavome. Paradas buvo be galo įspūdingas, žmonės mus lietė, gėrėjosi, kokie gražūs Lietuvos kareiviai. Nenuostabu, nes daugelis pirmą kartą pamatė karius su lietuviška apranga. Tuo metu prisiekė šimtai naujų savanorių, mokomojo junginio, į kurį pateko tik kas septintas norintis, karių, kurie veržte veržėsi kariauti ir atkeršyti už sausio 13-ąją žuvusius.
Mes labai norėjome spėti į Šiaulių renginius ir pasirodyti savame mieste. Deja, grįžome labai vėlai, apie 20 val. Miestas buvo tamsus ir tuščias, bet nusprendėme pražygiuoti. Vadovaujami a. a. Egidijaus Tarabildos Vasario 16-osios, Vilniaus, Tilžės ir Aušros alėjos gatvėmis žygiavome du kartus. Buvo labai gera ir kartu liūdna, kad mūsų, pirmųjų Šiaulių savanorių, simbolinio parado niekas nepamatė.
Mūsų gretose tuomet žygiavo ir Lietuvai prisiekė Mindaugas Murza, kurį, važiuodami budėti antrą kartą, nusprendėme pasiimti, nors dar buvo nepilnametis. Mano nuostabai pernai, minint 1941 m. Birželio sukilimo 79 metines, jis priėjo ir man už tai padėkojo. Nebuvome kalbėję 29 metus, nes nepritariau jo bendravimui su Ž. Razminu ir svaidymuisi šūkiais: „Lietuva lietuviams“. Aš tokių „ura“ „tautininkų“ visuomet paklausiu: „Kur tu buvai, kai LR Aukščiausiąją Tarybą gynė ukrainiečiai ir savanoriai iš Leningrado liaudies fronto, kuriuos V. Putino režimas beveik visus išžudė”. Matosi, kad laikas Mindaugą, dabar jau vadinamą Gervaldu, labai pakeitė ir pagaliau jis „išsišifravo“ Ž. Razminą. Todėl nesigailiu, kad jam tuomet suteikėme progą prisiekti Lietuvai.
Dabar daugėja teigiančių, kad 1991-ųjų sausio agresijos metu visi Lietuvos žmonės gynė laisvę. Netiesa! Apie 4–5 val. ryto prie Aukščiausiosios Tarybos tebudėdavo vienetai ir mes tuomet likdavome vieninteliais gynėjais. Po sausio įvykių Šiaulių Sąjūdžio būstinėje stengiausi registruoti visus šiauliečius, kurie tada vyko į Vilnių. Man pavyko užregistruoti apie 300 šiauliečių. Pavyzdžiui, iš „Gubernijos“ pasiųstame autobuse į Vilnių išvažiavo tik 3 moterys! Labai gailiuosi, kad tuos sąrašus perdaviau „Sausio 13-osios brolijai“, kuri jų neišsaugojo.
Dabar, mūsų savanorių iniciatyva, Lietuvos Respublikos Seime ruošiamasi priimti įstatymą dėl Nepriklausomybės gynėjo statuso suteikimo visiems tuomet gynusiems svarbius objektus. Todėl nežinau, kaip reikės tuos žmones surasti?
Iki šių dienų išlaikėme bendravimo tradicijas ir kuopos branduolį. Šiaulių merė Vida Stasiūnaitė per sausio 13-osios minėjimus visuomet mus priimdavo ir pagerbdavo. Nes ji, kartu su mumis LR Aukščiausioje Taryboje praleidusi vieną puolimo laukimo parą, į mus žiūrėjo ir tebežiūri su derama pagarba, kurios nesulaukėme iš kitų garsiai apie laisvę kalbančių naujosios kartos politikų. Daug jų net bijo prie mūsų prieiti, pasveikinti. Suprantame, kad esame gyvas priekaištas, nes jų nebuvo pavojingiausiame Lietuvos Nepriklausomybės gynybos ruože, o iškilūs žodžiai nuo realių darbų gerokai skiriasi.