Laimingas Lietuvoje

– Ke­lin­tais me­tais, iš kur ir kur Jū­sų šei­ma bu­vo iš­trem­ta į Si­bi­rą?

– 1949 me­tų ko­vo 25 die­ną per trė­mi­mo ak­ci­ją "Pri­boj" ("Ban­gų mū­ša") iš čia iš­trė­mė tė­ve­lius ir mus ke­tu­ris vai­kus: bro­lį Jo­ną, se­se­ris Zi­tą ir Ire­ną, ir ma­ne. Mū­sų se­su­tė Ema tuo me­tu sve­čia­vo­si pas mo­čiu­tę Dir­vo­na­kiuo­se, to­dėl li­ko Lie­tu­vo­je. Mū­sų na­mas sto­vė­jo to­lė­liau, da­bar­ti­nia­me ru­gių lau­ke. So­das di­džiu­lis. La­bai daug me­džių. Tą ry­tą mū­sų šei­my­na pus­ry­čia­vo. Val­gė­me bul­ves. Pro lan­gą pa­ma­tė­me du ve­ži­mus. Juo­se ka­rei­viai, pa­ly­do­vai. Įė­jo jie į kam­ba­rį ir ra­gi­no ruoš­tis. Tė­ve­liai ži­no­jo, kad veš. Su­so­di­no mus į ve­ži­mą. Iš pra­džių nu­ve­žė į bu­vu­sią Pa­ro­vė­jos mo­kyk­lą. Ap­nak­vin­di­no. O ry­tą mus ir ki­tus li­ki­mo bro­lius ir se­se­ris iš­ga­be­no į Pa­ne­vė­žio ge­le­žin­ke­lio sto­tį. Iš ten ir iš­vy­ko­me į to­li­mą ke­lio­nę. 18 pa­rų rie­dė­jo­me į Ir­kuts­ko sri­tį, Tai­še­to ra­jo­ną. Če­rem­šan­kos kai­mą. Įkur­di­no vi­du­ry­je tai­gos. Ko­lū­ky­je tik 5 jau­čiai ir ark­lys. Tė­ve­liai dir­bo ko­lū­ky­je sun­kiai, vy­res­nė­liai lan­kė mo­kyk­lą. Man bu­vo ket­ve­ri, o se­sy­tei Zi­tai dar ne­bu­vo me­tu­kų. 18 pa­rų va­go­ne už­du­sin­ti... Mes su se­su­te – li­go­nė­liai. La­bai sir­go­me. Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip iš­si­kaps­tė­me...

– Ar Si­bi­re pri­si­min­da­vo­te Lie­tu­vą? Kiek me­tų trem­ty­je pra­lei­do­te?

– Tė­ve­liai pa­sa­ko­da­vo apie Lie­tu­vą. Il­gė­da­vo­si. Man, vai­kui, įdo­mu bū­da­vo klau­sy­tis ir ką kai­my­nai apie Lie­tu­vą kal­ba. Vi­si pri­si­min­da­vo: val­gy­ti Lie­tu­vo­je tu­rė­jo, o Si­bi­re – ba­das. Mo­čiu­tės iš Dir­vo­na­kių ir Bir­žų mums siųs­da­vo siun­ti­nė­lius – la­ši­nu­kų, obuo­lių. Obuo­liai ko­kie bū­da­vo ska­nūs...

Po Sta­li­no mir­ties lei­do ne­pil­na­me­čiams iš trem­ties grįž­ti į Lie­tu­vą. Pir­ma­sis į Lie­tu­vą iš­va­žia­vo ma­no drau­gas, bu­vęs kai­my­nas Vy­tau­tas Rup­lė­nas. Jis už ma­ne bu­vo vy­res­nis, pen­kio­li­kos me­tų. At­siųs­tuo­se laiš­kuo­se Vy­tau­tas pa­sa­ko­da­vo nau­jie­nas. Už­sis­py­riau ir aš grįž­ti. Įti­ki­nau tė­ve­lius. Il­gai įkal­bi­nė­ti te­ko. Man ta­da bu­vo vie­nuo­li­ka me­tų. Iš Tai­še­to ge­le­žin­ke­lio sto­ties į trau­ki­nį sė­dau rug­sė­jo 1 die­ną. Su vai­kiš­ku bi­lie­tu. Bi­lie­tas kai­na­vo 28 rub­lius. Iš­vy­kau be la­ga­mi­no. Tė­ve­liai įdė­jo į ke­lio­nę šiek tiek mar­ga­ri­no. Ma­my­tė pri­ke­pė ban­de­lių iš tam­sių mil­tų. Ir dar ke­lio­nės iš­lai­doms įdė­jo 35 rub­lius. Iš kai­mo į Tai­še­to ge­le­žin­ke­lio sto­tį ma­ne ly­dė­jo bro­lis Jo­nas. Jo­nui bu­vo jau 18 me­tų. Bro­lis ma­ne įso­di­no į trau­ki­nį. Kai įsė­dau į trau­ki­nį pa­li­ko bai­siai ne­ra­mu. Ap­lin­kui jo­kių pa­žįs­ta­mų... Bro­lis man pa­ža­dė­jo: nu­bėgs ir nu­pirks dar man ke­lio­nei ban­de­lių. Jis ne­be­sug­rį­žo. Vė­liau pa­sa­ko­jo: jis sto­vė­jo už kam­po ir lau­kė, kol trau­ki­nys iš­vyks.

– Kiek tru­ko ir ko­kia ta ke­lio­nė na­mo?

– Ke­lio­nė su per­sė­di­mais. Ji tru­ko sa­vai­tę. 28 rub­lius la­bai grei­tai iš­lei­dau. Trau­ki­ny­je ne­šio­jo le­dus. Le­dų gy­ve­ni­me ne­bu­vau ra­ga­vęs. Nu­si­pir­kau pen­kias po­rci­jas. Pir­kau le­dų ir dar ki­to­kių ska­nės­tų. Iki Mask­vos net ka­pei­kų ki­še­nė­je ne­be­li­ko. Pra­vir­kau. Mo­te­rys bend­ra­ke­lei­vės man suau­ko­jo šiek tiek pi­ni­gų. Mask­vo­je per­sė­dau į trau­ki­nį, ku­ris pri­sta­tė į Vil­nių. Vil­niu­je į akis kri­to švie­čian­čios rai­dės su už­ra­šu "Res­to­ra­nas". Iš Vil­niaus tu­rė­jau trau­ki­niu ke­liau­ti į Rad­vi­liš­kį. Kom­pos­te­ra­vau bi­lie­tą. Tik­ri­nant do­ku­men­tus ma­nęs pa­klau­sė, kur vyks­tu. Su­mai­šiau pa­va­di­ni­mus, su­si­jau­di­nau ir at­sa­kiau: ... į res­to­ra­ną. Pa­rei­gū­nas su­py­ko: "Aš tau pa­ro­dy­siu res­to­ra­ną..." Rad­vi­liš­kį pa­sie­kiau pir­mą va­lan­dą nak­ties. Sto­ties lau­kia­ma­sis – už­ra­kin­tas. Su­si­vy­nio­jau prie sto­ties kam­pu­ty­je į ap­siaus­tą, pri­snū­dau. Bu­dė­to­jas jau ir ža­di­na. Nu­ve­dė ma­ne į mi­li­ci­jos sky­rių. Sky­riu­je pra­dė­jo tar­dy­ti kas aš, iš kur at­vy­kęs, kur va­žiuo­ju... Iš­tar­dė, o pa­skui vėl pa­ly­dė­jo at­gal į sto­tį. Ke­lio­nė į Šiau­lius – be nuo­ty­kių. Iš Šiau­lių siau­ru­ku jau dun­dė­jau į Bir­žus. Keis­čiau­sia: vi­si trau­ki­ny­je kal­bė­jo lie­tu­viš­kai. Bir­žų ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je nie­kas ma­nęs ne­pa­si­ti­ko. Iš ge­le­žin­ke­lio sto­ties iki Bir­žų pa­što ma­ne pa­ly­dė­jo vy­riš­kis. Jis man pa­ro­dė J. Ja­no­nio gat­vę. J. Ja­no­nio gat­vė­je gy­ve­no ma­no vie­na mo­čiu­tė. Mo­čiu­tės na­mas per ka­rą su­de­gė. Ji glau­dė­si ki­to­je var­gin­go­je ba­kū­žė­je. Ry­to­jaus die­ną iš Dir­vo­na­kių į Bir­žus dvi­ra­čiu at­va­žia­vo ma­no se­suo Ema ir ma­ne par­si­ve­žė į Dir­vo­na­kius pas ki­tą mo­čiu­tę. Ten at­ga­vau jė­gas – pie­nas, la­ši­niai, ir kas svar­biau­sia – obuo­liai. Se­su­tė Ema mo­kyk­lą lan­kė Gei­džiū­nuo­se, to­dėl ir aš jai iš pa­skos į mo­kyk­lą. Moks­lus pra­dė­jau nuo ket­vir­tos kla­sės. Trem­ty­je bu­vau bai­gęs pra­di­nę mo­kyk­lą, bet nei skai­ty­ti, nei ra­šy­ti ne­mo­kė­jau.

– Ka­da iš trem­ties į Bir­žus su­grį­žo Jū­sų tė­ve­liai, bro­lis, se­su­tės?

– Po me­tų. Vė­ly­vą ru­de­nį. Vi­si ap­si­sto­jo­me pas mo­čiu­tę Dir­vo­na­kiuo­se. Ur­bo­niš­ky­je iš mū­sų so­dy­bos bu­vo li­ku­si tik klė­tis ir me­džiai. Vė­liau me­lio­ra­ci­ja mū­sų so­dy­bą nu­šla­vė. Pas­ku­ti­nes gy­ve­ni­mo die­nas mū­sų tė­ve­liai pra­lei­do Bir­žuo­se. Pa­lai­do­jau jau ir sa­vo bro­lį Jo­ną. Ir se­su­tei Ire­nai, ir se­su­tei El­mai – am­ži­ną atil­sį... Se­suo Zi­ta gy­ve­na Ame­ri­ko­je, Flo­ri­do­je. Po mė­ne­sio ji at­vyks į Ur­bo­niš­kį. Mū­sų gi­mi­nės tra­di­ci­ja – su­si­tik­ti ant­rą lie­pos šeš­ta­die­nį. Kas tik ga­li, at­vyks­ta.

– Kaip klos­tė­si to­les­nis Jū­sų gy­ve­ni­mas?

– Bai­gęs moks­lus Gei­džiū­nuo­se, mo­kiau­si Bir­žuo­se. Tar­na­vau ka­riuo­me­nė­je. Ve­džiau. Bir­žuo­se pa­si­sta­čiau na­mą. Vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas ant ra­tų. Me­cha­ni­za­to­rius, vai­ruo­to­jas. Vai­ra­vęs ir tak­si, ir au­to­bu­są...

Dar ir ūki­nin­kas. Sta­ty­bi­nin­kas. At­ga­vęs tė­ve­lių že­mę, pa­no­ro­te vėl čia su­grįž­ti. Pa­sis­ta­tė­te na­mus, iš­puo­se­lė­jo­te so­dy­bą. Ar greit iš­ki­lo na­mas?

Neg­reit. Per 18 me­tų pa­si­sta­čiau na­mą. 8 me­tus gy­ve­nau ša­lia ūki­nia­me, be elekt­ros. Tė­viš­kė yra tė­viš­kė. O Bir­žai lie­ka Bir­žais. Obe­lau­kiuo­se prie bend­ruo­me­nės na­mų su­mū­ry­ta­me au­ku­re iš­kal­ti iš­ny­ku­sių ir nyks­tan­čių kai­mų pa­va­di­ni­mai. Ra­si­te ak­me­ny­je ir Ur­bo­niš­kio vien­sė­dį. Su skai­čiu­ku: 1 gy­ven­to­jas. Vie­nas tai vie­nas...

Sun­kiai ant pa­ma­tų ki­lo ne tik na­mas. 10 me­tų su val­di­nin­kais ka­ria­vo­te, kad bū­tų at­sta­ty­tas is­to­ri­nis tei­sin­gu­mas ir kai­mui su­grą­žin­tas tik­ra­sis pa­va­di­ni­mas.

Taip, tik­ra­sis kai­mo pa­va­di­ni­mas iš do­ku­men­tų din­go ir vie­toj jo at­si­ra­do ki­tas, kai­my­ni­nio, kai­mo pa­va­di­ni­mas. Ir dar koks: Be­no­siš­kis! Be­no­siš­kis bu­vo ne ši­toj, o ki­toj ke­lio pu­sėj. O čia – Ur­bo­niš­kis. Il­gai var­gau, bet pa­va­di­ni­mą at­si­ka­ria­vau. Drau­gai ma­no vien­kie­miui dro­žia nau­ją nuo­ro­dą. Kad tik iki gi­mi­nės su­si­ti­ki­mo su­spė­tų.

– Ar daž­nai pri­si­me­na­te Si­bi­rą?

– 1985 me­tais bu­vo­me nu­vy­kę į Tai­še­tą. Grau­du. Če­rem­šan­kos kai­me, mū­sų na­mo vie­to­je tik duo­bu­tės li­ku­sios. Bet Če­rem­šan­kos kai­me, kaip anais lai­kais vis dar au­ga miš­ki­niai čes­na­kai, žy­di ie­vos. Nuo tų lai­kų dar iš­li­kęs sar­gy­bi­nių bokš­te­lis. Ko­men­dan­tas kar­to­da­vo: "Už­mirš­kit Lie­tu­vą, jūs čia bū­si­te ir su­pū­si­te..." Vai­kys­tė yra vai­kys­tė. Li­ko ir gra­žių pri­si­mi­ni­mų. Sa­ja­nų kal­nuo­se sli­di­nė­da­vo­me su sli­dė­mis. Nuo šal­čio me­džiai, tvo­ros po­kšė­da­vo ten taip tar­si kas šau­dy­tų iš me­džiok­li­nio šau­tu­vo. Pri­si­mi­ni­mai – nuo­trau­ko­se. Sau­gau dar ir tą la­ga­mi­ną, ku­riuo se­suo iš Si­bi­ro su­grį­žo. La­ga­mi­ną tė­ve­lis su­ka­lė iš len­tų.

– Ar Jūs šian­dien Lie­tu­vo­je lai­min­gas?

– Taip. De­juo­ja tie, ku­rie var­go ne­ma­tė. Te­gul tik blo­giau ne­bū­na. Kaip tė­vams: ka­ras, po­ka­ris, Si­bi­ras... Daug tė­vai iš­ken­tė­jo. Ir nė­ra pa­sau­ly­je žo­džių tė­vams už vis­ką at­si­dė­ko­ti..