Naujausios
– Kelintais metais, iš kur ir kur Jūsų šeima buvo ištremta į Sibirą?
– 1949 metų kovo 25 dieną per trėmimo akciją "Priboj" ("Bangų mūša") iš čia ištrėmė tėvelius ir mus keturis vaikus: brolį Joną, seseris Zitą ir Ireną, ir mane. Mūsų sesutė Ema tuo metu svečiavosi pas močiutę Dirvonakiuose, todėl liko Lietuvoje. Mūsų namas stovėjo tolėliau, dabartiniame rugių lauke. Sodas didžiulis. Labai daug medžių. Tą rytą mūsų šeimyna pusryčiavo. Valgėme bulves. Pro langą pamatėme du vežimus. Juose kareiviai, palydovai. Įėjo jie į kambarį ir ragino ruoštis. Tėveliai žinojo, kad veš. Susodino mus į vežimą. Iš pradžių nuvežė į buvusią Parovėjos mokyklą. Apnakvindino. O rytą mus ir kitus likimo brolius ir seseris išgabeno į Panevėžio geležinkelio stotį. Iš ten ir išvykome į tolimą kelionę. 18 parų riedėjome į Irkutsko sritį, Taišeto rajoną. Čeremšankos kaimą. Įkurdino viduryje taigos. Kolūkyje tik 5 jaučiai ir arklys. Tėveliai dirbo kolūkyje sunkiai, vyresnėliai lankė mokyklą. Man buvo ketveri, o sesytei Zitai dar nebuvo metukų. 18 parų vagone uždusinti... Mes su sesute – ligonėliai. Labai sirgome. Neįsivaizduoju, kaip išsikapstėme...
– Ar Sibire prisimindavote Lietuvą? Kiek metų tremtyje praleidote?
– Tėveliai pasakodavo apie Lietuvą. Ilgėdavosi. Man, vaikui, įdomu būdavo klausytis ir ką kaimynai apie Lietuvą kalba. Visi prisimindavo: valgyti Lietuvoje turėjo, o Sibire – badas. Močiutės iš Dirvonakių ir Biržų mums siųsdavo siuntinėlius – lašinukų, obuolių. Obuoliai kokie būdavo skanūs...
Po Stalino mirties leido nepilnamečiams iš tremties grįžti į Lietuvą. Pirmasis į Lietuvą išvažiavo mano draugas, buvęs kaimynas Vytautas Ruplėnas. Jis už mane buvo vyresnis, penkiolikos metų. Atsiųstuose laiškuose Vytautas pasakodavo naujienas. Užsispyriau ir aš grįžti. Įtikinau tėvelius. Ilgai įkalbinėti teko. Man tada buvo vienuolika metų. Iš Taišeto geležinkelio stoties į traukinį sėdau rugsėjo 1 dieną. Su vaikišku bilietu. Bilietas kainavo 28 rublius. Išvykau be lagamino. Tėveliai įdėjo į kelionę šiek tiek margarino. Mamytė prikepė bandelių iš tamsių miltų. Ir dar kelionės išlaidoms įdėjo 35 rublius. Iš kaimo į Taišeto geležinkelio stotį mane lydėjo brolis Jonas. Jonui buvo jau 18 metų. Brolis mane įsodino į traukinį. Kai įsėdau į traukinį paliko baisiai neramu. Aplinkui jokių pažįstamų... Brolis man pažadėjo: nubėgs ir nupirks dar man kelionei bandelių. Jis nebesugrįžo. Vėliau pasakojo: jis stovėjo už kampo ir laukė, kol traukinys išvyks.
– Kiek truko ir kokia ta kelionė namo?
– Kelionė su persėdimais. Ji truko savaitę. 28 rublius labai greitai išleidau. Traukinyje nešiojo ledus. Ledų gyvenime nebuvau ragavęs. Nusipirkau penkias porcijas. Pirkau ledų ir dar kitokių skanėstų. Iki Maskvos net kapeikų kišenėje nebeliko. Pravirkau. Moterys bendrakeleivės man suaukojo šiek tiek pinigų. Maskvoje persėdau į traukinį, kuris pristatė į Vilnių. Vilniuje į akis krito šviečiančios raidės su užrašu "Restoranas". Iš Vilniaus turėjau traukiniu keliauti į Radviliškį. Komposteravau bilietą. Tikrinant dokumentus manęs paklausė, kur vykstu. Sumaišiau pavadinimus, susijaudinau ir atsakiau: ... į restoraną. Pareigūnas supyko: "Aš tau parodysiu restoraną..." Radviliškį pasiekiau pirmą valandą nakties. Stoties laukiamasis – užrakintas. Susivyniojau prie stoties kamputyje į apsiaustą, prisnūdau. Budėtojas jau ir žadina. Nuvedė mane į milicijos skyrių. Skyriuje pradėjo tardyti kas aš, iš kur atvykęs, kur važiuoju... Ištardė, o paskui vėl palydėjo atgal į stotį. Kelionė į Šiaulius – be nuotykių. Iš Šiaulių siauruku jau dundėjau į Biržus. Keisčiausia: visi traukinyje kalbėjo lietuviškai. Biržų geležinkelio stotyje niekas manęs nepasitiko. Iš geležinkelio stoties iki Biržų pašto mane palydėjo vyriškis. Jis man parodė J. Janonio gatvę. J. Janonio gatvėje gyveno mano viena močiutė. Močiutės namas per karą sudegė. Ji glaudėsi kitoje vargingoje bakūžėje. Rytojaus dieną iš Dirvonakių į Biržus dviračiu atvažiavo mano sesuo Ema ir mane parsivežė į Dirvonakius pas kitą močiutę. Ten atgavau jėgas – pienas, lašiniai, ir kas svarbiausia – obuoliai. Sesutė Ema mokyklą lankė Geidžiūnuose, todėl ir aš jai iš paskos į mokyklą. Mokslus pradėjau nuo ketvirtos klasės. Tremtyje buvau baigęs pradinę mokyklą, bet nei skaityti, nei rašyti nemokėjau.
– Kada iš tremties į Biržus sugrįžo Jūsų tėveliai, brolis, sesutės?
– Po metų. Vėlyvą rudenį. Visi apsistojome pas močiutę Dirvonakiuose. Urboniškyje iš mūsų sodybos buvo likusi tik klėtis ir medžiai. Vėliau melioracija mūsų sodybą nušlavė. Paskutines gyvenimo dienas mūsų tėveliai praleido Biržuose. Palaidojau jau ir savo brolį Joną. Ir sesutei Irenai, ir sesutei Elmai – amžiną atilsį... Sesuo Zita gyvena Amerikoje, Floridoje. Po mėnesio ji atvyks į Urboniškį. Mūsų giminės tradicija – susitikti antrą liepos šeštadienį. Kas tik gali, atvyksta.
– Kaip klostėsi tolesnis Jūsų gyvenimas?
– Baigęs mokslus Geidžiūnuose, mokiausi Biržuose. Tarnavau kariuomenėje. Vedžiau. Biržuose pasistačiau namą. Visas mano gyvenimas ant ratų. Mechanizatorius, vairuotojas. Vairavęs ir taksi, ir autobusą...
Dar ir ūkininkas. Statybininkas. Atgavęs tėvelių žemę, panorote vėl čia sugrįžti. Pasistatėte namus, išpuoselėjote sodybą. Ar greit iškilo namas?
Negreit. Per 18 metų pasistačiau namą. 8 metus gyvenau šalia ūkiniame, be elektros. Tėviškė yra tėviškė. O Biržai lieka Biržais. Obelaukiuose prie bendruomenės namų sumūrytame aukure iškalti išnykusių ir nykstančių kaimų pavadinimai. Rasite akmenyje ir Urboniškio viensėdį. Su skaičiuku: 1 gyventojas. Vienas tai vienas...
Sunkiai ant pamatų kilo ne tik namas. 10 metų su valdininkais kariavote, kad būtų atstatytas istorinis teisingumas ir kaimui sugrąžintas tikrasis pavadinimas.
Taip, tikrasis kaimo pavadinimas iš dokumentų dingo ir vietoj jo atsirado kitas, kaimyninio, kaimo pavadinimas. Ir dar koks: Benosiškis! Benosiškis buvo ne šitoj, o kitoj kelio pusėj. O čia – Urboniškis. Ilgai vargau, bet pavadinimą atsikariavau. Draugai mano vienkiemiui drožia naują nuorodą. Kad tik iki giminės susitikimo suspėtų.
– Ar dažnai prisimenate Sibirą?
– 1985 metais buvome nuvykę į Taišetą. Graudu. Čeremšankos kaime, mūsų namo vietoje tik duobutės likusios. Bet Čeremšankos kaime, kaip anais laikais vis dar auga miškiniai česnakai, žydi ievos. Nuo tų laikų dar išlikęs sargybinių bokštelis. Komendantas kartodavo: "Užmirškit Lietuvą, jūs čia būsite ir supūsite..." Vaikystė yra vaikystė. Liko ir gražių prisiminimų. Sajanų kalnuose slidinėdavome su slidėmis. Nuo šalčio medžiai, tvoros pokšėdavo ten taip tarsi kas šaudytų iš medžioklinio šautuvo. Prisiminimai – nuotraukose. Saugau dar ir tą lagaminą, kuriuo sesuo iš Sibiro sugrįžo. Lagaminą tėvelis sukalė iš lentų.
– Ar Jūs šiandien Lietuvoje laimingas?
– Taip. Dejuoja tie, kurie vargo nematė. Tegul tik blogiau nebūna. Kaip tėvams: karas, pokaris, Sibiras... Daug tėvai iškentėjo. Ir nėra pasaulyje žodžių tėvams už viską atsidėkoti..