Motiejaus Valančiaus sabalo kailinių odisėja: iš Lietuvos – į Sibirą ir atgal

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Tomo Petreikio (kairėje) ir Vidmanto Petreikio giminės šaknys siekia Motiejų Valančių.
Var­niuo­se (Tel­šių r.) esan­tis Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jus pa­si­pil­dė uni­ka­liu eks­po­na­tu – vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus kai­li­niais. Sa­ba­lo kai­li­nius, per­duo­tus iš kar­tos į kar­tą, iš­sau­go­jo M. Va­lan­čiaus se­sers Ma­ri­jo­nos Ru­da­vi­čie­nės pa­li­kuo­nis – Alek­sand­ras Jus­ti­nas Pet­rei­kis (1924–2013), ku­rio sū­nus Vid­man­tas Pet­rei­kis ir anū­kas To­mas Pet­rei­kis gy­ve­na Šiau­liuo­se. Kai­li­nių is­to­ri­ja – ypa­tin­ga: jais vil­kė­jo vys­ku­pas, o 1948 me­tais tre­mia­ma Pet­rei­kių šei­ma pa­siė­mė juos į Si­bi­rą. Kai­li­niai ga­liau­siai grį­žo ten, iš kur iš­ke­lia­vo – į Var­nius.

Kai­li­nių ke­lio­nė

Mu­zie­jų nak­tį Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jaus di­rek­to­rius An­ta­nas Ivins­kis pri­sta­tė du ką tik įsi­gy­tus eks­po­na­tus: vys­ku­po M. Va­lan­čiaus (1801–1875) kai­li­nius ir laz­dą-kė­du­tę.

"Neį­ti­kė­ti­na", – taip šie eks­po­na­tai api­bū­din­ti mu­zie­jaus feis­bu­ko pus­la­py­je.

Šį mu­zie­jaus įra­šą pa­pil­dė UAB "Šiau­lių gat­vių ap­švie­ti­mas" va­do­vas To­mas Pet­rei­kis. Paaiš­kė­jo, kad M. Va­lan­čiaus kai­li­nių is­to­ri­ja su­si­ju­si su Šiau­liais: iš kar­tos į kar­tą iš­sau­go­tus kai­li­nius mu­zie­jui nu­spren­dė per­duo­ti Šiau­liuo­se gy­ve­nan­tis jo tė­tis Vid­man­tas Pet­rei­kis.

Į su­si­ti­ki­mą su "Šiau­lių kraš­tu" To­mas ir Vid­man­tas Pet­rei­kiai at­si­ne­šė ne tik šei­mos nuo­trau­kų, bet ir ge­nea­lo­gi­nį me­dį, ku­rio šak­nys sie­kia vys­ku­pą M. Va­lan­čių. T. Pet­rei­kis – jau sep­tin­tos kar­tos at­sto­vas, jam M. Va­lan­čiaus se­suo Ma­ri­jo­na – pro­prop­rop­ro­se­ne­lė.

Gi­mi­nės me­dį su­da­rė ir is­to­ri­ją su­rin­ko Ra­sei­niuo­se gy­ve­nan­tis 84-erių Au­gus­ti­nas Ži­vat­kaus­kas, kai­li­nius iš­sau­go­ju­sio A. J. Pet­rei­kio svai­nis.

Apie M. Va­lan­čiaus kai­li­nius ži­no­jo vi­sos kar­tos: pa­sa­ko­ji­mas bu­vo per­duo­da­mas iš lū­pų į lū­pas.

Vys­ku­pas M. Va­lan­čius se­sers Ma­ri­jo­nos (1796–1865) duk­rai, sa­vo krikš­to duk­rai Ma­ri­jo­nai Vis­kan­tai­tei-Ru­da­vi­čie­nei bu­vo nu­pir­kęs ūkį Plun­gės ra­jo­ne, Pli­kių kai­me. Šio ūkio svir­nas da­bar sto­vi Rum­šiš­kių mu­zie­ju­je. Iš ūkio nie­ko ne­li­kę, tik pa­ma­tai. Pa­li­kuo­nys vi­lia­si, kad ši vie­ta ne­bus pa­mirš­ta – gal­būt ją ga­lė­tų žy­mė­ti kry­žius.

Žie­mą ap­lan­ky­ti Ru­da­vi­čių vys­ku­pas iš Var­nių at­va­žiuo­da­vo vil­kė­da­mas sa­ba­lų kai­li­nius.

1864 me­tais, po 1863 me­tų su­ki­li­mo, Var­nių vys­ku­pi­ją iš­ke­liant į Kau­ną, kai­li­nius vys­ku­pas pa­do­va­no­jo Ru­da­vi­čiui. Nuo to lai­ko praė­jo 155 me­tai. Ga­li­ma tik spė­lio­ti, kiek il­gai vys­ku­pas iki tol juos dė­vė­jo.

Po Juo­za­po Ru­da­vi­čiaus mir­ties kai­li­niai ati­te­ko sū­nui Pran­ciš­kui Ru­da­vi­čiui (1859–1934).

Mi­rus P. Ru­da­vi­čiui, kai­li­nius iš tė­vo pa­vel­dė­jo Ona Ru­da­vi­čiu­tė-Pet­rei­kie­nė (1901–1973), iš­te­kė­ju­si už Alek­sand­ro Pet­rei­kio (1893–1986).

Po mo­ti­nos mir­ties sū­nus A. J. Pet­rei­kis kai­li­nius par­si­ve­žė į Ra­sei­nius, kur daug me­tų dir­bo Fi­nan­sų sky­riu­je, ir lai­kė ga­ra­že.

Bė­gant lai­kui, kai­li­niai pa­si­mir­šo. Šių me­tų ba­lan­dį sū­nus pa­vel­dė­to­jas V. Pet­rei­kis ga­ra­žą par­da­vė. Apie gar­siuo­sius kai­li­nius pri­mi­nė A. Ži­vat­kaus­kas.

V. Pet­rei­kis kai­li­nius nu­ta­rė per­duo­ti Ra­sei­nių kraš­to is­to­ri­jos mu­zie­jui. Mu­zie­jaus di­rek­to­rė su­ti­ko kai­li­nius pe­rim­ti, bet tik su is­to­ri­jos apy­ra­šu – įro­dy­mu, kad kai­li­niai tik­rai pri­klau­sė vys­ku­pui.

Iš A. Ži­vat­kaus­ko gau­tą in­for­ma­ci­ją Ra­sei­nių mu­zie­jus per­siun­tė Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jui. Jo va­do­vas A. Ivins­kis or­ga­ni­za­vo kai­li­nių per­ga­be­ni­mą į Var­nius.

Ge­gu­žės 17 die­ną ra­sei­niš­kis Al­gi­man­tas So­roč­ka, iš­kraus­tęs ga­ra­žą, per­da­vė kai­li­nius vys­ku­po se­sers pa­li­kuo­nei gy­dy­to­jai Al­mai An­ta­na­vi­čie­nei iš Bab­tų (Kau­no r.), ji nu­ve­žė kai­li­nius į Var­nius.

"Tai, jog žmo­nės pa­tei­kė ge­nea­lo­gi­ją, įro­do, kad tai yra M. Va­lan­čiaus kai­li­niai, o ne pa­gal gan­dus, le­gen­das", – pri­sta­ty­da­mas nau­ją eks­po­na­tą Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­ju­je, sa­kė A. Ivins­kis.

Pa­sak di­rek­to­riaus, dar vie­nur ar ki­tur pa­si­tai­ky­da­vo M. Va­lan­čiaus ini­cia­lais iš­gra­vi­ruo­tų si­dab­ri­nių šaukš­tų, bet jie vi­si jau "iš­ran­kio­ti".

Kai­li­niai di­de­li, že­me vil­ko­si. Pa­gal kai­li­nius M. Va­lan­čius ne iš smul­kių­jų tu­rė­jo bū­ti,

Kai­li­niai bu­vo Si­bi­re

Išs­kir­ti­nis kai­li­nių odi­sė­jos epi­zo­das – trem­ties me­tai Si­bi­re.

1948 me­tų ge­gu­žės 22 die­ną iš Smil­ti­nių kai­mo (Tel­šių r.) į Kras­no­jars­ko kraš­to Že­mu­ti­nio In­ga­šo ra­jo­ną bu­vo iš­trem­ta Pet­rei­kių šei­ma – tė­vai Ona ir Alek­sand­ras bei vie­na duk­ra. Dvi at­ža­los iš­si­slaps­tė nuo trem­ties – V. Pet­rei­kio tė­vas Alek­sand­ras Jus­ti­nas ir jo se­suo.

Trem­ties prie­žas­tis – "buo­žės". Šei­ma tu­rė­jo 60 hek­ta­rų že­mės.

Pa­sak V. Pet­rei­kio, ve­žant pa­si­tai­kė tu­rin­tie­ji žmo­giš­ku­mo: šei­mai lei­do su­si­rink­ti, ką no­ri, da­vė lai­ko. Tarp bū­ti­niau­sių daik­tų at­si­dū­rė ir kai­li­niai.

Že­mu­ti­nio In­ga­šo ra­jo­no cent­ras įsi­kū­ręs prie Trans­si­bi­ro ma­gist­ra­lės, ei­nan­čios į To­li­muo­sius Ry­tus.

A. Pet­rei­kis at­pa­ži­no šį ge­le­žin­ke­lį: per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, no­rė­da­mas iš­veng­ti ka­ri­nės tar­ny­bos ca­ri­nės Ru­si­jos ar­mi­jo­je, juo vy­ko į Vla­di­vos­to­ką, iš ten – pas Los An­dže­le (JAV) gy­ve­nu­sią ma­mą.

Tą­kart ka­ro iš­ven­gė, už­si­dir­bo pi­ni­gų. Kai Lie­tu­va at­kū­rė vals­ty­bę, grį­žo į tė­vų ūkį ir jį mo­der­ni­za­vo, iš­plė­tė. Ūkis ta­po vie­nu iš pa­žan­giau­sių.

Ant­ro­ji ke­lio­nė To­li­mų­jų Ry­tų kryp­ti­mi A. Pet­rei­kiui ir jo šei­mai bai­gė­si Že­mu­ti­nio In­ga­šo ra­jo­no miš­kuo­se. Į trem­tį čia bu­vo at­vež­ta apie 1 200 lie­tu­vių.

Miš­ke trem­ti­niai pa­tys tu­rė­jo sta­ty­tis na­mus – gy­ven­ti ne­bu­vo kur. A. Pet­rei­kis dir­bo sta­ti­nes sa­kams lai­ky­ti. Pu­šų ir ked­rų sa­kus sta­ti­nė­se vež­da­vo į su­rin­ki­mo punk­tus, o iš jų į ka­ni­fo­li­jos ga­my­bos fab­ri­kus.

1957–1958 me­tais vi­si trys Pet­rei­kiai iš Si­bi­ro grį­žo na­mo – į Smil­ti­nių kai­mą. Par­si­ve­žė ir kai­li­nius.

Gim­ti­nė­je nie­kas ne­lau­kė, na­mai bu­vo ap­gy­ven­din­ti sve­ti­mų žmo­nių. Ko­lū­kio pir­mi­nin­kas grį­žu­siems lei­do ap­si­sto­ti dvie­juo­se kam­ba­riuo­se, bet pa­ts už tai su­mo­kė­jo dar­bo vie­ta.

V. Pet­rei­kis apie vys­ku­po kai­li­nius gir­dė­jo nuo se­no, ži­no­jo, kad se­ne­liai juos par­si­ve­žė iš Si­bi­ro.

"Bu­vo so­viet­me­tis, ne­la­bai no­rė­jo­me tuos kai­li­nius afi­šuo­ti. Pa­si­dė­jo ir už­si­mir­šo", – sa­ko šiau­lie­tis.

Vy­ras at­si­me­na, kaip anks­čiau kai­li­niai va­sa­rą bu­vo ka­bi­na­mi lau­ke, sau­lė­kai­to­je, vė­di­na­mi.

"Kai­li­niai di­de­li, že­me vil­ko­si. Pa­gal kai­li­nius M. Va­lan­čius ne iš smul­kių­jų tu­rė­jo bū­ti, – šyp­so­si V. Pet­rei­kis. – Da­bar kai­li­niai at­ro­do ne­kaip, juos rei­kia va­ly­ti, res­tau­ruo­ti."

Šei­mo­je, spė­ja, ga­lė­jo bū­ti ir dau­giau vys­ku­pui pri­klau­siu­sių daik­tų, bet jie iš­si­blaš­kė per trem­tį, so­viet­me­tį.

T. Pet­rei­kis pa­me­na se­ne­lio pa­sa­ko­ji­mą: kai šei­mą iš­ve­žė į Si­bi­rą, Tel­šių tur­gu­je bu­vo par­da­vi­nė­ja­mi jų li­kę įran­kiai.

Įdo­mios is­to­ri­jos

Šei­mo­je ži­no­ma ir dau­giau ne­kas­die­niš­kų is­to­ri­jų apie Va­lan­čių gi­mi­nę, su­rink­tų A. Ži­vat­kaus­ko. Vie­na iš jų – ve­dy­bi­nė.

M. Va­lan­čiaus se­suo Ma­ri­jo­na bu­vo iš­te­kė­ju­si už Vis­kan­tos, su­si­lau­kė duk­ters Ma­ri­jo­nos Vis­kan­tai­tės.

Pats M. Va­lan­čius da­vęs lei­di­mą se­se­riai iš­si­skir­ti – pa­nai­kin­ti baž­ny­ti­nę san­tuo­ką su Vis­kan­tu – ir tuo­met iš­te­kė­ti už ant­ro vy­ro Ru­da­vi­čiaus.

Pas Ru­da­vi­čių at­vy­kęs sū­nė­nas Juo­za­pas Ru­da­vi­čius su­si­pa­ži­no su dė­dės po­duk­ra Ma­ri­jo­na Vis­kan­tai­te. Įsi­my­lė­jo ir ją ve­dė. Taip šei­mo­je at­si­ra­do dvi Ma­ri­jo­nos Ru­da­vi­čie­nės.

Įdo­mios ir vė­les­nių lai­kų is­to­ri­jos, žmo­nių li­ki­mai.

Gi­mi­nės me­dy­je yra Zig­mo Ja­ce­vi­čiaus – No­rils­ko su­ki­li­mo da­ly­vio – pa­var­dė. Jo duk­ra Al­ma An­ta­na­vi­čie­nė ir nu­ga­be­no M. Va­lan­čiaus kai­li­nius į Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jų.

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.