Ilgaamžė gieda senelio klėtyje

Ja­ni­nos ŠA­PAR­NIE­NĖS nuo­tr.
Re­pe­ti­ci­jos se­ne­lių klė­ty­je, ren­gi­niai bu­vu­sio­je jų so­dy­bo­je Ge­no­vai­tę Kriš­čiū­nie­nę grą­ži­na į praei­tį.
Aš­tuo­nias­de­šimt de­vy­ne­rių Ge­no­vai­tė Kriš­čiū­nie­nė – vy­riau­sia Joniškio rajono Kir­nai­čių folk­lo­ro an­samb­lio „Klė­čia“ sa­vi­veik­li­nin­kė, ko­lek­ty­ve dai­nuo­jan­ti ir gie­dan­ti jau ko­ne ket­vir­tį am­žiaus, nuo pir­mų­jų re­pe­ti­ci­jų. Sen­jo­ra su bend­ra­min­čiais re­pe­tuo­ti ei­na į ne­to­lie­se iš­li­ku­sią sa­vo se­ne­lių so­dy­bos klė­tį, pri­žiū­ri­mą ir sau­go­mą an­samb­lio va­do­vo Ge­di­mi­no And­ra­šiū­no.

Sug­rįž­ta į praei­tį

Ge­no­vai­tė ve­ria me­di­nius so­dy­bos var­te­lius – ne­to­lie­se ug­nia­vie­tė­je dar li­kę prieš sa­vai­tę lieps­no­ju­sio lau­žo pe­le­nai, ap­link su­smeig­ti deg­lai. Čia prie gy­vos ug­nies „Klė­čia“ mi­nė­jo Vals­ty­bės die­ną – gie­do­jo "Tau­tiš­ką gies­mę", dai­na­vo. Di­de­lė dve­jų du­rų klė­tis ta­pu­si ko­lek­ty­vo būs­ti­ne, re­pe­ti­ci­jų, mo­ja­vų gie­do­ji­mo vie­ta. Čia at­ke­liau­ja ir va­do­vo G. And­ra­šiū­no įsi­gy­ti se­no­vi­niai bal­dai.

Sen­jo­ra mos­te­li: vie­no­je klė­ties da­ly­je bu­vo lai­ko­mi grū­dai. O ki­tos du­rys ve­dė į la­zau­nę – pa­tal­pą pa­kink­tams, ki­tam in­ven­to­riui. Ge­no­vai­tės at­min­ty­je iš­li­kusi ir čia lai­ky­ta bri­ka – puoš­nus ve­ži­mai­tis, ku­riuo šei­ma nau­do­da­vo­si tik svar­bio­mis pro­go­mis. Va­sa­ro­mis klė­ty­je sta­ty­da­vo lo­vas, nak­vo­da­vo.

Ap­lan­ko G. Kriš­čiū­nie­nė ir bu­vu­sio ūki­nin­kų Luk­šų gi­mi­nės na­mo vie­to­je at­sta­ty­tą kry­žių, sau­gan­tį so­dy­bą nuo 1887-ųjų (da­ta ma­ty­ti iš­kal­ta ant ak­me­ni­nio po­sta­men­to). Kry­žius ne­be ten, kur sto­vė­da­vo prieš dau­gy­bę me­tų, kur jį ma­ty­da­vo dar ma­ža Ge­nu­tė, at­bėg­da­vu­si į se­ne­lių Mor­tos ir Si­mo­no so­dy­bą iš ki­tos kai­mo pu­sės. Ne tik ap­lan­ky­ti sun­kiai sir­gu­sios mo­čiu­tės, va­din­tos ba­ba, pa­žais­ti su pus­se­se­re, pusb­ro­liais, bet ir pa­si­skin­ti obuo­lių di­de­lia­me se­ne­lių so­de. Ar­ba pra­mo­gau­ti su ki­tais vai­kais – gau­dy­ti avy­žių.

Kry­žius, tik­riau­siai už­sa­ky­tas kaž­ku­rio iš G. Kriš­čiū­nie­nės pro­se­ne­lių, ry­mo­jo nuo gat­vės pu­sės, kaip bu­vo įpras­ta se­no­vė­je, su­tik­da­mas šei­mi­nin­kus ir so­dy­bos sve­čius, nes Kir­nai­čiuo­se gy­ve­na Luk­šų gi­mi­nės kar­tų kar­tos.

Po­ka­riu iš­trė­mus gi­mi­nės so­dy­bo­je gy­ve­nu­sią Ge­no­vai­tės dė­dės šei­mą, so­vie­ti­nė val­džia di­de­lia­me na­me įkū­rė mo­kyk­lą, o li­ku­sio­je da­ly­je ap­gy­ven­di­no įna­mius.

Užk­liu­vo oku­pan­tų val­džiai ir se­no­vi­nis kry­žius. Jis bu­vo nu­lauž­tas nuo po­sta­men­to, nu­griau­tas ir už­kas­tas so­dy­bos te­ri­to­ri­jo­je. Po že­me Luk­šų kry­žius iš­gu­lė­jo be­ne pen­kias­de­šimt me­tų.

Ge­no­vai­tė me­na: iš trem­ties grį­žęs dė­dė su dė­di­na, vai­kais gy­ven­ti sa­vo bu­vu­siuo­se na­muo­se lei­di­mo ne­ga­vo, pri­si­glau­dė pas pa­žįs­ta­mus.

Val­džios atim­to­je ūki­nin­kų tė­vo­ni­jo­je kei­tė­si nuo­mi­nin­kai. Me­tams bė­gant, su­ny­ko dau­gu­ma ūki­nių so­dy­bos pa­sta­tų. Me­di­nė dvie­jų ga­lų gy­ve­na­mo­ji tro­ba jau Ge­no­vai­tės vai­kys­tė­je bu­vo se­na: per pa­ma­tus vė­jas pūs­da­vęs.

Lie­tu­vai at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, gi­mi­nės so­dy­bą su­si­grą­ži­no G. Kriš­čiū­nie­nės pus­se­se­rė Eu­ge­ni­ja Luk­šai­tė. Jo­je tuo­met be­bu­vo li­ku­si tik klė­tis ir pa­lai­kis na­mas.

Dar tvir­ta klė­tis su­do­mi­no Kir­nai­čių kul­tū­ri­nin­ką G. And­ra­šiū­ną, įžvel­gu­sį čia bū­si­mą pa­sto­gę folk­lo­ro an­samb­liui. Jis nu­pir­ko so­dy­bą iš E. Luk­šai­tės, pa­ver­tė ją liau­diš­kų sam­bū­rių, ki­tų vie­šų ren­gi­nių vie­ta.

Bet­var­kant so­dy­bos ap­lin­ką, bu­vo ras­tas ir že­mė­mis už­vers­tas se­na­sis Luk­šų kry­žius. Jis at­sta­ty­tas 2005-ai­siais.

Iš ma­mos pa­vel­dė­tos gies­mės

Ne­se­niai 89-ąjį gim­ta­die­nį mi­nė­ju­si Ge­no­vai­tė – ir am­žiu­mi vy­riau­sia „Klė­čios“ sa­vi­veik­li­nin­kė, ir pa­sku­ti­nio­ji, li­ku­si ko­lek­ty­ve iš tų, ku­rie su­si­rin­ko į pir­ma­sias re­pe­ti­ci­jas.

„Dar ko­lū­kių lai­kais kai­mo kul­tū­ros na­muo­se ėmė­me rink­tis mo­te­rys, mėgs­tan­čios dai­nuo­ti. Vė­liau pri­si­dė­jo ir vy­rai. Dai­nuo­da­vo­me įvai­rias po­pu­lia­rias dai­nas. An­samb­liui tuo lai­ku va­do­va­vo se­se­rys Mie­žy­tės, Ai­das Ja­ko­bas, gro­ti akor­deo­nu at­va­žiuo­da­vo mu­zi­kan­tė Po­lia­kie­nė. Ne­be vi­sų var­dus, pa­var­des pa­me­nu: nuo tų lai­kų praė­jo dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų – žmo­nės iš­si­skirs­tė, iš­si­va­ži­nė­jo“, – prisimena G. Kriš­čiū­nie­nė.

Gies­mių, ku­rias pa­sta­rai­siais me­tais at­lie­ka ir se­no­vi­niu gie­do­ji­mu gar­sė­ja an­samb­lis „Klė­čia“, tuo­me­ti­nia­me sa­vi­veik­li­nin­kų re­per­tua­re ne­bu­vo. Ge­no­vai­tė pri­si­me­na, kad žmo­nės gie­do­da­vo pri­va­čio­je ap­lin­ko­je: prie mi­ru­sio­jo ar­ba ge­gu­žės va­ka­rais rink­da­vo­si mo­ja­vų į jos so­dy­bą.

Ko­lek­ty­vui ėmęs va­do­vau­ti G. And­ra­šiū­nas gies­mes ne tik įtrau­kė į svar­bią re­per­tua­ro da­lį, bet prieš aš­tuo­nio­li­ka me­tų kul­tū­ri­nin­kas Kir­nai­čiuo­se ėmė or­ga­ni­zuo­ti uni­ka­lų folk­lo­ro fes­ti­va­lį „Gies­mės ir dai­nos Šv. Mer­ge­lei Ma­ri­jai“.

Pa­ti G. Kriš­čiū­nie­nė su gies­mė­mis tie­siog užau­go. Jos ma­ma gie­do­da­vo baž­ny­čio­je, kar­tu ves­da­vo­si ir duk­rą. Ša­lia pri­si­glau­du­si mer­gai­tė klau­sy­da­vo­si aukš­tyn ky­lan­čių gie­do­to­jų bal­sų, džiaug­da­vo­si – kaip gražu… Gal­būt ta­da ir įstri­go į vai­kiš­ką at­min­tį ne vie­nos gies­mės me­lo­di­jos, žo­džiai.

„Ma­ma ne­bu­vo la­bai raš­tin­ga, bet mal­dak­ny­ges per­skai­ty­da­vo. Tu­rė­jo gies­mių kny­gą, į ku­rią žiū­rė­da­ma ir gie­do­da­vo“, – me­na G. Kriš­čiū­nie­nė.

Ja­ni­nos ŠA­PAR­NIE­NĖS nuo­tr.
Dau­giau nei šim­tą tris­de­šimt me­tų skai­čiuo­jan­tis Luk­šų gi­mi­nės kry­žius da­bar sau­go folk­lo­ro en­tu­zias­tus.

Komentarai

Laisvamanis    Pir, 2019-07-15 / 13:23
Protingi žmonės liaudies išnaudotojų viduramžiais prikurtų nesąmoningų ''giesmių'' niekada negiedojo ir negiedos.Tokie giedojimai parodo giedotojų nepilnavertiškumą,neišprusimą ir galų gale savęs,kai HOMUS SAPIENS negerbimą,žeminimą.Tad tokiom ''giesmėm'' nereikėtų didžiuotis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.