Naujausios
Seniausias eksponatas – grifelinė lentelė
Paroda bibliotekos skaityklos vitrinoje nukelia į švietimo praeitį – nuo Rusijos imperijos laikų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Viršutinė lentyna kviečia prisiliesti prie XIX amžiaus antrosios pusės daiktų. Pedagogė Ugnė Vaineikienė pasakoja apie senelį Pranciškų Bložę, karo felčerį, sužeistą likusį raišą, apdovanotą carinės Rusijos ordinu, jam skirta 100 rublių pensija. Nebegalėdamas užsiimti felčerio darbu jis Baisogalos krašte pradėjo daraktoriauti ir meistrauti. Iš to laikmečio per kartas kaip reliktas į Ugnės rankas pateko P. Bložės turėta ir pamokose naudota grifelinė lentelė. Parodoje matyti ir išsaugotas gabalėlis grifelio, kuriuo kaip kreida ant minėtos lentelės būdavo rašoma. Ten pat greta guli apvalūs akiniai raginiais rėmeliais.
„Daug mano giminėje mokytojų, tad toji profesija perduota iš kartos į kartą nuo daraktorių laikų“, – pastebi U. Vaineikienė.
Iš senesnių daiktų parodoje dar eksponuojama išlikusi stiklinė rašalinė ir plunksna, kuriai įstatyti padaryta speciali vieta. Ta plunksna dar kadaise eilėraščius perrašinėjo močiutė.
Pagarba sau ir kitiems
Ne vieno lankytojo dėmesio sulauks medinė mokyklinė kuprinė. Tai – jau ne šeimoje paveldėtas daiktas, bet parodos autorės pirktas eksponatas. Neįtikėtinai gerai išsilaikęs, net odiniai dirželiai nesutrūkinėję.
Žemiau matyti skriestuvas, cheminis pieštukas, Ugnės mamos piešinys – gaublys, taip pat jos darbelių pamokose degimo būdu ant fanerinės lentelės perkelta iliustracija iš kūrinio „Šalia kelio vieškelėlio gyveno Šaltyšius...“, jos gimnazijos arba studijų laikų uniforminė kepuraitė, kažkurios Šiaulių krašto gimnazijos berniukų uniformos diržo sagtis.
„Dar žemiau, trečioje lentynoje, – dailyraščio pamokoms skirti anuometinės Švietimo ministerijos leidiniai, kuriuos galbūt galima palyginti su dabartiniais mokinių pratybų sąsiuviniais. Ten pat ir sąsiuviniai, kuriuose matyti kruopštus mano mamos raštas, – pasakoja pedagogė. – Noriu, kad ši paroda ne tik primintų praeitį, bet skatintų susimąstyti, kaip seniau buvo vertinamas kruopštumas, atidumas, sąsiuviniai nesubraukyti, puikiai įskaitomi. Juk tai yra rašančiojo dokumentas, jo veidas. Tvarkingai rašydamas tu pirmiausia gerbi save ir parodai pagarbą kitam žmogui, mokytojui. “
Kapsulinis parkeris iš Tasmanijos
U. Vaineikienė atkreipia dėmesį, kad ant senųjų sąsiuvinių viršelių būdavo spausdinami iškilių mokslo, meno, literatūros asmenybių portretai ir trumpi jų pristatymai. Atrodo smulkmena, bet apgalvota: žmogus kasdien vartydamas sąsiuvinį, nori ar nenori tą veidą įsidėmi ir kitą sykį paskaito, kas apačioje parašyta. Taip nejučia naudinga informacija „nusėda“ atmintyje. Dabar dažniausiai ant sąsiuvinių aptiksime pasakų, multfilmų, kompiuterinių žaidimų veikėjus. Gražu, bet ar taip naudinga.
Parodoje išskirtinai atrodo sovietinių laikų drožtukas – drožimo mašinėlė, skirta pasmailinti pieštukams. Vietą rado ir Ugnės portfelis, penalas.
Iš pirmo žvilgsnio įprasti parkeriai kažkada taip pat buvo retenybė. Vienas iš eksponuojamųjų U. Vaineikienei parvežtas mamos iš Egipto. Kitas – mamai apie 1980 metus atsiųstas jos mokytojos iš Tasmanijos. Kapsulinis parkeris, kurio kapsulytė, vienai ištuštėjus, keičiama kita. Tuo metu atrodė kaip ypatingas išradimas. O kadangi Lietuvoje kapsulių dar nebuvo kur pirkti, Ugnė pasakoja su švirkštu tą vienintelę kapsulę pripildydavusi rašalu ir toliau naudodavusi.
