Naujausios
„Vėl iškilo klausimas būti ar nebūti?“
Vaclovas VINGRAS prisimena, jog 1990 metų kovo 24 dieną įvykę rinkimai į savivaldybių tarybas buvo visiškai kitokie. Miestas pagal gatves buvo suskirstytas į vienmandates rinkimų apygardas. Žmonės tiesiogiai rinko savo deputatą į Tarybą.
„Nauja buvo tai, kad kandidatus kėlė daug kas: Sąjūdis, kūrybinės organizacijos, pramonininkų asociacija, įmonių, įstaigų kolektyvai, profesinės sąjungos, tremtinių klubas, – vardija V. Vingras. – Sąjūdis daugiausia vietų laimėjo. LKP narių buvo išrinkta, bet ne partija juos kėlė. Mane kėlė Lietuvos kultūros fondas, buvau nustebęs, kad laimėjau net 80 procentų balsų. Buvau vienintelis kandidatas, laukiau, kas prieš mane išsikels, žinau, jog svarstė, bet neišsikėlė.“
Žvelgdamas į deputatų sąrašą, pastebi jog per Sąjūdį, per tremtinių klubą ir kitas organizacijas atėjo į Tarybą daug žmonių, kurie iki tol nebuvo plačiau žinomi.
„Miesto Taryboje toną davė Sąjūdžio taryba, – prisimena. – Sąjūdis siūlė kandidatus į Tarybos pirmininko, mero, jų pavaduotojų postus. Sąjūdis pirmasis bandė ir frakciją kurti, po to mes, kultūrininkai, kūrėme frakciją. Bet toli gražu tos frakcijos nebuvo formalizuotos, kaip dabar.
Taryba, jo žodžiais, jautėsi daug aukščiau už Savivaldybės vykdomąją valdžią – merą, valdybą. „Darniai reikėjo dirbti, o nueita į konfrontaciją, sunku pasakyti, kas buvo teisus, bet Taryba matė vadovybės susipriešinimą ir viskas baigėsi pirmojo mero K. Šavinio ir tarybos pirmininko J.Tručinsko nuvertimu.“
Gal per savivaldos rinkimus reikėtų grįžti prie asmenybių rinkimo į tarybas vienmandatėse apygardose?
„Nemanau, – svarsto V. Vingras. – Negalima tikėtis, kad vienmandatininkai Taryboje susiorganizuos ir kam jie bus atsakingi? Tą pirmąją kadenciją dėl to ir buvo sąmyšio. Kai ateina partijos ar susiorganizavę visuomenininkai, jie Taryboje užima aiškią poziciją.“
Jis pabrėžia, jog pirmoji Taryba buvo išskirtinė deputatų raiška, laisvai reiškiamomis nuomonėmis. „Pasikapojimai“ tarpusavyje buvę natūralūs, nes „buvo mažai patirties“.
„Bet ekstremaliose situacijose, kai dėl išorės priešo iškilo klausimas būti ar nebūti, mes buvome labai vieningi, – teigia buvęs politikas. – Dabar vėl esame ekstremalioje situacijoje, bet ne su išorės priešu susiduriame, o patys su savimi.“
„Šiuo atveju būti ar nebūti priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, – pabrėžia aktualiją. – Kalbu apie mūsų sąmoningumą, sveiką organizuotumą, solidarumą, karantino laikymąsi, higienos laikymąsi. Medikai pasirengę mus gydyti, bet turim elgtis taip, kad virusas neplistų. Kai šito nesuprantame, tai jau vidinė problema. Manau, atsiskleis, ir kiek socializuotas yra privatus sektorius. Įsteigtas koronaviruso pasekmių mažinimo fondas, įdomu, kiek į jį įneš mūsų milijonieriai, kiek aukos savo pelno, dividendų? Kiek savo darbuotojų kolektyvus parems?“
Jo nuomone, savivaldybės daug gali padaryti valdydamos ekstremalią situaciją.
„Dabar koks meras verkia, jog neturim to ano, o kitas pats imasi iniciatyvų, – palygina. – Paaiškės, ar realios yra ir visuomeninės organizacijos? Ar padės tam, kam reikia pagalbos? Ar padėsim mes savo kaimynui laiptinėje? Linkiu, kad vėl susitelktume visapusiškai – taip, kaip buvome susitelkę istoriškai kritiniais momentais.“
Po 30 metų mes visi bičiuliai
Zenonas Eimutis SABALYS, vienintelis iš tuometinių miesto vadovų (buvo miesto vykdomojo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas) buvo išrinktas į naująją Tarybą. Išrinkus meru šviesaus atminimo Kazimierą Šavinį, laikinai buvo paskirtas mero pavaduotoju.
„Mano šeima visada buvo tautiškai nusiteikusi, taip buvau auklėtas, bet po rinkimų mačiau, jog neišvengiamai teks pasitraukti iš pareigų, – prisimena Z.E. Sabalys. – Ateina nauji žmonės – taip ir turi būti. Žinoma, į mane daug kas skersai žiūrėjo. Per rinkimus manęs nepalaikė nei Lietuvos kompartija, nei Sąjūdis. Mane palaikė kūrybinės organizacijos, Dailininkų sąjunga. Buvau pasirengęs padėti, jeigu mano žinios būtų reikalingos, ir manim buvo pasitikėta.“
Prisimena, kaip tapęs Šiaulių banko vadovu pagal Komercinių bankų įstatymą nebeturėjo teisės dalyvauti Tarybos veikloje. Parašė prašymą atleisti iš Tarybos, bet Taryba prašymą atmetė: „Buvau reikalingas“.
Vienu svarbiausiu tos kadencijos darbu laiko užbaigtą Teniso kortų statybą.
„Labai rūpėjo, kad būtų baigti statyti Teniso kortai, o grupė Tarybos narių tam prieštaravo. Pakviečiau nuvažiuoti, pasižiūrėti, kiek jau yra padaryta, nespręsti nieko nemačius. Nuvažiavo toli gražu ne tie, kurie man pritarė. Po to Tarybos posėdyje nusprendė, jog reikia baigti statybą. Džiaugiuosi, kad pavyko. Be abejonės, pirmosios Tarybos nuopelnas, kad turim Teniso kortus.“
Kitoks atvejis – Gilo statyba (prie jos pirmoji Taryba prisidėjo, leisdama nugriauti „Talšai“ priklausiusią sporto salę).
„Ta salė buvo mano „kūdikis“, inicijuota ir globota, o balsavau, kad būtų nugriauta. Tai pavyzdys, kaip mums pudravo smegenis ir avantiūristai iš Vakarų“, – prisimena ir klaidas.
Ar savivalda dabar turi pakankamai galių?
„Manau, jog yra per daug centralizavimo“, – sako daug valdymo patirties turintis Z.E. Sabalys.
Tik Savivaldybės darbo negalįs vertinti: „Penkeri metai esu izoliuotas. Niekas manęs nebekviečia. Ką žinau, žinau iš spaudos. Anksčiau merai: ir Alfredas Lankauskas, ir Arvydas Salda, ir Vytautas Juškus, ir Justinas Sartauskas – klausdavo, ką galvoju. Ne tam, kad kažką pagal mane darytų, tiesiog dėl nuomonių įvairovės. Visur po pasaulį važinėju, bet nevaikštau po pilis – žiūriu, kaip miestai gyvena, kaip tvarkosi, ką daro. Patirties yra, bet jos nereikia.“
Savivaldybėje, jo žodžiais, yra daug vadybininkų, teisininkų, bet beveik neliko svarbių sričių profesionalų specialistų: „Nuvertinta vyriausiojo architekto rolė. Pagal rangą jis yra ne greta mero, kaip turėtų būti, o keturiom pakopom žemiau: net ne skyriaus vadovas, o kažkur vidury skyriaus. Taip niekur Lietuvoje nėra: nei Klaipėdoje, nei Telšiuose, nei Kaune ar Vilniuje.“
Jis pastebi, jog daug svarbių institucijų dėl centralizavimo išsikėlė iš Šiaulių.
„Net universitetas mums jau „įkyrėjo“, – ironizuoja. – Klaipėda grūmėsi dėl savo universiteto, o mes džiaugiamės, kad mus „praryja“ Vilniaus universitetas. Neaišku, kaip bus su Zubovų rūmais, kyla svarstymai reikia–nereikia Botanikos sodo?“
„Rūpinimasis kultūra yra svarbiausia būnant valdžioje, – akcentuoja Z.E. Sabalys. – Šiauliuose tai buvo daroma ir tarpukariu, ir tada, kai miestui vadovavo Vilius Kazanavičius. Jis tempė į Šiaulius aktorius, režisierius, architektus, dailininkus, dėstytojus. Buvo sukurta išskirtinė Šiaulių dailininkų mokykla – kūrybinės dvasios prasme. Ta dailininkų karta jau nyksta, o papildymo nėra pakankamo.“
Jo žodžiais, kai kultūra judėjo, visas miestas judėjo, inžinieriai ir kitų sričių specialistai norėjo važiuoti į Šiaulius. Nei teatras, nei Pedagoginis institutas nebuvo miesto pavaldumo, bet miesto vadovai suvokė jų reikšmę, dėl jų kovojo, mynė slenksčius ministerijose. „Ačiū Dievui, tada nebuvo elektroninio pašto, tai bendravo ne vien raštais. Dabar manoma, kad elektroniniu paštu viską išspręsi. Gali gauti daug laiškų, bet nėra kada jų perskaityti“.
„Kultūra yra ekonomikos pagrindas, – įsitikinęs Z.E. Sabalys. – Koncertų salės Šiauliai neturi. Latviai Liepojoje pasistatė puikios akustikos salę už 30 milijonų eurų. Ar baisūs miestui tie 30 milijonų? 20 milijonų eurų latviai gavo europinės paramos, 5 milijonus eurų investavo savivaldybė, 5 milijonus eurų – valstybė.“
„Prieš 30 metų Taryboje visokie buvome: ir ekstremalūs dešinieji, ir kairieji, daug ginčijomės, bet visi – su gerais norais dirbti miestui. Asmeninių norų nebuvo, nė vienas į asmeninį daržą netempė. Po 30 metų visi esame bičiuliai, nors buvome skirtingų nuostatų, – patikina. – Demokratija yra tada, kai pozicija neignoruoja opozicijos, o dabar Taryba automatiškai balsuoja – kaip pasakė kažkur iš viršaus. Kai ankstesnę kadenciją pjovėsi, atsiprašau, dėl to žodžio, tai dar vyko dialogas.“
„Koronavirusas šiandien griauna įprastą gyvenimą, esam karantine. Bet kiekviena bėda turi savo pliusų, – sako Z. E. Sabalys. – Sausio 13-ąją tauta susivienijo, dabar yra tautos, valstybės, pasaulio nelaimė. Sustosime, namuose pabūsime, pagalvosime apie vertybes ir padėsime vieni kitiems. Vyriausybę kritikuoja, jog ne viską padarė, – visko neįmanoma padaryti, nė vienas žmogus nepajėgus to padaryti, nes negali visko numatyti.“
