Po tragiškos nakties davė gynėjo priesaiką

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Gin­tau­tas Lu­ko­šai­tis sa­ko, jog šei­mos is­to­ri­ja lė­mė, kad ta­po sa­va­no­riu par­la­men­to gy­nė­ju
Sau­sio 13-ąją mi­nė­si­me Lais­vės gy­nė­jų die­ną. Šiau­lie­tis skulp­to­rius, mies­to Ta­ry­bos na­rys Gin­tau­tas Lu­ko­šai­tis 1991 me­tų sau­sio 13-ąją da­vė sa­va­no­rio prie­sai­ką ir ta­po Par­la­men­to gy­nė­ju. Ta­da jam bu­vo 18 me­tų.
Šian­dien jis sa­ko, jog to­kia­me ap­si­spren­di­me bu­vo jau­nys­tės mak­si­ma­liz­mo, bet ne­bu­vo at­si­tik­ti­nu­mo.

Pir­mo­jo an­ti­so­vie­ti­nio mi­tin­go da­ly­vis

1991 me­tų sau­sį bu­vo stu­den­tas, Dai­lės aka­de­mi­jos pir­ma­kur­sis, bai­gęs M. K Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­lą. Kas vos pil­na­me­tys­tės su­lau­ku­si pa­ska­ti­no ei­ti į sa­va­no­rius par­la­men­to gy­nė­jus?

"Ma­no šei­ma yra iš trem­ti­nių, ma­no pa­žiū­ros su­si­for­ma­vo nuo pen­ke­rių me­tų ir nie­ka­da ne­si­kei­tė", – pa­brė­žia G. Lu­ko­šai­tis.

"Se­ne­lis bu­vo iš­trem­tas prie Lap­te­vų jū­ros, – pa­sa­ko­ja. – Ten gi­mė ma­no tė­vas. Jis bu­vo skulp­to­rius. Lie­tu­vo­je dir­bo baž­ny­čio­se. 1986 me­tais la­bai keis­to­mis ap­lin­ky­bė­mis žu­vo. Li­ko­me su ma­ma trys vai­kai. Aš – vy­riau­sias. Tais 1986–1987 me­tais ypač žiau­riai vei­kė sau­gu­mas, mo­kyk­lo­je mums pa­tri­gu­bi­no ru­sų kal­bos pa­mo­kas, iš­skirs­tė į gru­pes.

Ir ma­no tė­vas bu­vo "čiur­lio­niu­kas", ir aš bu­vau "čiur­lio­niu­kas", o M.K. Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­lo­je sklan­dė ki­to­kios idė­jos, sau­gu­mas mus la­bai tiks­lin­gai ste­bė­jo."

Įsi­min­ti­niau­siu įvy­kiu įvar­di­ja pir­mą­jį Vil­niu­je an­ti­so­vie­ti­nį mi­tin­gą, ku­ris įvy­ko 1987 me­tais rugp­jū­čio 23-ąją prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­mink­lo. Abu su ma­ma da­ly­va­vo ta­me mi­tin­ge.

"Per Lais­vės ra­di­ją iš­gir­dom, kad toks mi­tin­gas Ri­bent­ro­po-Mo­lo­to­vo pa­ktui pa­smerk­ti bus, o iš­va­ka­rė­se tu­rė­jo pa­sa­ky­ti, ka­da. Truk­džiai bu­vo to­kie, kad ra­di­jas tik cy­pė, kau­kė, bet lyg ste­buk­las aki­mir­ką truk­džiai nu­ti­lo ir spė­jau iš­girs­ti, jog įvyks 12 va­lan­dą. Va­žia­vom su ma­ma į Vil­nių, pas ma­no mo­ky­to­ją skulp­to­rių Vla­dą Vil­džiū­ną per­nak­vo­jom. Skulp­to­rius Vil­džiū­nas bu­vo ma­no mo­ky­to­jas, jo žmo­na – La­di­gai­tė, ge­ne­ro­lo Ka­zio La­di­gos, ko­vų su ber­mon­ti­nin­kais va­do, duk­tė. Jie mus pa­lai­mi­no ir ėjom į mi­tin­gą."

Pa­me­na įspū­dį, jog iš pra­džių mi­tin­gas bu­vo ne­riš­lus, kol Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė ne­pra­dė­jo kal­bė­ti. Sau­gu­mie­čiai ap­sto­jo, ka­me­ros fil­ma­vo, kiek­vie­nas da­ly­vis bu­vo fik­suo­ja­mas.

"Kai po to per ži­nias iš­gir­do­me, kad mi­tin­ge bu­vo su­si­rin­kę vos ne gal­va­žu­džiai, man, paaug­liui, bu­vo šo­kas nuo to­kios pro­pa­gan­dos, – pri­si­me­na. – Kai rug­sė­jį grį­žau į mo­kyk­lą, man "pri­sta­tė" auk­lė­to­ją, kad ma­ne "pe­rauk­lė­tų". Aiš­ki­no, kad "su­si­ga­din­siu gy­ve­ni­mą". O ly­giai po me­tų jau Vin­gio par­ke įvy­ko Są­jū­džio mi­tin­gas ir ja­me da­ly­va­vo trys šim­tai tūks­tan­čių žmo­nių."

Da­vė gy­nė­jo prie­sai­ką

"Tą kru­vi­ną­ją sau­sio nak­tį bu­vom su drau­gais prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to, ten iš­tisai bu­dė­jom. Bai­mių ne­bu­vo, bet tą nak­tis bu­vo bai­si. Ry­tą, kai pra­švie­sė­jo ir aiš­kiai su­vo­kėm, kad puo­li­mas ga­li per­si­kel­ti prie Par­la­men­to, vy­rai ne­šėm iš sta­ty­bų ar­ma­tū­rą ba­ri­ka­doms", – pri­si­me­na.

"Ta gy­ny­ba, aiš­ku, bu­vo emo­ci­nė, ne ka­ri­nė, – sa­ko. – Bet mes ro­dė­me ryž­tą gin­tis – tai bu­vo svar­bu."

Tą sau­sio 13-osios ry­tą ir nuė­jo į Par­la­men­tą sa­va­no­riu. Čia jau bu­vo ir da­lis Dai­lės aka­de­mi­jos dės­ty­to­jų, ir drau­gų ant­ra­kur­sių.

"Vi­si iš­si­ri­kia­vom duo­ti kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rio prie­sai­ką, pa­si­ra­šėm, vi­są nak­tį bu­vom ne­mie­go­ję, da­vė mums kaž­kur nu­kris­ti nu­mig­ti, lan­gai bu­vo už­dangs­ty­ti, kad ne­per­šau­tų snai­pe­riai, – pri­si­me­na. – Bu­vau kar­tu su Jur­bar­ko rink­ti­ne, kar­tu su liau­dies me­ni­nin­ku Ge­di­mi­nu Py­ra­gu, ku­rį pa­ži­no­jau, su juo atė­jau į par­la­men­tą. Jis mums ir va­do­va­vo."

Pri­si­me­na, jog vis­ko bu­vo – bu­vo to­kių, ku­rie pa­si­trau­kė, ku­rie išė­jo ir vėl atė­jo.

"Keis­tas bu­vo jaus­mas, nes pa­sta­tas bu­vo vi­siš­kai ne­gi­na­mas – kiau­ras kaip ak­va­riu­mas, – pa­sa­ko­ja. – Bu­džiu prie te­le­fo­no, o ša­lia pa­sta­ty­tas tro­ti­lo tri­lit­ri­nis su kaž­ko­kiais ka­da­ruo­jan­čiais lai­dais. Jei­gu mus už­puo­la, tai jį sprog­di­nam. Vi­sas pa­sta­tas bu­vo per­smir­dęs ben­zi­nu, da­rėm Mo­lo­to­vo kok­tei­lius ruoš­da­mie­si štur­mui. Je­dinst­vi­ni­n­kai iš­ti­sai skam­bin­da­vo, tai siųs­da­vai juos ru­siš­kai ant tri­jų rai­džių."

At­si­me­na, mir­ties ir pra­kai­to kva­pą. Va­ka­re tan­kai griau­dė­da­mi vis pra­va­žiuo­da­vo pro ša­lį. Tuo griaus­mu ban­dė pa­veik­ti gy­nė­jus. Ten pir­mą kar­tą už­si­rū­kė.

"Bai­mių bu­vo, – at­vi­rai sa­ko. – Nes bu­vom vi­siš­ka "mė­sa". Man bu­vo keis­ta, kad ne­tu­rė­jom kuo gin­tis, ne­tu­rė­jom gink­lų. Esi jau ne ci­vi­lis, esi kaip ka­rei­vis, į ku­rį šau­na, o tu­ri tik kaž­ko­kį stry­pą, kir­vių, pei­lių. At­ve­žė kaž­ko­kių ma­žo ka­lib­ro tro­fė­ji­nių šau­tu­vų. Tai­sėm kaž­ko­kį dar par­ti­za­nų kul­kos­vai­dį. Psi­cho­lo­giš­kai ki­taip jau­tie­si, kai tu­ri gink­lą."

Par­la­men­to gy­ny­bo­je bu­vo ke­lias die­nas, kol paaiš­kė­jo, kad štur­mo ne­bus. Po to tar­na­vo pa­sie­nio tar­ny­bo­je ir Vil­niaus aš­tun­to­je rink­ti­nė­je – sau­go­jo amu­ni­ci­jų san­dė­lius, se­kė so­vie­ti­nių ka­ri­nių da­li­nių ju­dė­ji­mą.

"Iki pu­čo bu­vo to­kia dvi­val­dys­tė: mes de­monst­ruo­ja­me, kad esa­me, pa­tru­liuo­ja mū­sų po­li­ci­ja ir "omo­nas", gink­luo­tas iki dan­tų. Va­žiuo­da­vo­me prie so­vie­ti­nių da­li­nių, iš­si­ri­kiuo­ja­me, sto­vi­me. Bu­vo da­vę vo­kiš­ką šau­tu­vą su pen­kais šo­vi­niais, prie po­sto at­va­žiuo­ja "Ka­ma­zas" pil­nas ka­rei­vių, iš­šo­ka pra­porš­či­kas, sa­ko, ati­duok tą vo­kiš­ką šmai­se­rį, aš to­kius ko­lek­cio­nuo­ju, duo­siu nau­ją su­tep­tą.

Da­lis tų ka­ri­nin­kų jau su­pra­to, kad nie­ko čia ne­be­bus, tarp jų jau bu­vo vi­di­nis pa­kri­ki­mas."

Ko­dėl ne­gy­ve­na­me, kaip Šve­di­jo­je?

G. Lu­ko­šai­tis sa­ko, jog pa­ts nie­ka­da ne­gal­vo­jo, kad at­ga­vę lais­vę leng­vai gy­ven­si­me. Jo žo­džiais, lū­kes­čiai, kad "gy­ven­si­me, kaip Šve­di­jo­je, ir ne­ga­lė­jo pa­si­tei­sin­ti".

"Mes li­ko­me su to­mis pa­čio­mis struk­tū­ro­mis, su tais pa­čiais žmo­nė­mis, to­dėl ga­li­my­bės, ku­rios ga­lė­jo bū­ti iš­vys­ty­tos, neiš­si­vys­tė, – ma­no pa­šne­ko­vas. – Ne­bū­ti­na kenk­ti, ga­li tie­siog nie­ko ne­da­ry­ti. Ki­ta ver­tus, Le­chas Va­len­sa yra pa­sa­kęs: keis­ti tą sis­te­mą, iš ku­rios išė­jo­me, tai tas pa­ts, kas iš žu­vie­nės da­ry­ti ak­va­riu­mą. Nie­kas taip grei­tai ne­vyks­ta. O so­vie­tų bu­vo pa­da­ry­tas bai­sus eks­pe­ri­men­tas – kau­lą per­lau­žė, po to dar kar­tą jį lau­žė­me".

Jo nuo­mo­ne, iki šiol ne­sa­me at­si­kra­tę oku­pa­ci­jos už­dė­to štam­po.

"Kaž­ka­da su ma­ma esa­me kal­bė­ję­si, jog kiek­vie­nas žmo­gus gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą. Kai kaž­ko neišd­rįs­ta, jau­čia­si ne­lai­min­gas. Taip ir tau­ta, – pa­ly­gi­na. – O ką reiš­kia tau­tai oku­pa­ci­ja? Tai bai­sus pa­že­mi­ni­mas. Iki šiol jau­čia­me jos pa­sek­mes – lai­kas iš vi­so to va­duo­tis."

Pab­rė­žia, jog tuo­met eg­zis­ta­vęs pri­vers­ti­nis ko­lek­ty­viz­mas pa­skatino po Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą – in­di­vi­dua­liz­mą. Vi­si gal­vo­jo, kad "kiek­vie­nas da­bar pa­ts plėš, da­rys, dar­kys, vogs, temps vis­ką tik sau. Bai­sus ab­sur­das įvy­ko."

"Tik da­bar pra­de­da­me grįž­ti prie bend­ruo­me­niš­ku­mo, su­vo­ki­mo, kad tik drau­ge su­si­ta­rę ga­li­me kaž­ką pa­da­ry­ti, – pa­brė­žia. – Bet ko­kia val­džia ateis, nie­kas ne­pa­si­keis, jei­gu neats­ta­ty­si­me vis­ko į są­ži­nės ir tei­sin­gu­mo ri­bas, jei­gu ne­su­kur­si­me nor­ma­lios bend­ruo­me­nės."

"Vi­si gal­vo­ja, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga kaž­koks lab­da­ros pro­jek­tas – nie­ko pa­na­šaus, – tei­gia. – Kiek­vie­na tau­ta ban­dys iš­loš­ti ant kvai­les­nių. Pri­si­min­kim 2008 me­tų kri­zę ir kaip šve­dai mus iš­mau­dė, iš­čiul­pė ir dar mū­sų žmo­nes į Šve­di­ją iš­vi­lio­jo. Val­džia ab­so­liu­čiai ne­gi­na na­cio­na­li­nio in­te­re­so, o emig­ra­ci­ja bai­sus da­ly­kas – žmo­nių li­ki­mus su­lau­žė."

Įsi­ti­ki­nęs, jog už­ten­ka kal­bų. "Žmo­nės ne­be­pa­ken­čia tuš­čio šne­kė­ji­mo, pa­ža­dų – vis­kas jau yra iš­šne­kė­ta 50 me­tų į prie­kį."

"Rei­kia fak­tų, kryp­tin­go veiks­mo, – pa­brė­žia. – Jei­gu vals­ty­bė bus ne­tei­sin­ga, tai ką žmo­nėms rei­kės gin­ti – pre­kyb­cent­rius? Aiš­ku, bet ko­kiu at­ve­ju Lie­tu­va bus gi­na­ma. Mū­sų ka­riuo­me­nė yra aukš­tu­mo­je, jau­ni iš­si­moks­li­nę ka­ri­nin­kai yra tik­ras mū­sų eli­tas. Bet tik so­cia­liai tei­sin­ga Lie­tu­va ga­li jaus­tis sau­gi."

Komentarai

Artui    Sek, 2020-01-12 / 14:51
"Val­džia ab­so­liu­čiai ne­gi­na na­cio­na­li­nio in­te­re­so, o emig­ra­ci­ja bai­sus da­ly­kas – žmo­nių li­ki­mus su­lau­žė." Ką tarybos narys, esantis valdžios pozicijoje, nuveikė šiuo klausimu?
miestietis    Sek, 2020-01-12 / 15:06
Ne Gintauto kompetencijos lauke globaliais klausimais užsiimti, o vieną mažesnio miesto kalibro reikalą galėtų atskleisti, ogi- gal nujaučia kas vadovauja privačios televizijos KK2 korespondenciniam- atraminiam punktui Šiauliuose, gal tie, kuriems Gintautas per posėdžius vis špilkas varo, o tie vis kaltina, kad jų a/m, atseit, kažkas padegė? Tarp kitko- kažkaip netikėtai nutilo tas reikalas, nejaugi taip ir pasibaigs toks rezonansinis?
sunkiai sekasi bendrauti su žmonėmis    Sek, 2020-01-12 / 15:11
Internatiniam sunkiai sekasi bendrauti tiek su žmonėmis, tiek su žurnalistais, kurie yra kritiškai nusiteikę jo atžvilgiu...
pakalikas    Sek, 2020-01-12 / 16:45
"Mū­sų ka­riuo­me­nė yra aukš­tu­mo­je, jau­ni iš­si­moks­li­nę ka­ri­nin­kai yra tik­ras mū­sų eli­tas." O ar neatrodo, kad to brangiai išlaikomo "elito" gausos nebereikia šiuolaikinių kibernetinių grėsmių pasauliniame fone, kai atskridusi viena raketa viską nusprendžia? Milijoniniais biudžetais taškomos lėšos, daugiau reikalingos kasdieniniame gyvenime. Ir ką reiškia visiškai nieko nepasakanti frazė: "bet tik so­cia­liai tei­sin­ga Lie­tu­va ga­li jaus­tis sau­gi"?
Davis    Sek, 2020-01-12 / 21:20
ir ka tas miesto tarybos narys nuveike-net nabagu medziu neapgyne,per 30 metu net prisikelimo aikste nesutvarkyta.Siandien prie Boksto Vilniuje gal koks 10 patrijotu buvo tesusirinke,laukdami tos geroves valstybes ir vis dar noredami gyventi kaip skandinavai.....
Ai,     Sek, 2020-01-12 / 22:02
Gintai, toks rimts vyrs, o tokiam nekenčiamam leidiniui mintis atidavei.. Kur stuburas? Kur valia? Tai gal ir su vadu taip pat? Seki jį tik dėl to, kad atsisuka į tave ir leidžia pasisakyt?
Nuomonė    Pir, 2020-01-13 / 09:08
Dievas mato. Bus atlyginta už viską. Gražios darbingos savaitės.
miestietis    Pir, 2020-01-13 / 10:17
Apie dabartinių kariuomenės karininkų aukštą lygį kalbėti a priori aš susilaikyčiau, taip kaip tik apie kunigėlį galima sakyti, kad geras, nes gražiai kalba, kitaip neištirsi, o apie visus kitus sprendžiama iš darbų, bet aišku, geriau, kad kariuomenė neturėtu darbo.
Šiaulietė    Pir, 2020-01-13 / 20:48
Net tokią dieną sugebame spjaudytis. Liūdna, užuot įsiklausę į kito mintis, savo tuštybę skubame rodyti
Ramus    Ant, 2020-01-14 / 09:38
,,Šiauliai yra toks miestas, kur visais laikais visi ekstremistai nusilauždavo ragus" (S. Sondeckis). Šiauliams Lukošaitis yra Dievo dovana, ne vienam ekstremistui aplaužęs ragus.
Geras straipsnis    Ant, 2020-01-14 / 11:48
Šviesus, visos autoriaus emocijos atskleistos. Tik klausimas, dėl autoriaus pasvarstymo kodėl "nesukuriame normalios bendruomenės' ? Juk autorius, tai žmogus gimęs 1970-1972 metais ? Dar jaunuolis, o juk Nepriklausomybę atkovojo tuometiniai subrendę žmonės 30-40 metų, didelė dalis irgi ne "sovietinių" 50-80 mečių ? Klausimas, tai iš kur ta tragedija, kad pas mus tiek daug paveiktų " sovietinio mąstymo", "vatnykų" ir panašiai, ką skelbia ir autorius ? Negi jo klasiokai sovietinio mąstymo ? . Manau, tas eskalavimas, kad Lietuvos žmonės "vatnykai", yra perdėtas, švelniai pasakius, nes tikrieji vatnykai, arba išmirę arba jau nesireiškia politikoje. Iš kur gali būti jų palikuonys, jei nepriklausoma Lietuvoje švietimo sistema veikia 30 metų, o ir anksčiau vaikai netikėdavo, ką sako jų mokytojai SSSR laikais. Negalėčiau ir nenorėčiau skirstyti Lietuvos žmonių į "konservatnykus" , "vatnykus" , "runkelius" ir t.t. Nes jau šita dainelė sudainuota, kas gali klausyti 65-90 metų ideologinių sovietinio nomenklatūros atstovo nusipezėjimų, kad buvo geriau gyventi, kad taptų "vatnykais " ?
Benas    Ant, 2020-01-14 / 12:11
Tikras didvyris, jeigu parlamente gynėjai būtų su trilitriais stiklainiais trotilo. tai ir be rusų puolimo parlamentas būtų išlėkęs į orą... ir dar, priesaiką priiminėjome iš12d. į 13d. ir su kamazais niekas nevažinėjo ir nesiūlė mainyti šautuvų. Gerai pagalvojus, kažin ar Gintautas žino iš kurio galo tas šautuvas šauna (mintis iš straipsnio apie stiklainius su trotilu)
Benui    Ant, 2020-01-14 / 14:56

In reply to by Benas

Nebuvai nei prie Parlamento, nei prie Bokšto, nei Sutkūnuose ? Kokią teisę turi kritikuoti žmogaus , kuris buvo, gynė Lietuvą žodžius ? Stiklainio su trotilu ir aš nemačiau, bet kieme buvau, jokios ypatingos reikšmės tai neturėjo, baimės buvo daug, gal minosvaidžiais sušaudys, nes tarp betoninių blokų bėgti nebūtų kur, tada reikėjo laikytis vieningai. Čia , aišku, nebuvo jokios ypatingo didvyriškumo, paprasčiausiai dainavome "tėvyne brangi", ir į kelnes netriedėme, nors kartais ir norėjosi. Tai ir viskas, ką gero galima buvo padaryti savo Tėvynei. O tu, dabar "kritikuoji", kokie čia "dydvyriai" , jei šautuvo už kurio galo paimti nemokėjo ?
aha     Pir, 2020-01-20 / 00:17
dabar vis daugiau išlenda tokių tipo sausio tryliktos dalyvių, tada ką tik gimusių , bando pasisavinti tikrų didvyrių nuopelnus. pažiūrėkit , ką mūsų mieste pridarė mankurtai, bjaurybės. tikiuosi bus visi vienaip ar kitaip nubausti .

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.