Po tragiškos nakties davė gynėjo priesaiką

Pir­mo­jo an­ti­so­vie­ti­nio mi­tin­go da­ly­vis

1991 me­tų sau­sį bu­vo stu­den­tas, Dai­lės aka­de­mi­jos pir­ma­kur­sis, bai­gęs M. K Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­lą. Kas vos pil­na­me­tys­tės su­lau­ku­si pa­ska­ti­no ei­ti į sa­va­no­rius par­la­men­to gy­nė­jus?

"Ma­no šei­ma yra iš trem­ti­nių, ma­no pa­žiū­ros su­si­for­ma­vo nuo pen­ke­rių me­tų ir nie­ka­da ne­si­kei­tė", – pa­brė­žia G. Lu­ko­šai­tis.

"Se­ne­lis bu­vo iš­trem­tas prie Lap­te­vų jū­ros, – pa­sa­ko­ja. – Ten gi­mė ma­no tė­vas. Jis bu­vo skulp­to­rius. Lie­tu­vo­je dir­bo baž­ny­čio­se. 1986 me­tais la­bai keis­to­mis ap­lin­ky­bė­mis žu­vo. Li­ko­me su ma­ma trys vai­kai. Aš – vy­riau­sias. Tais 1986–1987 me­tais ypač žiau­riai vei­kė sau­gu­mas, mo­kyk­lo­je mums pa­tri­gu­bi­no ru­sų kal­bos pa­mo­kas, iš­skirs­tė į gru­pes.

Ir ma­no tė­vas bu­vo "čiur­lio­niu­kas", ir aš bu­vau "čiur­lio­niu­kas", o M.K. Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­lo­je sklan­dė ki­to­kios idė­jos, sau­gu­mas mus la­bai tiks­lin­gai ste­bė­jo."

Įsi­min­ti­niau­siu įvy­kiu įvar­di­ja pir­mą­jį Vil­niu­je an­ti­so­vie­ti­nį mi­tin­gą, ku­ris įvy­ko 1987 me­tais rugp­jū­čio 23-ąją prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­mink­lo. Abu su ma­ma da­ly­va­vo ta­me mi­tin­ge.

"Per Lais­vės ra­di­ją iš­gir­dom, kad toks mi­tin­gas Ri­bent­ro­po-Mo­lo­to­vo pa­ktui pa­smerk­ti bus, o iš­va­ka­rė­se tu­rė­jo pa­sa­ky­ti, ka­da. Truk­džiai bu­vo to­kie, kad ra­di­jas tik cy­pė, kau­kė, bet lyg ste­buk­las aki­mir­ką truk­džiai nu­ti­lo ir spė­jau iš­girs­ti, jog įvyks 12 va­lan­dą. Va­žia­vom su ma­ma į Vil­nių, pas ma­no mo­ky­to­ją skulp­to­rių Vla­dą Vil­džiū­ną per­nak­vo­jom. Skulp­to­rius Vil­džiū­nas bu­vo ma­no mo­ky­to­jas, jo žmo­na – La­di­gai­tė, ge­ne­ro­lo Ka­zio La­di­gos, ko­vų su ber­mon­ti­nin­kais va­do, duk­tė. Jie mus pa­lai­mi­no ir ėjom į mi­tin­gą."

Pa­me­na įspū­dį, jog iš pra­džių mi­tin­gas bu­vo ne­riš­lus, kol Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė ne­pra­dė­jo kal­bė­ti. Sau­gu­mie­čiai ap­sto­jo, ka­me­ros fil­ma­vo, kiek­vie­nas da­ly­vis bu­vo fik­suo­ja­mas.

"Kai po to per ži­nias iš­gir­do­me, kad mi­tin­ge bu­vo su­si­rin­kę vos ne gal­va­žu­džiai, man, paaug­liui, bu­vo šo­kas nuo to­kios pro­pa­gan­dos, – pri­si­me­na. – Kai rug­sė­jį grį­žau į mo­kyk­lą, man "pri­sta­tė" auk­lė­to­ją, kad ma­ne "pe­rauk­lė­tų". Aiš­ki­no, kad "su­si­ga­din­siu gy­ve­ni­mą". O ly­giai po me­tų jau Vin­gio par­ke įvy­ko Są­jū­džio mi­tin­gas ir ja­me da­ly­va­vo trys šim­tai tūks­tan­čių žmo­nių."

Da­vė gy­nė­jo prie­sai­ką

"Tą kru­vi­ną­ją sau­sio nak­tį bu­vom su drau­gais prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to, ten iš­tisai bu­dė­jom. Bai­mių ne­bu­vo, bet tą nak­tis bu­vo bai­si. Ry­tą, kai pra­švie­sė­jo ir aiš­kiai su­vo­kėm, kad puo­li­mas ga­li per­si­kel­ti prie Par­la­men­to, vy­rai ne­šėm iš sta­ty­bų ar­ma­tū­rą ba­ri­ka­doms", – pri­si­me­na.

"Ta gy­ny­ba, aiš­ku, bu­vo emo­ci­nė, ne ka­ri­nė, – sa­ko. – Bet mes ro­dė­me ryž­tą gin­tis – tai bu­vo svar­bu."

Tą sau­sio 13-osios ry­tą ir nuė­jo į Par­la­men­tą sa­va­no­riu. Čia jau bu­vo ir da­lis Dai­lės aka­de­mi­jos dės­ty­to­jų, ir drau­gų ant­ra­kur­sių.

"Vi­si iš­si­ri­kia­vom duo­ti kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rio prie­sai­ką, pa­si­ra­šėm, vi­są nak­tį bu­vom ne­mie­go­ję, da­vė mums kaž­kur nu­kris­ti nu­mig­ti, lan­gai bu­vo už­dangs­ty­ti, kad ne­per­šau­tų snai­pe­riai, – pri­si­me­na. – Bu­vau kar­tu su Jur­bar­ko rink­ti­ne, kar­tu su liau­dies me­ni­nin­ku Ge­di­mi­nu Py­ra­gu, ku­rį pa­ži­no­jau, su juo atė­jau į par­la­men­tą. Jis mums ir va­do­va­vo."

Pri­si­me­na, jog vis­ko bu­vo – bu­vo to­kių, ku­rie pa­si­trau­kė, ku­rie išė­jo ir vėl atė­jo.

"Keis­tas bu­vo jaus­mas, nes pa­sta­tas bu­vo vi­siš­kai ne­gi­na­mas – kiau­ras kaip ak­va­riu­mas, – pa­sa­ko­ja. – Bu­džiu prie te­le­fo­no, o ša­lia pa­sta­ty­tas tro­ti­lo tri­lit­ri­nis su kaž­ko­kiais ka­da­ruo­jan­čiais lai­dais. Jei­gu mus už­puo­la, tai jį sprog­di­nam. Vi­sas pa­sta­tas bu­vo per­smir­dęs ben­zi­nu, da­rėm Mo­lo­to­vo kok­tei­lius ruoš­da­mie­si štur­mui. Je­dinst­vi­ni­n­kai iš­ti­sai skam­bin­da­vo, tai siųs­da­vai juos ru­siš­kai ant tri­jų rai­džių."

At­si­me­na, mir­ties ir pra­kai­to kva­pą. Va­ka­re tan­kai griau­dė­da­mi vis pra­va­žiuo­da­vo pro ša­lį. Tuo griaus­mu ban­dė pa­veik­ti gy­nė­jus. Ten pir­mą kar­tą už­si­rū­kė.

"Bai­mių bu­vo, – at­vi­rai sa­ko. – Nes bu­vom vi­siš­ka "mė­sa". Man bu­vo keis­ta, kad ne­tu­rė­jom kuo gin­tis, ne­tu­rė­jom gink­lų. Esi jau ne ci­vi­lis, esi kaip ka­rei­vis, į ku­rį šau­na, o tu­ri tik kaž­ko­kį stry­pą, kir­vių, pei­lių. At­ve­žė kaž­ko­kių ma­žo ka­lib­ro tro­fė­ji­nių šau­tu­vų. Tai­sėm kaž­ko­kį dar par­ti­za­nų kul­kos­vai­dį. Psi­cho­lo­giš­kai ki­taip jau­tie­si, kai tu­ri gink­lą."

Par­la­men­to gy­ny­bo­je bu­vo ke­lias die­nas, kol paaiš­kė­jo, kad štur­mo ne­bus. Po to tar­na­vo pa­sie­nio tar­ny­bo­je ir Vil­niaus aš­tun­to­je rink­ti­nė­je – sau­go­jo amu­ni­ci­jų san­dė­lius, se­kė so­vie­ti­nių ka­ri­nių da­li­nių ju­dė­ji­mą.

"Iki pu­čo bu­vo to­kia dvi­val­dys­tė: mes de­monst­ruo­ja­me, kad esa­me, pa­tru­liuo­ja mū­sų po­li­ci­ja ir "omo­nas", gink­luo­tas iki dan­tų. Va­žiuo­da­vo­me prie so­vie­ti­nių da­li­nių, iš­si­ri­kiuo­ja­me, sto­vi­me. Bu­vo da­vę vo­kiš­ką šau­tu­vą su pen­kais šo­vi­niais, prie po­sto at­va­žiuo­ja "Ka­ma­zas" pil­nas ka­rei­vių, iš­šo­ka pra­porš­či­kas, sa­ko, ati­duok tą vo­kiš­ką šmai­se­rį, aš to­kius ko­lek­cio­nuo­ju, duo­siu nau­ją su­tep­tą.

Da­lis tų ka­ri­nin­kų jau su­pra­to, kad nie­ko čia ne­be­bus, tarp jų jau bu­vo vi­di­nis pa­kri­ki­mas."

Ko­dėl ne­gy­ve­na­me, kaip Šve­di­jo­je?

G. Lu­ko­šai­tis sa­ko, jog pa­ts nie­ka­da ne­gal­vo­jo, kad at­ga­vę lais­vę leng­vai gy­ven­si­me. Jo žo­džiais, lū­kes­čiai, kad "gy­ven­si­me, kaip Šve­di­jo­je, ir ne­ga­lė­jo pa­si­tei­sin­ti".

"Mes li­ko­me su to­mis pa­čio­mis struk­tū­ro­mis, su tais pa­čiais žmo­nė­mis, to­dėl ga­li­my­bės, ku­rios ga­lė­jo bū­ti iš­vys­ty­tos, neiš­si­vys­tė, – ma­no pa­šne­ko­vas. – Ne­bū­ti­na kenk­ti, ga­li tie­siog nie­ko ne­da­ry­ti. Ki­ta ver­tus, Le­chas Va­len­sa yra pa­sa­kęs: keis­ti tą sis­te­mą, iš ku­rios išė­jo­me, tai tas pa­ts, kas iš žu­vie­nės da­ry­ti ak­va­riu­mą. Nie­kas taip grei­tai ne­vyks­ta. O so­vie­tų bu­vo pa­da­ry­tas bai­sus eks­pe­ri­men­tas – kau­lą per­lau­žė, po to dar kar­tą jį lau­žė­me".

Jo nuo­mo­ne, iki šiol ne­sa­me at­si­kra­tę oku­pa­ci­jos už­dė­to štam­po.

"Kaž­ka­da su ma­ma esa­me kal­bė­ję­si, jog kiek­vie­nas žmo­gus gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą. Kai kaž­ko neišd­rįs­ta, jau­čia­si ne­lai­min­gas. Taip ir tau­ta, – pa­ly­gi­na. – O ką reiš­kia tau­tai oku­pa­ci­ja? Tai bai­sus pa­že­mi­ni­mas. Iki šiol jau­čia­me jos pa­sek­mes – lai­kas iš vi­so to va­duo­tis."

Pab­rė­žia, jog tuo­met eg­zis­ta­vęs pri­vers­ti­nis ko­lek­ty­viz­mas pa­skatino po Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą – in­di­vi­dua­liz­mą. Vi­si gal­vo­jo, kad "kiek­vie­nas da­bar pa­ts plėš, da­rys, dar­kys, vogs, temps vis­ką tik sau. Bai­sus ab­sur­das įvy­ko."

"Tik da­bar pra­de­da­me grįž­ti prie bend­ruo­me­niš­ku­mo, su­vo­ki­mo, kad tik drau­ge su­si­ta­rę ga­li­me kaž­ką pa­da­ry­ti, – pa­brė­žia. – Bet ko­kia val­džia ateis, nie­kas ne­pa­si­keis, jei­gu neats­ta­ty­si­me vis­ko į są­ži­nės ir tei­sin­gu­mo ri­bas, jei­gu ne­su­kur­si­me nor­ma­lios bend­ruo­me­nės."

"Vi­si gal­vo­ja, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga kaž­koks lab­da­ros pro­jek­tas – nie­ko pa­na­šaus, – tei­gia. – Kiek­vie­na tau­ta ban­dys iš­loš­ti ant kvai­les­nių. Pri­si­min­kim 2008 me­tų kri­zę ir kaip šve­dai mus iš­mau­dė, iš­čiul­pė ir dar mū­sų žmo­nes į Šve­di­ją iš­vi­lio­jo. Val­džia ab­so­liu­čiai ne­gi­na na­cio­na­li­nio in­te­re­so, o emig­ra­ci­ja bai­sus da­ly­kas – žmo­nių li­ki­mus su­lau­žė."

Įsi­ti­ki­nęs, jog už­ten­ka kal­bų. "Žmo­nės ne­be­pa­ken­čia tuš­čio šne­kė­ji­mo, pa­ža­dų – vis­kas jau yra iš­šne­kė­ta 50 me­tų į prie­kį."

"Rei­kia fak­tų, kryp­tin­go veiks­mo, – pa­brė­žia. – Jei­gu vals­ty­bė bus ne­tei­sin­ga, tai ką žmo­nėms rei­kės gin­ti – pre­kyb­cent­rius? Aiš­ku, bet ko­kiu at­ve­ju Lie­tu­va bus gi­na­ma. Mū­sų ka­riuo­me­nė yra aukš­tu­mo­je, jau­ni iš­si­moks­li­nę ka­ri­nin­kai yra tik­ras mū­sų eli­tas. Bet tik so­cia­liai tei­sin­ga Lie­tu­va ga­li jaus­tis sau­gi."