Fotografai – 1991-ųjų sausio įvykių metraštininkai

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Jo­nas Ta­mu­lis sa­ko, jog jam, kaip mu­zi­jei­nin­kui, rū­pė­jo fik­suo­ti įvy­kių liu­di­ji­mą – nuo­trau­ko­se, gar­so įra­šuo­se.
Šiau­lie­čiai Jo­nas TA­MU­LIS, Ri­čar­das DAI­LI­DĖ 1991 me­tų sau­sio įvy­kius fik­sa­vo su fo­toa­pa­ra­tu ran­ko­se. Šian­dien jų nuo­trau­kos liu­di­ja apie tau­tos vie­ny­bę, ryž­tą ap­gin­ti lais­vę ir už ją paau­ko­tas lais­vės gy­nė­jų gy­vy­bes.

Gy­vo­sios is­to­ri­jos liu­di­ji­mas

1991 me­tų sau­sį Jo­nas TA­MU­LIS, kaip kraš­to­ty­ri­nin­kas, mu­zie­ji­nin­kas ir fo­tog­ra­fas fik­sa­vo įvy­kius ir Šiau­liuo­se, ir Vil­niu­je. Tuo­met dir­bo "Auš­ros" mu­zie­ju­je.

"Auš­ros" mu­zie­ju­je sau­go­mi jo da­ry­ti gar­so įra­šai ir nuo­trau­kos iš Šiau­liuo­se sau­sio 13-os ry­tą ir die­ną vy­ku­sių mi­tin­gų, iš Vil­niu­je vy­ku­sių lais­vės gy­nė­jų lai­do­tu­vių, sta­to­mų ba­ri­ka­dų prie Par­la­men­to, ki­tų įvy­kių.

"Vi­sa Są­jū­džio veik­la mu­zie­ji­nin­kų yra fik­suo­ta – čia gy­va is­to­ri­ja, ją rei­kė­jo fik­suo­ti, pa­lik­ti liu­di­ji­mą," – sa­ko J. Ta­mu­lis.

Dik­to­fo­nų ta­da ne­bu­vo, mi­tin­go prie mies­to Sa­vi­val­dy­bės įra­šą da­rė juos­ti­niu mag­ne­to­fo­nu, įsi­dė­jęs jį krep­šį, ran­ko­je lai­ky­da­mas mik­ro­fo­ną.

"Su­kė­liau įta­ri­mą, kas čia toks, ką įra­ši­nė­ja, – pa­sa­ko­ja J. Ta­mu­lis. – No­rė­jo mag­ne­to­fo­ną atim­ti, bet ma­ne pa­ži­no­jęs są­jū­di­nin­kas pa­tvir­ti­no: "Čia mū­siš­kis."

Į mag­ne­to­fo­no juos­tą įra­šė iš Sa­vi­val­dy­bės bal­ko­no sa­ko­mas mi­tin­go ora­to­rių kal­bas, tarp jų – švie­saus at­mi­ni­mo me­ro Ka­zi­mie­ro Ša­vi­nio ir mies­to Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko Jo­no Tru­čins­ko, ak­to­rių Oli­tos Dau­tar­tai­tės, Pra­no Piau­lo­ko skai­to­mą poe­zi­ją. Li­ko įra­še ir gy­dy­to­jo Al­ber­to Gri­ga­na­vi­čiaus, ku­ris mi­tin­ge už­ve­dė gies­mę, bal­sas. Tą pa­čią die­ną A. Gri­ga­na­vi­čius ve­dė pro­tes­to mi­tin­gą Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tė­je.

Pa­me­na, kaip po kru­vi­no­sios nak­ties skam­bė­jo mies­te baž­ny­čių var­pai. Gat­vė­mis au­to­mo­bi­liais va­ži­nė­jo mi­li­ci­jos pa­rei­gū­nai ir per gar­sia­kal­bius kvie­tė: "Rin­ki­tės į mi­tin­gą – Lie­tu­va pa­vo­ju­je".

"Tą sau­sio 13-ąją jau­tei di­de­lę vie­ny­bę, ne­be­bu­vo tar­pu­sa­vio prie­šų, rie­te­nų, – da­li­ja­si pa­tir­tu jaus­mu. – Jei­gu rei­kė­tų, esi pa­si­ry­žęs vis­kam – tu nie­ko ne­bi­jai. Ir į Vil­nių va­žiuo­da­mas su na­miš­kiais at­si­svei­kin­da­vai kaip vi­sam lai­kui."

Trys įsi­min­tos die­nos Vil­niu­je

Try­se mu­zie­ji­nin­kai trau­ki­niu iš­va­žia­vo į Sau­sio 13-osios au­kų lai­do­tu­ves jų iš­va­ka­rė­se. Lai­do­tu­vių ry­tą Jo­nas Ta­mu­lis dar ėjo fo­tog­ra­fuo­ti prie Par­la­men­to, spė­jo nu­kak­ti ir prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to – į lais­vės gy­nė­jų žū­ties vie­tas.

Sau­sio 16-ąją at­si­svei­kin­da­mi su žu­vu­siais lais­vės gy­nė­jais tūks­tan­čiai žmo­nių vie­nas ša­lia ki­to sto­vė­jo Vil­niaus gat­vė­se – nuo Spor­to rū­mų, kur žu­vu­sie­ji bu­vo pa­šar­vo­ti, iki Ža­lio­jo til­to, nuo til­to iki Ka­ted­ros, ku­rio­je au­ko­tos šv. Mi­šios, nuo Ka­ted­ros iki pat An­ta­kal­nio ka­pi­nių.

"Tiek žmo­nių, kiek per au­kų pa­ly­das, ma­čiau tik Bal­ti­jos ke­ly­je ir per Jo­no Pau­liaus II vi­zi­tą", – pa­ly­gi­no J. Ta­mu­lis.

Da­bar vi­si sto­vė­jo Ge­du­lo ke­ly­je, ne­pa­ži­no­jo žu­vu­sių­jų, o ver­kė, lai­kė ran­ko­se gė­les, ver­bas, de­gan­čias žva­ke­les. Įst­ri­gęs at­mi­tin vaiz­das, kaip ko­kių 17 me­tų mer­gai­tė at­si­klau­pu­si ant grin­di­nio mel­dė­si.

"To­kių, kaip aš, su fo­toa­pa­ra­tais bu­vo ne vie­nas, ir ma­nęs nie­kas ne­stab­dė", – pri­si­me­na šiau­lie­tis.

Fo­tog­ra­fa­vo su sa­vo "Ze­ni­tu" ir ei­da­mas prie­ky­je prieš lai­do­tu­vių pro­ce­si­ją, ir ša­lia ve­ža­mų kars­tų. Iš žu­vu­sių­jų pir­mą­ją ve­žė Lo­re­tą Asa­na­vi­čiū­tę. Ka­ted­ro­je per šv. Mi­šias fo­tog­ra­fa­vo net iš sa­kyk­los.

Lai­do­ja­mus ly­dė­jo du vys­ku­pai, vie­nas iš jų – Ju­li­jo­nas Ste­po­na­vi­čius.

Po lai­do­tu­vių dar li­ko Vil­niu­je. Čia iš vi­so tris die­nas iš ran­kų ne­pa­lei­do fo­toa­pa­ra­to. "Žo­džiai yra vie­na, kiek­vie­nas sa­vaip ga­li pa­sa­ko­ti, o fo­tog­ra­fi­ja – do­ku­men­tas", – ak­cen­tuo­ja kraš­to­ty­ri­nin­kas.

Ki­tą die­ną po lai­do­tu­vių An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se vėl iš­vy­do ne­ma­žai žmo­nių, atė­ju­sių pa­gerb­ti lais­vės gy­nė­jų. Vi­sus jau­di­no, grau­di­no kank­lių me­lo­di­ja.

"Gro­jo vy­ras kank­li­nin­kas, – pa­sa­ko­ja šiau­lie­tis. – Jis ėjo nuo vie­no žu­vu­sio­jo ka­po prie ki­to, su­sto­da­vo ir kiek­vie­nam iš jų gro­jo."

Prie par­la­men­to to­liau bu­vo sta­to­mos ba­ri­ka­dos: "Ša­lia bu­vo sta­ty­bos, žmo­nės ar­dė ar­ma­tū­rą ir su­sto­ję į ei­lę vie­nas ki­tam per­da­vi­nė­jo – ta ar­ma­tū­ra tie­siog "plau­kė" virš gal­vų."

"Prie par­la­men­to žmo­nės vaikš­čio­jo su vė­lia­vo­mis, prie lau­žų da­li­jo­si tuo, ką tu­ri. Su­ti­kom į lai­do­tu­ves at­vy­ku­sių bal­ta­ru­sių, uk­rai­nie­čių, kal­bė­jo­mės. Su vie­nu iš jų ant suo­liu­ko su­rė­mę nu­ga­ras net snūs­te­lė­jo­me, – pri­si­me­na. – Po ke­le­rių me­tų tą uk­rai­nie­tį pa­ma­čiau per te­le­vi­zi­ją – jis bu­vo Uk­rai­nos val­džio­je."

Prie omo­nin­kų už­grob­to Te­le­vi­zi­jos bokš­to pro tink­lo tvo­rą fo­tog­ra­fa­vo tan­kus ir ant jų sė­din­čius ka­rei­vius, pa­siųs­tus ag­re­si­jai prieš Lie­tu­vą.

Fik­sa­vo mi­tin­go vaiz­dus ir prie omo­ni­nin­kų užim­to Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pa­sta­to, iš­dau­žy­tais lan­gais ir šū­vių žy­mė­mis sie­no­se.

"Lie­tu­vos vie­ny­bė bu­vo iš­skir­ti­nė, – pa­brė­žia J. Ta­mu­lis. – Už­ge­so Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja Vil­niu­je – trans­lia­ci­jas pe­rė­mė Kau­nas. Ir Šiau­liai bu­vo pa­si­ruo­šę pe­rim­ti, jei­gu bū­tų nu­trū­ku­sios Kau­ne. Da­bar net ste­bi­na, kaip vi­si vei­kė pa­tys – be jo­kių nu­ro­dy­mų."

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.