Naujausios
Iš pirmų lūpų
Šiaulių „Aušros“ muziejus kasmet mini Sausio 13-ąją – šiemet nuspręsta parengti pasakojimų ciklą „Prisiminimai apie Sausio 13-ąją. Muziejininkai pasakoja.“
„Sausio 13-osios įvykiai likę daugelio iš mūsų atmintyje, turbūt daugeliui jie yra viena iš labiausiai įsirėžusių gyvenimo patirčių. Šį kartą apie savo asmenines patirtis vaizdo siužetuose pasakoja muziejininkai“, – sako V. Karinauskienė.
Pasak muziejininkės, šių pasakojimų tikslas – ne tik patiems pasidalyti, bet ir pakviesti kitus dalytis savo istorijomis, sulaukti grįžtamojo ryšio.
„Muziejaus misija – išsaugoti tiek paveldą, tiek ir gyvąją istoriją. Pradėdami nuo muziejininkų pasakojimų, norime tuo pačiu pakviesti ir kitus žmones dalytis savo prisiminimais apie Sausio 13-ąją, galbūt žmonės dar yra išsaugoję ir daiktų, fotografijų, kas mena tą naktį. Kviestume nepalikti užmarščiai, susisiekti su muziejumi, mes užfiksuosime istoriją, o vėliau bandysime sudėti į tęstinį pasakojimų ciklą apie Sausio 13-ąją. Tikimės, kad išaugs didelis pasakojimas, supintas iš daugybės šiauliečių istorijų“, – sako V. Karinauskienė.
Cikle prisiminimais dalijasi devyni muziejininkai – esami ir buvę darbuotojai. Ciklas buvo filmuojamas Fotografijos muziejaus studijoje. Pasakojimus visi norintieji bet kuriuo metu gali peržiūrėti „YouTube“ platformoje.
„Galvojau pabėgti iš namų paslapčiom, nes gyvenau Joniškyje, rinko ir ten autobusus, galvojau, pabėgti iš namų ir važiuoti prie Aukščiausios Tarybos,“ – prisimena dr. Ernestas Vasiliauskas, tuomet – paauglys.
„Iš pradžių, kai nuvažiavome, jokių barikadų nebuvo, ir Šiauliuose tas pats buvo – kai iš Šiaulių išvažiavom, nieko nebuvo, tuščios gatvės. Parvažiavus į Šiaulius, jau čia stovėjo didžiulės mašinos sunkiasvorės ir blokų pridėta, Aušros alėjos gatvė buvo užtverta“, – Vilniaus ir Šiaulių vaizdą iki ir po lemtingų įvykių palygina Julius Vainorius.
„Aš pati asmeniškai susiradau tokios 40 centimetrų armatūros gabalą, ir su ta armatūra budėjau ten, prie Seimo, ir buvau įsitikinusi, kad tai iš tikrųjų patikimas ginklas mano rankose“, – prisimena Fotografijos muziejaus direktorė Vilija Ulinskytė-Balzienė.
„Toks vadinamas BTR'as šarvuotis pravažiavo. Prisimenu, kad kažkas ant jo metė akmenį ar plytą kažkokią, taip nuskambėjo, galvoju, dabar pasuks bokštelį su dviem kulkosvaidžiais...“, – įtampa dalijasi buvęs muziejaus darbuotojas Jonas Ziemelis.
„Žmonės tikrai nebijojo ir drąsiai visi ėjo ir būtų tikrai stovėję ir darę, nes tas įsitikinimas, kad mes turime iškovoti tą laisvę, kurios taip visi norėjome, buvo stipriai užvaldęs“, – neabejoja „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza.
Buvusi muziejaus darbuotoja Audronė Tamulienė prisimena, kad vis turėjo lbai daug vilties ir elgėsi neįtikėtinai vieningai.
Pasakojimų cikle iš pirmų lūpų galima išgirsti ir Birutės Lukošiūtės išgyvenimus, kai į Aušros alėjoje esantį muziejaus padalinį kiek vėliau, sausio 15 dieną, atvyko civiliai apsirengę nepažįstami vyrai.
„Tada pajutome, kad čia atėjo kažkokia grėsmė. Jie iškart pareikalavo ginklų“, – prisimena muziejininkė.
Muziejininkus užrakinus kabinete, buvo išnešti neveikiantys, pragręžti Antrojo pasaulinio karo ginklai: Degteriovo kulkosvaidis, automatas PPS, Mosino sistemos karabinas. Tik vėliau paaiškėjo, kad šie muziejiniai eksponatai pasiekė Aukščiausiąją Tarybą.
1991 metų vasario 19 dienos numeryje „Šiaulių kraštas“ rašė: „Tai įvyko sausio 15-osios vakare, praėjus vos porai dienų nuo tragiškųjų įvykių Vilniuje. Virš visos Lietuvos dar tebetvyrojo karinio perversmo grėsmė. Ją gerai jautė ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojai. Jie slapstė vertingiausius eksponatus, bijodami desantininkų šturmo. Nenujautė, kad šturmas įvyks būtent desantininkų metodais, tik jį vykdys anaiptol ne desantininkai.“
Į muziejų ginklai grąžinti 1991-ųjų kovo 25-ąją: juos perdavė Šiaulių miesto policijos komisariato atstovai. Minint sausio 13-osios 20-metį, šie ginklai eksponuoti parodoje „1991 m. sausio 13-oji“, veikusioje Aušros alėjos rūmuose.
Cikle „Prisiminimai apie Sausio 13-ąją. Pasakoja muziejininkai“ nufilmuoti ir Elvinos Karosienės, Ramūno Šambaro prisiminimai.
Eksponatai – ir virtualioje erdvėje
Apie Sausio 13-ąją liudija ne tik pasakojimai, bet ir dokumentai, užrašai. Vienas iš to laiko liudininkų – tuo metu muziejuje dirbusios, dabar JAV gyvenančios, Olgos Čapkevičienės pildytas dienoraštis, jame tiksliai valandomis ir minutėmis fiksuoti įvykiai.
O. Čapkevičienė rašo apie muziejininkus, kurie susitiko, pasidalijo budėjimo vietomis įvairiuose muziejaus padaliniuose, rūpinosi eksponatais, išslapstė juos įvairiose vietose. Buvo sutarta: jei kils dar didesni neramumai, gelbėti eksponatus, ypač vertingiausius.
Detaliai aprašyti tolimesni sausio 13-osios nakties ir paryčių momentai: „Šiauliuose vietinis radijas kviečia šiauliečius prie savivaldybės. Susirinko minia, vyksta koncertas. Jį transliuoja radijas.
5.15. Šiauliuose Karvelio gatve važiuoja tankai.
Žmonės susirinkę prie pašto ir savivaldybės. Miesto vairuotojai visi kviečiami į darbo vietas. Šiauliuose tankų laukiama rytą.
6.45. Šiauliečiai kviečiami prie Centrinio pašto.
6.45 Šiaulių 50 vyrų yra viduje Aukščiausios Tarybos. Pranešė radijas.
7.00 Šiaulių ir Utenos Tarybų pirmininkai kontroliuoja padėtį.“
Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojai iki šių dienų geru žodžiu mini kolegas iš Lenkijos miesto Vloclaveko: sužinoję apie sausio tragediją, lenkai, nieko neklausę, vieną po kito ėmė siųsti siuntinius, juose buvo maisto produktų, pramoninių ir higienos prekių. Atsiųstų siuntų deklaracijas muziejininkai išsaugojo.
Pernai, minint apgintos laisvės 30-metį, Šiaulių „Aušros“ muziejus suskaitmenino savo rinkiniuose saugomas istorines vertybes bei medžiagą iš privačių archyvų ir parengė virtualią Sausio 13-osios atminimui skirtą parodą „Transliacija (Ne)nutraukiama!“.
Virtualioje galerijoje galima peržiūrėti fotografijas, filmuotą medžiagą, dokumentus, plakatus, piešinius, spaudą. Pateikiama ir sausio įvykių Šiauliuose kronika.
„Sausio 13 d. naktį sužinota apie pirmąsias aukas prie Vilniaus televizijos bokšto. J. Tručinskui paklausus, kas turi pažinčių Maskvoje, tarybos deputatas Julius Ragulskis nurodė Zenoną Sabalį. Šis buvo paprašytas telefonu susisiekti su jam pažįstamu Maskvos Zelenogrado rajono tuometiniu vadovu – prefektu Aleksejumi Iščiuku. Vėliau sužinota, kad A. Iščiukas nedelsdamas paskambino SSRS liaudies deputatui Borisui Jelcinui ir jie nusprendė sukelti Zelenogrado demokratus, kad šie kviestų maskviečius palaikyti Lietuvos. Zelenogrado miestas buvo SSRS elektronikos širdis, turėjo tamprius ryšius su „Nuklono“ gamykla Šiauliuose ir iki Nepriklausomybės buvo Šiaulių miesto partneris. Šiauliečių pažadintam B. Jelcinui neužilgo paskambino LR AT pirmininkas Vytautas Landsbergis ir prašė B. Jelcino paskambinti M. Gorbačiovui, nes V. Landsbergiui M. Gorbačiovas neatsakė. B. Jelcinas M. Gorbačiovui prisiskambino ir reikalavo nutraukti SSRS karinę agresiją Lietuvoje. Zelenogrado miesto demokratai sausio 13 d. rytą pradėjo organizuoti Lietuvą palaikančias akcijas Maskvoje. Jų dėka Maskvos miesto taryboje susirinkęs aktyvas jau tą pačią sausio 13 d. priėmė rezoliuciją, palaikančią Lietuvos nepriklausomybę ir smerkiančią M. Gorbačiovo veiksmus, organizuojant SSRS kariuomenės agresiją Lietuvos Respublikoje. Tą dieną maskviečiai susirinko ginti Lietuvos atstovybės Maskvoje, o 1991 m. sausio 14 d. Maskvos „Raudų“ aikštėje įvyko mitingas šūkiu – „Neleisime okupuoti Lietuvos!” Tai buvo esminis signalas M. Gorbačiovui ir SSRS karo komandai susilaikyti nuo LR Aukščiausios Tarybos šturmo. Įvairių šaltinių teigimų tą dieną dalyvavo iki 500 tūkst. protestuotojų (daugiau, nei per rugpjūčio pučą) ir tai buvo pats didžiausias mitingas, įvykęs Maskvoje iki šių dienų. Prie šio didelio vyksmo Maskvoje atkurtos Lietuvos nepriklausomybei palaikyti neabejotinai ženkliai prisidėjo ir šiauliečiai.
Sausio 13-osios naktį J. Tručinskas ir meras K. Šavinis nuvyko į SSRS kariuomenės Šiaulių garnizoną Zokniuose. Jo vadas A. Ivanovas dar kartą patikino, kad jis netoleruoja agresyvių SSRS kariuomenės veiksmų Vilniuje ir pažadėjo griežtai laikytis sausio 10 d. miesto tarybos pirmininkui duoto pažado, kad Šiaulių garnizonas jokių agresijos aktų nevykdys net ir tuo atveju, jei jam bus įsakyta. Jei reikės, pažadėjo blokuoti atvežtą desantininkų grupę Gagarino miestelyje, nors jie jam nebuvo tiesiogiai pavaldūs.
Kai kurie šiauliečiai, prie savivaldybės išbuvę visą naktį, ėjo pailsėti, o juos keitė kiti. Minia nesiskirstė iki vėlyvo vakaro. Situacijai rimstant Lietuvoje, miestiečių buvo prašyta skirstytis.
Sausio 11–13 d., kaip pasakoja šiaulietis muzikantas Laimontas Dinius (Lainius), bene visi garsiausi Šiaulių atlikėjai dalyvavo renginiuose Vilniuje, prie Spaudos rūmų, Aukščiausios Tarybos, taip pat Kaune, Klaipėdoje. Sausio 13-osios naktį dalis iš jų dar suspėjo sugrįžti į Šiaulius ir dalyvavo koncerte-mitinge prie Šiaulių miesto savivaldybės.
Sausio 13 d. rytą laikraščių „Šiaulių kraštas“ ir „Šiaulių naujienos“ žurnalistai, padedant miesto Tarybai, per kelias valandas parengė sausio 13-osios įvykiams skirtą leidinį „Šiaulių laikraštis“, kuris buvo išspausdintas „Titnago“ spaustuvėje 20 000 egz. tiražu ir nemokamai išplatintas. Leidinyje publikuotas miesto tarybos Kreipimasis į šiauliečius, mitingo dalyvių pareiškimas apie pasitikėjimą Lietuvos valdžios struktūromis, kreipimasis į Šiauliuose tarnaujančius sovietų armijos kariškius. Išspausdintas karinę agresiją smerkiantis LDDP miesto komiteto pareiškimas ir laiškas M. Gorbačiovui rusų kalba.
Sausio 13 d. ir vėliau papildomais autobusais savanoriai vežti į Vilnių budėti prie LR Aukščiausiosios Tarybos.
Po sausio 13 d. įvykių iš Šiaulių garnizono buvo gauta informacija, kad iš Rygos atvežta grupė kareivių gaudyti jaunuolių į SSRS kariuomenę. Keletas jaunuolių atbėgo slėptis į Šiaulių savivaldybę. Juos nedelsiant išvežė ir paslėpė patikimi savivaldybės policijos pareigūnai.
Sausio 13–16 d. Lietuvoje buvo paskelbtas gedulas.“
