Sankcijos laisvės dvasiai?

Jeigu kas prieš 31 metus būtų pranašavęs, kad šiandien, Laisvės gynėjų dieną pateiksiu šį klausimą, toks istorinių įvykių „ekstrasensas“ prilygtų „Alfa“ desantininkų būrio smogikui. Dveji pandemijos metai, vaikiška pastarojo laikotarpio užsienio politika psichologiškai išsekino nedidelės valstybės gyventojus. Suprantu, kad ekstremalios situacijos sąlygomis reikia laikytis taisyklių, didinančių konkretaus asmens bei jo aplinkos saugumą. Niekas nesiginčija, kad demokratinės šalys turi vienytis ir remti viena kitą. Tačiau gyvybės apsauga ir demokratijos siekis neturi tapti masinės prievartos būsena, palaikoma užsitęsusiais gąsdinimais ir viešomis patyčiomis.

„Mes pernelyg toli nuėjome spausdami į kampą visuomenę su eksperimentais“, – socialiniuose tinkluose cituojami tokie Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai priskiriami žodžiai.

Kantrūs lietuviai jau prie įvairiausios leksikos įprato. Rinkėjų daugumos išrinktą JE galima vadinti mulkiu, sėdmaišio prezidentu, putiniškų ultimatumų autoriumi, Kinijos ambasadoriumi... ir t.t. ir pan. Tačiau jei koks nors savivaldybės patarėjas stipriau rėžteli, apibūdindamas valdančiųjų elgesį ar Dievo tarnas pamokslo metu paskleidžia ganytojišką išmintį, kyla sisteminei opinijai pataikaujantis erzelis. Net suabejoji, ar dar tebegyveni demokratinėje šalyje.

Žiauriausių tremčių bei kalinimo keliu praėjusieji yra pastebėję „aukos supanašėjimo su budeliu“ sindromą. Tai gal Lietuvos valdžios žmonės taip įsijautė esą kovos už demokratiją visame pasaulyje flagmanais, kad nė nepajuto, kaip atsidūrė aršiausių diktatorių legione.

Pamąstykime. Įvairiausiuose tarptautinės politikos klausimų svarstymuose ir pasitarimuose populiariausias žodis yra „SANKCIJA“. Pirmas, antras, trečias...paketai.

Neišsenkantis sankcijų šaltinis baltarusiams, kurie kadaise su lietuviais vienoje valstybėje gyveno, sukilimuose dalyvavo, istorinius objektus restauravo... Taip taip. Neturėkime iliuzijų, kad sankcionuojame TIK diktatorių Aliaksandrą Lukašenką. Baudžiame visus šios šalies gyventojus. Už tai, kad į Andriaus Tapino organizuotą Laisvės kelią anapus sienos neišėjo nė vienas baltarusis? Ar nereikia jiems importinės demokratijos? Dabar šiuos savo kaimynus žaidybinė Lietuvos užsienio politika įgrūdo diktatoriui Vladimirui į nasrus ir iššaukė atsakomąjį veiksmą – hibridines sankcijas t.y. atbėgelių antplūdį prie rytinių ES sienų.

Prašoma ES ir JAV pagalbos arba... sankcijų kiniečiams? Pastarieji perprato Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pasityčiojimą, neva šie pripažįsta Kinijos vientisumą, nors „Taivaniečių atstovybės“ pavadinimas Mao šalyje verčiamas taip – „Taivano atstovybė“.

Pagaliau Europos komisijos sankcijos Lenkijai, kuri, negailėdama jėgų bei lėšų, gina Rytinę ES sieną nuo baltarusiškų hibridinių atakų...

Pasiklausius visokių Seimo maldeikiukų sapaliojimų, galima nuspėti, kad sankcijų greitai sulauks ir Lietuvos verslininkai bei pramonininkai, išdrįsę kritikuoti piemenišką užsienio politiką, kuri žlugdo šalies ekonomiką.

Svarbiausiasis motyvas panaikinant mirties bausmę Lietuvoje buvo toks – smurtas gimdo prievartą. Tai kodėl prievartinėmis sankcijomis tarptautinėje erdvėje skatinama demokratijos plėtra?

Ne geresni vaizdeliai ir valstybės viduje. Turime valdžią, kuri nemato reikalo kalbėtis su žmonėmis iš gatvės. Ką ten eiliniai rinkėjai! Parlamentaras, paprašęs Premjerės Seimo posėdžių salėje pakomentuoti ar vėl bus įvestas karantinas, sulaukia Ingridos Šimonytės atsakymo: „nesu mergaitė pagal iškvietimą.“ Tai kas ji yra? Konstitucijos nepasikartojusi „mergička pagal išrinkimą“?

Privalomai prievartiniai skiepai medikams bei socialines paslaugas teikiančių įstaigų darbuotojams, kuomet išvakarėse sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys žurnalistus patikinimo, kad nuo sparčiai plintančio omikrono neapsaugoti nei skiepytieji, nei neskiepytieji, atrodo keistokai. Kyla įtarimų, kad ne medikų sveikata jų vadas rūpinasi, o pratęsto galiojimo laiko vakcinų „iškišimu“.

Po analogiškų Seimo sprendimų kyla klausimas – kokie dar prievartos aktai laukia žmonių vidaus ir užsienio politikoje. Gyvenimas nuolatinėje įtampoje gadina psichinę sveikatą ir patvirtina seną posakį: „Visos ligos nuo nervų, tik viena nuo meilės.“

Žinau atvejų, kai sunegalavę Lietuvos gyventojai vengia kreiptis į medikus. Jau ne kartą ir atsakymą girdėjau: „Vis tiek negydys, nes jiems reikia mirčių statistikos.“

Taigi, visa, kas vyksta viešajame gyvenime, yra tarsi scena, kurioje politinius vaidinimus piliečiai mato, supranta ir vertina skirtingai. Sakytum, Justino Marcinkevičiaus Juodasis ir Baltasis metraštininkai atgijo...

1991-ųjų sausio 13 diena. Ką mums primena ši data? Man – begalinį tikėjimą valstybę, kurioje kalbame unikalia kalba. Pastarosios nesutraiškė tankų vikšrai ar kelis dešimtmečius trukusi okupacija, o istorinės atminties dienos išvakarėse ją buldozeriu pervažiavo dabartinė valdančioji dauguma, pirmais trim ženklais papildydama mūsų abėcėlę.

Laisvės gynėjų diena – visų žuvusiųjų už Lietuvą įpareigojimas: valstybės ir asmens laisvė turi būti ginama nuolat, kad įvairiausio plauko veikėjai nustotų vaidinti mūsų Tėvynės ir kiekvieno asmeniškai gelbėtojus.

Patys mokame valstybe ir savimi pasirūpinti.

Susijusios naujienos