Nerimas gali būti grėsmingesnis už koronavirusą

Vis­kas "už gry­ną pi­ni­gą"

– Pa­sit­vir­ti­nus ko­ro­na­vi­ru­so at­ve­jui Šiau­liuo­se, mies­tas ta­po tar­si raup­suo­tu. Šiau­lie­čiams pa­ta­ria­ma kuo ma­žiau mig­ruo­ti iš "sa­vo te­ri­to­ri­jos", re­ko­men­duo­ja­ma at­sa­ky­ti vie­šų ren­gi­nių, ap­ri­bo­ti su­si­ti­ki­mus. Pa­na­šu, kad ne­si­liau­jan­čios kal­bos apie ty­kan­čius pa­vo­jus gra­si­na rim­tais ne­ga­la­vi­mais ir be ko­ro­na­vi­ru­so?

– Pas­ta­ruo­ju me­tu ten­ka daž­nai iš­girs­ti pa­juo­ka­vi­mų, o kar­tais net ir la­bai rim­tų pa­svars­ty­mų, kad Šiau­liai ta­po "Lie­tu­vos ko­ro­na­vi­ru­so sos­ti­ne", "pa­vo­jaus epi­cent­ru". Daž­nas žmo­gus ne tik Šiau­liuo­se, bet ir vi­so­je ša­ly­je apim­tas di­de­lio ne­ri­mo, bai­mės, kuo ir ka­da vis­kas baig­sis.

Ste­bint si­tua­ci­ją su­si­da­ro min­tis, jog vi­suo­me­nę jau­di­na ne pa­ti ko­ro­na­vi­ru­so grės­mė, o ke­lia­ma pa­ni­ka.

Pas­ta­ro­sio­mis sa­vai­tė­mis žo­dis "ko­ro­na" ta­po be­ne po­pu­lia­riau­siu dau­ge­ly­je paieš­kų sis­te­mų. Žmo­nės do­mi­si li­gos simp­to­mais, gy­dy­mu, pa­pli­ti­mu vi­sa­me pa­sau­ly­je, mir­tin­gu­mu. Gy­ven­to­jai tar­si "pum­puo­ja­mi" di­de­liu in­for­ma­ci­jos srau­tu.

Ten­ka pa­ste­bė­ti, kad ne­ma­ža da­lis šios in­for­ma­ci­jos ne vi­sai tei­sin­ga, ne­pag­rįs­ta jo­kiais moks­li­niais ty­ri­mais, gy­dy­to­jų, ki­tų kva­li­fi­kuo­tų spe­cia­lis­tų re­ko­men­da­ci­jo­mis.

Esu tik­ra, kad da­li­mi in­for­ma­ci­jos apie ko­ro­na­vi­ru­są ir juo ga­li­mai už­si­krė­tu­sius žmo­nes sie­kia­ma di­din­ti vi­suo­me­nės ažio­ta­žą, su­kel­ti (kar­tais net pro­vo­kuo­ti!) stip­rias skai­ty­to­jų, žiū­ro­vų reak­ci­jas. Įsi­jun­gus te­le­vi­zo­rių, at­si­ver­tus in­ter­ne­ti­nius po­rta­lus sun­ku at­ras­ti vie­tos, kur ne­bū­tų apie tai kal­ba­ma. Sup­ran­tu, tai įspė­ja. Ta­čiau tuo pa­čiu ir ska­ti­na vi­suo­me­nės pa­ni­ką. Nor­ma­lu, kad ne­ri­mą, bai­mę daž­nai iš­gy­ve­na­me dėl da­ly­kų, ku­rių ne­sup­ran­ta­me, ku­riuos ma­žai pa­žįs­ta­me ir ku­rie mums nau­ji, ne­pa­tir­ti, ne­ži­no­mi, neiš­tir­ti.

Taip pat ir su ko­ro­na­vi­ru­su. Pa­sau­lis dar tik aiš­ki­na­si tiks­lią jo kil­mę, ban­do at­ras­ti vais­tus, ku­rie pa­gel­bė­tų jau ser­gan­tiems žmo­nėms. O kol aiš­ki­na­si, daug kas "apau­ga" įvai­riais mi­tais, ne­bū­to­mis is­to­ri­jo­mis, ku­rias pa­ni­ką iš­gy­ve­nan­tys žmo­nės "prii­ma už gry­ną pi­ni­gą".

– Šluo­ja­mos par­duo­tu­vės ir vais­ti­nės: ma­ka­ro­nai, kruo­pos, vei­do kau­kės, de­zin­fe­kuo­jan­tys skys­čiai. Gal tik­rai me­tas ruoš­tis sa­vii­zo­lia­ci­jai?

– Vi­siems ge­rai ži­no­mas po­sa­kis – at­sar­ga gė­dos ne­da­ro. Pa­ti pa­ste­biu, kad kai ku­rie klien­tai, ne­svar­bu, ko­kio jie am­žiaus, at­si­ne­ša įvai­rių šluos­čių, de­zin­fek­ci­nio skys­čio, daž­nas atei­na su ap­sau­gi­nė­mis vei­do kau­kė­mis, pa­sa­ko­ja, kad šiuo me­tu daž­nai plau­na­si ran­kas.

Šau­nu, kad žmo­nės sten­gia­si, lai­ko­si hi­gie­nos, ban­do ap­sau­go­ti sa­ve, šei­mos na­rius. Ta­čiau su daž­nu at­vy­ku­siu pa­juo­kau­ja­me, pa­svars­to­me, kad ele­men­ta­rios hi­gie­nos rei­kė­tų lai­ky­tis ne tik dėl ko­ro­na­vi­ru­so grės­mės, o kas­dien.

Ma­ža to, daž­nai žmo­nės pa­si­tel­kia į pa­gal­bą įvai­rias prie­mo­nes, kar­tais net ne­sup­ras­da­mi jų rea­lios pa­skir­ties ir nau­dos. Tai grei­čiau­siai su­si­ję su vi­suo­me­nės "ban­ga" ir di­džiu­liu no­ru ap­sau­go­ti sa­ve bet ko­kia kai­na, nes "taip da­ro vi­si". Štai vie­na mo­te­ris, at­vy­ku­si pas ma­ne, ne­se­niai pa­si­gy­rė pi­giai nu­si­pir­ku­si tris dė­žu­tes vei­do kau­kių: gal pra­vers! Pra­dė­jo­me kal­bė­ti apie jų ap­sau­gą. Mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad kau­kių ne­nau­do­ja, tu­ri tik at­sar­gai, nes "dau­ge­lis pa­sau­ly­je taip sau­go­si".

La­bai pa­na­šias ten­den­ci­jas ga­li­ma pa­ste­bė­ti kal­bant apie mais­to pro­duk­tus. Iš par­duo­tu­vių len­ty­nų ma­siš­kai šluo­ja­mos kruo­pos, ma­ka­ro­nai, kon­ser­vuo­ti ga­mi­niai. Ta­čiau vėl­gi kiek­vie­nam svar­bu pa­klaus­ti sa­vęs "dėl ko aš tai da­rau?". Esa­me iš­gy­ve­nę ne vie­ną sun­kų lai­ko­tar­pį, kri­zę, ta­čiau tuo me­tu par­duo­tu­vių len­ty­nų nie­kas ne­šla­vė...

Ar tik­rai rei­kia pa­ni­kuo­ti?

– Ko­kia pa­ni­kos ža­la?

– Kal­bant apie pa­ni­ką, svar­bu ak­cen­tuo­ti, kad ją iš­gy­ve­nan­tis žmo­gus daž­nai jau­čia vi­są puokš­tę emo­ci­jų, jas kont­ro­liuo­ti jam da­ro­si sun­ku: bai­mę, ne­ri­mą, įtam­pą.

Su­si­dū­rus su ne­ma­lo­nia emo­ci­ja, daž­niau­siai su­si­kon­cent­ruo­ja­ma į su­dė­tin­gos si­tua­ci­jos spren­di­mą, ta­čiau, si­tua­ci­jai už­si­tę­sus il­ges­nį lai­ką ir žmo­gų kan­ki­nant ne­ži­no­my­bei, ga­li at­si­ras­ti pa­ni­ka. Rei­kia pa­brėž­ti, kad dau­ge­ly­je si­tua­ci­jų ra­mus žmo­gaus el­ge­sys, si­tua­ci­jos priė­mi­mas tam­pa stip­riau­sia kiek­vie­no mū­sų ap­sau­ga. Jei pa­dė­tį "ka­tast­ro­fi­zuo­ja­me", di­de­lė ti­ki­my­bė, kad tai at­si­lieps mū­sų gy­ve­ni­mo ko­ky­bei – tiek fi­zi­nei, tiek emo­ci­nei svei­ka­tai.

Taip pat ir dėl ko­ro­na­vi­ru­so. Žvel­giant į Šiau­lius, kaip "ne­sau­gų" mies­tą, ga­li tap­ti sun­ku dirb­ti, bend­rau­ti su žmo­nė­mis, at­lik­ti ele­men­ta­rius kas­die­nius dar­bus, pa­vyz­džiui, nuei­ti į par­duo­tu­vę, nu­ves­ti vai­ką į dar­že­lį, iš bib­lio­te­kos pa­siim­ti kny­gą, ap­si­lan­ky­ti ki­no teat­re ir pan. Jau­si­mės ne­sau­gūs, bet ar tik­rai to­kie esa­me?

Pa­ni­ka rea­li grės­mė ir fi­zi­nei žmo­gaus svei­ka­tai. Tur­būt ne vie­ną kar­tą esa­me gir­dė­ję, ko­kius svei­ka­tos su­tri­ki­mus su­ke­lia il­gai trun­kan­ti stre­si­nė si­tua­ci­ja. Mū­sų kū­nas ir min­tys yra la­bai su­si­ję. Tik kiek­vie­nas "ser­ga" sa­vaip.

Kal­bos apie ko­ro­na­vi­ru­są pa­sta­ruo­ju me­tu neap­len­kė nei vie­no žmo­gaus, šei­mos, dar­bo­vie­tės. Kai bu­vo nu­sta­ty­tas at­ve­jis Šiau­liuo­se, te­ko su­lauk­ti ži­nu­čių iš už­sie­nio – ar­ti­mie­ji tei­ra­vo­si, kaip gy­ve­na­me, ar nie­ko ne­trūks­ta. Tai ke­lia šyp­se­ną, ka­dan­gi gy­ve­ni­mas tę­sia­si, ne­sus­to­ja mies­te su­si­rgus vie­nam žmo­gui.

Vi­sai ne­se­niai te­ko kal­bė­tis su vie­nu su­ne­ri­mu­siu bend­ra­dar­biu, ku­ris pa­sa­ko­jo, jog ruo­šia­si "blo­giau­siam", per­ka mais­to pro­duk­tus, de­zin­fek­ci­nes prie­mo­nes, esant di­des­niam už­si­krė­tu­sių­jų skai­čiui, mąs­to apie iš­vy­ki­mą iš gy­ve­na­mo­sios vie­tos, apie sa­vo šei­mos izo­lia­ci­ją ar­ba ap­gy­ven­di­ni­mą to­li nuo mies­to.

To­kių pa­vyz­džių ne vie­nas ir ne du. Daž­nai sa­vo ar­ti­mo­je dar­bo, pa­žįs­ta­mų žmo­nių ap­lin­ko­je iš­girs­tu pa­na­šių pa­svars­ty­mų. To­kiais at­ve­jais la­bai įdo­mu ir svar­bu su žmo­gu­mi pa­si­kal­bė­ti apie jo di­džiau­sias bai­mes, iš­siaiš­kin­ti, kiek jos pa­grįs­tos, kiek tam įta­kos tu­ri vi­suo­me­nės spau­di­mas, kad "bus blo­gai".

Kar­tais pa­si­gi­li­nus į si­tua­ci­ją pa­ma­tai, kad ji nė­ra to­kia kri­ti­nė, kaip at­ro­do iš pir­mo žvilgs­nio. Juk daug da­ly­kų gy­ve­ni­me pri­klau­so ne nuo pa­čios si­tua­ci­jos su­dė­tin­gu­mo, o nuo mū­sų po­žiū­rio į ją.