Iš dar neparašytos knygos (30)

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
1999 m. Žeimelis.
„Neįtikėtina, tarsi iškreipta realybė“, – po publikacijos apie egzekuciją Šukionių kaime, kai moteris už pavogtą kalakutą keliais buvo varoma gatvėmis, stebėjosi laikraščio skaitytojas nuo pirmojo numerio. Tikrai apie tai jau buvo skaitęs ir vertinęs, bet išsitrynė, užsimiršo. Prieš du dešimtmečius buvo daugiau miglos, abejonių ir gyvenimiška patirtis – mažesnė, todėl tie skaudūs rašiniai atrodydavo ne tokie aštrūs, ne tokie aktualūs, ne tokie nežmoniški. Arba... pedagogika su smeigtukais, apie kurią 2004 metų pabaigoje rašė žurnalistė Sigita Stonkienė. Šakynos miestelio mokykloje pradinių klasių jaunutė mokytoja liepė klasiokams smeigtuku bakstelti prasikaltusiam berniukui. Ėjo ir smaigstė. Ir pati mokytoja vieną kartą, sakė, nestipriai bakstelėjo. Įtariu, kad nepatikėjot, nes taip negali būti, neįsivaizduojama, ir už ką tokia bausmė? Aktyvus berniukas, šiandien būtų pavadintas hiperaktyviu, smeigtuku badydavo mergaites. Tad ir jam bausmė, kad pajaustų, kaip skauda. Ir ką? Mokytoja įspėta, paaiškinta, jog tai, ką ji padarė, nepedagogiška, berniuko mamai nepranešta, jos neatsiprašyta. Įdomu, kaip į tokį „menkniekį“, kaip buvo sakoma redakcijai, aktyvioji visuomenės dalis reaguotų šiandien? Ar kiltų uraganas Šakynoje? Be jokios abejonės, jei Andrius Tapinas įsikištų. O tada jau... patys žinote, kas būna, kai Tapinas pakelia pirštą... Stačiūnų aštuonmetėje mano laikais (1965–1968) pradinukai vaikščiodavo „koliais“ – nukirptais plaukais. Tuos, kurie po kelių pastabų nenusikirpdavo, prievarta sodindavo ant kėdės, laikydavo prispaudę, o kažkas iš vyresniųjų klasės mokinių rankine mašinėle išvarydavo kryžių. Vaikiukas verkdavo, o mums būdavo labai linksma.

Sukrebždėjo mintis, kad visuomenės pramintas kelias tiksliausiai gali būti išmatuojamas ne prabėgusiomis dienomis ar pralėkusiais metais, ne tonomis, išasfaltuotais žvyrkeliais ar iškirstais miškais, bet mūsų emocijomis ir vertinimais. Jeigu ir po 20 metų – „menkniekis“, tada ir laikas stabtelėjo. Bet grįžkime prie socialinio reportažo, kaip žadėjau, pasuksime į kaimus, miestelius ir vienkiemius. Laikas – atgal...

„Keletas sumuštinių ir termosas su kava. Tiek turėjo pakakti vienos dienos kelionei Lietuvos ir Latvijos pasieniu. Kelionės tikslas – pasižvalgyti, kaip vasarą gyvena broliai latviai ir lietuviai abipus sienos“, – 1997-ųjų liepos pabaigoje reportažą „Latvijoje – be lato“ pradėjo žurnalistė Angelė Jonaitienė.

Ginkluotas policininkas „Šiaulių kraštą“ informavo, kad per Vegerių postą (Akmenės r.) žmonės važiuoja retai. Daugiausia sekmadienį, kai Naujojoje Akmenėje – turgaus diena. Latviai čia perka maistą, nes – pigiau. O lietuviai dažniausiai važiuoja į Latviją pas giminaičius ir nebent pigesnės degtinės. Pasienio kaimuose ir miesteliuose daug lietuvių: žemaičių ir iš Žiemgalos krašto. „Praeinančio vyriškio savo gimtąja kalba paklausiame, kur link važiuoti į Jelgavą. Mums atsako lietuviškai“.

Beveik savas kraštas. Įdomus pastebėjimas: Latvijoje mažiau naujesnių automobilių, tačiau vieškeliai... laistomi.

2000-ųjų rugpjūtį Rita Žadeikytė aplankė „Landsbergio univermagus“.

„Taip žmonės vadina prekybą dėvėtais drabužiais. Juokiasi iš savo sąmojo ir keikia karčią dalią, surietusią lietuvius į ožio ragą. Centrinėse miestelių aikštėse, prie kaimo bažnyčių kasryt atvažiuoja automobiliai, prikrauti dėvėtų drabužių. Ten, kur turėtų stovėti šlovės paminklai nepriklausomybei ir jos didvyriams“.

Renkasi apsirengti už litą – du. Tačiau ne vienam tautiečiui jau ir „Landsbergio univermagų“ kainos... per didelės“, – rašė žurnalistė.

Aplankiusi kelių miestelių turgavietes autorė neišgirdo nė vieno gero žodžio apie valdžią. Nėra ko džiaugtis, sakė žmonės, rodydami į dėvėtų drabužių krūvas: nuvaryta Lietuva, todėl be tokių „univermagų“ nebeišsiverčia. Bazilionuose (Šiaulių r.) sutikta prekiautoja sakė, kad kartais kokį drabužį ir veltui atiduoda. Ateina kaimo moterys su vaikais ir prašo ko nors apsirengti.

„Užtat visa Lietuva firminė, – juokiasi šalia „univermagų“ įsikūrusi miestelio „darbo birža“. Ant laiptelių kasryt susirenka vyrai ir laukia, kol kas pasiūlys padienio darbo. Jei gauna darbo, gauna keletą litų. Jei bedirbant suplyšo drabužis, nusiperka ir čia pat persirengia. Jiems drabužiai dar „pamanomi“ – vyrai organizuojasi butelį“, – provincijos kasdienybės vaizdelį baigė žurnalistė.

Miestelių aikščių prekyvietes „Šiaulių kraštas“ vėl aplankė po devynerių metų, praėjus kelioms dienoms, kai Dalia Grybauskaitė pirmąkart tapo Lietuvos prezidente. Žmonės, susitikę prie dėvėtų drabužių palapinių, pykstasi ir taikosi, kai kalba pasisuka apie valdžią ir paprastą žmogų.

Pakapėjė (Šiaulių r.) Antanas Dobrovolskis ieškojo prezidentės portreto. Girdėjo, kad jau atspausdinti ir pardavinėjami. Žada važiuoti į Šiaulius ir nusipirkti, kiek jie bekainuotų. Gal žmogus juokavo? „Kokie čia juokai?! – įsižeidžia Antanas. – Jeigu Grybauskaitė nepakels Lietuvos, tai jau niekas nepakels. Valdžios vagys išvogė Lietuvą, o ji tuos vagis žada prispausti, ir tikiu – prispaus“.

Inauguracijos dieną prezidentė pareiškė, kad labai apsidžiaugtų, jeigu kokioje kaimo troboje pamatytų savo portretą ant sienos. „Pas Antaną Dobrovolskį, gyvenantį Pakapės kaime, prezidentė, atrodo, ras savo portretą“. Vėliau redakcija padėjo Antanui: prezidentūra, gavusi laikraščio laišką, Antanui į Pakapę išsiuntė prezidentės portretą. Sunkiai sergančiam Antanui tai buvo didelė dovana ir jo įvertinimas.

2003 metų gegužės 10–11 dienomis vyko referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje. Šiauliuose šeštadienį vangokai prasidėjęs balsavimas sekmadienį įsilingavo. Per televizijas ir radijas ėmė transliuoti reklamą apie „VP market“ rengiamą akciją: pirkėjai, parodę lipduką „Aš balsavau“, prekybos tinklo parduotuvėse galės už vieną centą įsigyti 0.5 litro lietuviško alaus, iki 1.5 litro vaisvandenių, iki 600 gramų skalbimo miltelių bei šokoladuką. „Apie 19 val. prasidėjo šturmas, prie kasų išsirangė beformės eilės. Per 15 min. „Maximoje“ baigėsi skalbimo milteliai, netrukus ir alus“, – rašyta „Šiaulių krašte“.

Šiauliuose referendumo aktyvumas gerokai lenkė šalies vidurkį. Dalyvavo 67 procentai balsavimo teisę turinčių miestiečių (šalyje – 63,3 procento), už narystę ES pasisakė 92 procentai balsavusiųjų (šalyje – 91,04 procento).

2005-ųjų balandį „Šiaulių krašto“ žurnalistai nuvyko į Bazilionus Šiaulių rajone: nedidelio miestelio vidurinę mokyklą. Domėtasi, apie ką svajoja, kaip savo ateitį planuoja abiturientai. Paaiškėjo, kad pusė klasės norėjo išvykti į užsienį, o absoliuti dauguma svajojo tapti verslininkais ir užsidirbti daug pinigų. „Juk mes – pinigų karta“, – komentavo dvyliktokai. Po dvejų metų laikraštis susirado savo pašnekovus. Visi jie liko Lietuvoje. Šiam socialiniam eksperimentui specialiai buvo parinkta ne vienos ar kitos garsios gimnazijos abiturientų klasė, o miestelio mokyklos.

Klasėje mokėsi 17 jaunuolių iš Bazilionų ir aplinkinių kaimų. Dveji metai – mažas gyvenimo tarpsnis, tačiau ir jis pakoregavo jaunų žmonių planus. 2005-aisiais Rokas kalbėjo apie Angliją, bet įstojo į universitetą Lietuvoje. Tačiau greitai metė mokslus ir įsigijęs verslo liudijimą pradėjo dirbti statybose. Vygaudas tvirtino, jog ir Lietuvoje yra gerų perspektyvų. Pradėjo ir tęsė studijas Vilniuje.

Toma, savo bendraamžius pavadinusi pinigų karta, studijavo statybų inžineriją ir savo gyvenimo nebematė nei Šiauliuose, nei Bazilionuose. Jaunuoliai kabinosi į gyvenimą Lietuvoje.

Praėjus metams po įstojimo į ES „Šiaulių krašte“ išspausdintas reportažų ciklas „Lietuviška Europa“. Skaistgirys – Lietuvos pakraštyje, tačiau ne užkampis. Čia tebėra kultūros namai, didžiausi atlaidai – Sekminės. „Prieš metus Skaistgirys, kaip ir visa Lietuva, triukšmingai šventė įstojimą į Europos Sąjungą. Per metus čia gyvenimas nepasikeitė tiek, kad būtų priežastis kelti tokį patį šurmulį“, – pirmąjį ciklo reportažą pradėjo žurnalistė Vitalija Morkūnienė.

Europos paieškos pradėtos seniūnijos kontoroje. Žemės ūkio specialistas Romas Ilgūnas, palinkęs prie popierių krūvos, priima deklaracijas išmokoms už pasėlius. Specialistas baigia išrašyti trečią šratinuką: „Še tau ir Europa“. Seniūnijoje renkasi vyrai. Visi tuo pačiu reikalu. „Mes iki pensijos kažkaip ištrauksime, o paskui – nežinia. Iš Argentinos priveš grūdų, iš Danijos – mėsos, o Lietuvos ūkininkui duos fiksuotą išmoką ir daryk, ką nori. Gyvensime iš pašalpų“, – prognozavo vienas jų.

Artėjo vidurdienis. Seniūnijos kieme įsitaisę prekiautojai dėvėtais drabužiais savo prekes pradėjo kimšti į maišus. Prekyba buvo menka.

Į kaimus, toliau nuo centrų ir gerų kelių, redakcija suko ir be sukakčių padiktuotų temų. 2003-iaisiais birželį paklausta skaitytojų, ar dar yra gyvenimų be elektros? Pasirodo, namų, nepaliestų visuotinės elektrifikacijos, nemažai. Pakruojo rajono Linkuvos seniūnijoje tokių – net keletas.

– Lietuvoje nerasit, kad elektrikas gyventų be elektros, – iki ašarų juokėsi Antanas Motiejūnas iš Daunorių kaimo. Antanas 20 metų buvo kolūkio elektrikas.

„Antanas gyvena vienkiemyje. Nuo paskutiniųjų stulpų su nukirptais laidais iki jo vienkiemio – geras puskilometris“, – rašė R. Žadeikytė.

Taip susiklostė, kad elektra iki Antano sodybos neatkeliavo. Kaip Antanas pasišviečia? Nebeturi net žvakių, o žibalinių lempų jis seniai nenaudoja. Sakė, kam jam elektra: „Temsta ir einu snausti“.

Jei elektra būtų, gal šaldytuvą įsigytų, o skaityti ir televizorių žiūrėti – per silpnos akys. Tad kaip ir nereikalinga ta elektra.

Netoliese ir Puodžiūnų kaimas. Dalia Šeininkaitė nė neprisimena, kiek metų ji jau be elektros. Nuvirto supuvęs stulpas, kuriuo iš fermos ateidavo elektra į jos trobą. Keletą kartų nesėkmingai bandė ją susigrąžinti, vėliau numojo ranka – ir be jos gerai. Dalia prenumeravo kelis laikraščius – perskaitydavo dar kai šviesu arba prie žvakės. Šaldytuvo ji niekada neturėjo, o televizorius gadina akis. Keliasi ir gulasi su saule.

2007-ųjų gruodžio 12 d. Lietuva tapo visateise Šengeno erdvės nare. Pakeltos užkardos prie vidinių Europos Sąjungos sienų. Revoliucija – gyvenimas be sienų.

„Jau šiandien senolis Juozas legaliai kirs šalia kiemo einančią Lietuvos–Latvijos sieną ir eis pas kunigą į Lietuvą. O septintokė Jolanta po pamokų per pievas galės grįžti namo, nebijodama būti sučiupta pasieniečių“, – reportažą „Šengenas išlaisvino pasienio gyventojus“ pradėjo N. Koskienė.

Juozo Šutkaus sodyba Žagarės laukuose yra vos už keliasdešimt metrų nuo sienos. Žmogus buvo atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje. Iki parduotuvės Žagarėje tik 5 kilometrai, o legaliai per pasienio postą – 25 km. Iki artimiausios parduotuvės Latvijoje – lankas 10 kilometrų. Kirsti sienos negali. „Lietuvai triskart baudą mokėjau, Latvijai – dukart“, – nelinksmai kalbėjo žmogus.

Latvijos pusėje prie sienos gyvena beveik visi lietuviai. „Nu taip, mes pažeidžiame, gyvent, valgyt kiekvienas nori: ir vabalas, ir gyvulys. Ir reikalų visokių yra. Aną dieną nelegaliai ėjau į laidotuves, o ką daryt?“ – porino vyras.

Problemų dėl sienos iškyla ne tik Latvijoje gyvenantiems pasienio lietuviams. Žagarės mokykla draugauja su Aukskalnės gimnazija Latvijoje. Nors pasus visi mokiniai turi, bet kiekvienąkart vykstant už sienos reikėdavo ir notaro patvirtintų tėvų sutikimų.

Ir žvejai nesibaimins įplaukti į Latvijos teritorinius vandenis. Plauki ir girdi pasieniečio švilpuką: „Valties galas Latvijoje, suk metrą į šoną.“

... Laikas atgal. Geriausiai atgalios jausmą galime pajausti vartydami senus laikraščio komplektus. Sakote, nykus užsiėmimas. Ar kada bandėte? O epizodai iš seniai užrašytų istorijų argi nesuskamba jau kitaip: ne iš romano, o iš realaus buvusio gyvenimo ir jokios fikcijos. Pavartykime laiką atgal, kai laikraščių galbūt kažkada ir nebeliks (ar tuo tikite?), to padaryti vienu ypu bus jau nebeįmanoma. Galėčiau tęsti, kad ir iki rudens, nes kaskart atrandu vis įspūdingesnių epizodų, susitikimų, ryškių minčių ir ateities įžvalgų, bet laikraštis – ne tik socialiniai reportažai. Dar kartą ketvirtadienį apie tai pakalbėsime ir ieškosime kito kampo. Iki.