Naujausios
Emilija per kaimą ėjo klūpomis. Jos keliai buvo kruvini, nusilupo kojų nagai, nuo šliaužimo suplyšo kelnės. Iš paskos ėjo jos kaimynas ir liepė kartoti: „Aš – vagis.“
Moteris pavogė, išvirė ir suvalgė kaimyno kalakutą. Taip pradėta 2001-ųjų lapkričio mėnesio publikacija „Kruvinais keliais per kaimą“ apie žmogaus orumo paniekinimą Pakruojo rajono Šukionių kaime. Ši publikacija tada sukėlė atsiliepimų laviną, todėl ji – vienas iš įsimintiniausių „Šiaulių krašto“ rašinių. Redakcija, be reveransų tikėtinai priešingai nuomonei užėmusi ryškią humanistinę poziciją, liko mažumoje. Sąmoningai eita prieš srovę, nes pasroviui – silpnesniųjų kelias. Buvome mažumoje, bet – laimėjome.
Emilija neseniai buvo grįžusi iš kalėjimo, kur už vagystę nuteista praleido metus. Sakė, jog ją nervino kaimyno kalakutai. Vieną dieną šiek tiek išgėrusi paleido pliauską ir vieną paukštį užmušė. Pasiėmė ir išsivirė. Po kelių dienų į jos namus įsiveržęs kaimynas, diktas ūkininkas, ištempė moterį į gatvę ir privertė eiti keliais per kaimą.
Prie kiekvieno kiemo moteris turėjo stabtelėti ir kartoti: „Aš vagis.“ Taip apie kilometrą. Prie kaimo parduotuvės stovėję vyrai prikalbėjo ūkininką paleisti moterį. Sakė, paleisk tu ją, argi nematai – visa kruvina.
„Keliais nuvarė iki garažų. Buvo daug žmonių susirinkę. Visi žiūrėjo. Iš garažo keliais turėjau šliaužti iki geležinkelio pervažos (kaimo pakraščio). Nuo pervažos – iki valgyklos. Aš prašiau, kad paleistų, sakiau – nebeišlaikysiu, griūsiu, o jis – vis tiek savo. Išsivedė basą, nespėjau apsiauti. Kai ėjau namo, matėsi, kur mano šliaužta. Buvo kruvinas asfaltas. Ant kelių ir kojų pirštų – baisios žaizdos“, – žurnalistei Janinai Vansauskienei pasakojo Emilija.
Namuose ji gulėjo gal dvi savaites. Negalėjo pasikelti, kojos buvo kaip medinės, nesilankstė. „Kitos kaimynės mane užjautė, nešė alijošiaus. Dėjau kompresus ir gydžiausi namie. Gėda buvo išeiti ir į kiemą, – sakė Emilija. – Nenorėjau, kad mane kas matytų. Sugyventinis sakė, kad važiuočiau į policiją ar pas ekspertus. Sako, kad taip negalima – žmogaus išniekinimas. Ko aš važiuosiu, kad kokia piniginga būčiau. Kaimynai tai turtingi, abu gerus darbus turi...“
Ūkininkas redakcijai paaiškino: „Kol aš ten gyvensiu, noriu, kad būtų tvarka. Ji ir bus... Negi muši. Žinot, kitos kaimo moterys sakė: tu ją nuogą paleisk per kaimą. Ką aš ten... Darbo diena buvo, žmonės matė ir, matot, ką sakė.“ Didžioji dauguma jų tylėjo, gal kam ir buvo gaila, bet argi išsišoksi...
Paklaustas, ar jaučiasi padaręs nusikaltimą ir už savavaldžiavimą ir žmogaus išniekinimą gali atsidurti teisiamųjų suole, egzekutorius padėjo telefono ragelį.
Spausdindami straipsnį tikėjomės įvairių atsiliepimų: smerkiančių savavaliavimą, linčo teismus, žmonių niekinimą ir tam pritariančių. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad daugelis smerkė redakciją, atseit užtariančią vagilę, bet – ne egzekutorių.
„Aš tikrai esu už linčo teismą. Esu už tai, kaip kadaise buvo Švedijoje – kad kentėtų mažiukas vagies pirščiukas. Per sąnarį amputuodavo pirštelį, ir vagišius visuomenei jau matomas, aišku, kad su tokiu reikia elgtis atsargiai“, – pareiškė vieno miestelio seniūnas.
Pirmosiomis dienomis absoliuti dauguma pritarė ūkininko veiksmams. Praėjus pirmajam įkarščiui, atsirado ir priešingų vertinimų. Į diskusiją įsitraukęs Šiaulių rajono Bubių policijos nuovados vyresnysis inspektorius Dainius Popovas rašė: „Paklauskime linčo šalininkų: ar jie sutiktų pabūti nekaltai linčiuojamo vietoje? Aš – ne.“
Paskaičiuota, kad 60 procentų kokia nors forma pareiškusių nuomonę skaitytojų pritarė linčo teismui, 40 – smerkė. Tai reiškė, kad tik mažuma pritarė redakcijos pozicijai. Nemažai skaitytojų žadėjo nebeskaityti tokio laikraščio, kai kurie net reikalavo grąžinti pinigus už prenumeratą.
Redakcija spausdino abiejų pusių atsiliepimus, klausė visuomenės autoritetų nuomonės. Užvirė vertybių kova. Aiškėjo, kad žmonės, pasisakydami „už“, išreiškia ir savo nepasitenkinimą teisėtvarka, tuo, kad kaimas paliekamas likimo valiai, vis labiau užmirštamas įvairių valdžių. Jautėsi žmonių pasimetimas ir neviltis.
„Ar kas nors iš tų stipriųjų ir teisiųjų žmonių pastatė save į jos vietą? Tegu pabūna joje nors minutę. Paklumpa ir keliais nueina bent iki artimiausio kaimyno vartų. Tada gal supras, kad ne tokie jau jie buvo teisūs, o toji moteriškė ne tokia jau beviltiškai puolusi“, – redakcijai rašė Kužių (Šiaulių r.) klebonas Povilas Šliauteris.
Ši tema pasirodė nauja ir šalies televizijos bei radijo laidų rengėjams.
LRT televizijos laidos „Prašau žodžio“ rengėjai kėlė supaprastintos temos klausimą „Kas vykdo šalyje teisingumą?“ ir pakvietė į studiją publikacijos autorę. Pristatyti iki šiol žiniasklaidos nepastebėtą visuomenėje bręstančią teisėtvarkos problemą – savavališkus teismus kaime – žurnalistė atvyko su keletu laikraščio skaitytojų, galėjusių išsakyti savo ir kaimo žmonių nuomones.
Laidos svečias Vidaus reikalų ministerijos generalinis inspektorius Julius Jasaitis laikėsi pozicijos, kad linčas neišspręs teisingumo problemos. Tačiau laidos vedėjo Rimvydo Paleckio suformuluota alternatyvi pozicija laimėjo ryškia laidos žiūrovų ir dalyvių balsų persvara.
Radijo stotis „Lietus“ diskusijų laidoje kėlė analogišką klausimą ir, palaikydama ryšį su „Šiaulių krašto“ Pakruojo redakcija, kvietė klausytojus skambinti į laidą, išsakyti nuomonę.
Iš įvairiausių šalies kampelių skambinę žmonės palaikė „Šiaulių krašto“ skaitytojų viešai išsakytą nuostatą, jog teisėsauga šalyje pašlijusi, žmonės kaime priversti patys gintis nuo smulkių vagišių.
TV3 „Be tabu“ laidos žurnalistai nufilmavo nulinčiuotosios moters pasakojimą. Linčo teismo istorija Šukionių kaime nuskambėjo visoje Lietuvoje. Diskusija nuo žmogaus orumo pažeminimo peraugo į teisėtvarkos situaciją kaime, pilietiškumą.
Redakcija laikėsi nuomonės, kad savavaliautojas ūkininkas turi būti teisiamas, kad linčų teismai ir savavaldžiavimas išlaisvina tamsiąsias visuomenės jėgas. Tačiau ūkininkas liko nenubaustas. Kai policija ėmėsi klausinėti kaimo žmonių, ar matė keliais varomą moterį, niekas nepasakė „taip“. Pats savavaliautojas policijai pareiškė esą kaltas, kad dėl vagystės nesikreipė į policiją, bet liepė moteriškei pačiai save nubausti.
„Budintis reporteris“ kaip diskusijų sumanytojas, vedėjas ir vertintojas, įvairių nuomonių skleidėjas aktyviausiai reiškėsi penkerius šešerius metus. Pateikta keletas šimtų temų diskusijoms, tiek pat išspausdinta komentarų, apžvalgų ir ataskaitų. Įvairiais periodais „budintis“ peraugdavo į atskirą redakcijos padalinį, kuriame dirbdavo keli žurnalistai. „Budinčio“ praktika buvo taikoma ir rajonų redakcijose.
Tuo metu, kai redakcija neturėdavo nuolatinės „budinčio“ komandos, jo duonos ragaudavo visi labiau patyrę žurnalistai. Kai kurie iš jų tai vadindavo tremtimi, katorga, nes kasdieninis darbas su lankytojais, pokalbiai telefonu, laiškų ruošimas, diskusijų organizavimas ir apibendrinimas iš žurnalistų reikalauja greitos orientacijos, gerų bendravimo įgūdžių ir svarbiausia – įvairių kompetencijų. „Budinčio“ telefono numeris, įsirėžęs į skaitytojų atmintį ar kiekvieną rytą prieš akis, neretai naudotas ne tik informacijai, problemai, nuomonei pateikti, bet ir ieškant pašnekovo, klausytojo ar patarėjo. Žurnalistai atsidurdavo ir psichologo, socialinio darbuotojo vaidmeny. Tačiau kiekvieną rytą gamybiniuose pasitarimuose šio skyriaus žurnalistai visada turėdavo ką pasakyti, pasiūlyti.
Kasdieninis bendravimas su skaitytojais telefonu ir akis į akį vargindavo, juolab kad reikėdavo išklausyti ir negeranoriškų tiradų, keiksmų ir grasinimų. Ne paslaptis, kad redakcijos traukia ir nestabilios psichikos žmonių, kurių vizitų, pastebėta, labai padaugėdavo per mėnulio pilnatį.
Pastebėta, kad po kelerių metų susiformavo nuolatinis nuomonių reiškėjų būrys, todėl diskusijų puslapių idėja ėmė išsisemti, atsirado monotonijos ir pilkumo. „Budintis reporteris“ pradėjo keistis ir tapo problemų sprendėju, aiškintoju, ėmėsi paskutinės instancijos vaidmens. Tarp temelių imta ieškoti temų. Pasirodė rubrikos „Skaitytojas kreipėsi“, „Skaitytojas siūlo temą“, „Skaitytojas ieško pagalbos“ etc.
Pasikeitus žiūrėjimo kampui, „budinčio“ žurnalistai ėmė spręsti daugiau komunalines, tačiau stengtasi, kad nagrinėjama tema būtų platesnė, todėl ir įdomesnė didesniam skaitytojų ratui, o laikraštis padėtų daugiau žmonių. Varvančių čiaupų neremontuota, bet dėl apgriuvusios autobuso stotelės susirūpinta.
Į redakcijos skambučius ir publikacijas dažniausiai būdavo reaguojama, bėdos šalinamos, todėl redakcija, kaip paskutinė instancija, populiarėjo.
Būta ir mažu stebuklų, kai po skambučio tą pačią dieną problemos nelikdavo, o laikraštis, to dar nežinojęs, pranešdavo jau pasenusias žinias. Ryte paskambinęs skaitytojas stebėdavosi redakcijos galia.
Svarbiausia, pakeitus „budinčio“ orientaciją, skaitytojai į redakciją atnešė dešimtis didelių temų, o skyriaus žurnalistai tapo įsimintinų rašinių autoriais. Tų straipsnių bendraautoriais laikomi ir skaitytojai, pasiūlę temą. Todėl ir sakoma: skaitytojai kuria savo laikraštį.
„Budinčio reporterio“ dvasia neišsikvėpė, keitėsi tik tiesioginio bendravimo su skaitytojais formos. „Savaitės diskusijos“ tradicija suformavo apklausos skyrelį, kuriame taip pat galiojo griežtos taisyklės.
Būtina išlaikyti amžiaus, lyties proporcijas, o tarp 5 apklaustųjų vienas turėjo būti visuomenei žinomas žmogus. Tai tam, kad skaitytojai palygintų savo nuomonę su jo nuomone. Pralaimėjimo ar nusivylimo šis „žaidimas“ neatneša, nes, nuomonėms sutapus, galima džiaugtis: ir aš taip mąstau, o požiūriams išsiskyrus, sakyti: aš turiu savo nuomonę ir jos neslepiu.
Atsirado „Gatvės pokalbiai“, komentarų ir nuomonių puslapiai ar skiltys, komentaras „Asmeniškai“ ir daug kitų didesnių ir mažesnių sumanymų. Savo vietą visada surasdavo skaitytojų laiškai, o keletą metų budintis ruošdavo ir internetininkų komentarų skiltį.
Po kelerius metus prie „Budinčio...“ vairo stovėjo žurnalistai Petras Dargis ir Sigita Stonkienė, skyriuje dirbo Angelė Jonaitienė, Reda Janulytė, Lina Mustafinaitė, Petras Balčiūnas.
... „Šiaulių kraštas“ nekovoja nei su slibinais, nei su vėjo malūnais, nors daugybę kartų esame pavadinti donkichotais ar prakeiktais idealistais. Informavome, diskutavome, paliesdavome problemos nervą. Neorganizavome mitingų, protestų, nors jie ir kildavo po mūsų rašinių. Nemoralizavome. Nebijojome pralaimėti, nes stengiamės eiti ne kartu su visuomene, bet nors vienu žingsneliu priekyje. Niekada neliksi mažumoje, jei kurpsi serialus iš žvaigždūnų pasaulio, aprašinėsi nesubrendusių milijonierių nuotykius arba nuolat šauksi „rusai puola“. Todėl mažumoje niekada ir nelieka bulvarinė bei propagandinė žiniasklaida, nes aplinkoje įsivyrauja paaugliškas mentalitetas – dabartistinė pasaulėjauta – ir baimė prieštarauti. Patogiau patylėti ir pastovėti po medžiu. Kol jo dar nenukirto...
Kaip šiandien – po 20 metų – skaitytojai atsakytų į klausimą: ar reikia sugrąžinti mirties bausmę; ar teisingai pasielgė ūkininkas, varęs keliais kaimo gatve kalakutą pavogusią moterį; ar reikia sterilizuoti asocialias moteris? Priminsiu, kad minėtų temų laikraščio publikacijos ir diskusijų apibendrinimai buvo priešingi didžiajai daliai pasisakiusiųjų žmonių nuomonei. Tačiau ir dabar kartoju: nors likdama formaliojoje mažumoje redakcija buvo teisi. Viliuosi, kad tylioji dauguma palaikė humanistinę laikraščio poziciją. Kaip manote?
Apie humanistinę laikraščio kryptį dar kalbėsime, ieškodami kitokių „Šiaulių krašto“ ideologijos paslapčių.
Susitiksime šeštadienį. Iki.
