Iš dar neparašytos knygos (23)

Jono TAMULIO nuotr., Dainiaus ŠUKIO montažas
Apie lašinius. Įdomiausia tema. Vėl tuo įsitikinau praeitą savaitę, išspausdinus mūsų bičiulių iš „Ūkininko patarėjo“ parengtą publikaciją apie tradicinės lietuviškos (mėsėdės) virtuvės patiekalą. Ir gilioje slėptuvėje pasiekė skaitytojų dėkojimai už lašinių reabilitavimą. Primenu: sveikiausia – su svogūnais, o dar geriau – su česnakais. O jei kurią dieną vėl paspaus per -20, šį prieš „koroninį“ natiurmortą galima papuošti ir kitokio kulinarinio paveldo gaminiais... pagal savo asmeninę patirtį ir fantazijos lygį.

Apie fantaziją... Būna, kai, rodos, nieko įdomaus ir įstabaus neatsitinka, laikraštis atrodo lyg Šiaurės Lietuvos gamtovaizdis – tiesiog blynas, plokštuma kaip tuščia amžinybė. Tada ir prisifantazuoji, kas jeigu staiga koks meras prisidirbtų, štai jau tada... Kaip kokie šunys, pasakysit. Labai panašu. O įdomiausia, kad įsisvajojus ir išsipildo; staiga tarsi iš niekur nukrenta žinia – prisidirbo. Tegul ne šiandien, o kažkada, bet prisidirbo. Toji žinia – kaip afrodiziakas prisnūdusiems meilužiams arba kaip lašinių bryzas praalkusiam kiemsargiui šuneliui. Suaktyvinamas specialiosios paskirties genetinis kodas. Tada užverda... Kadangi esu rašytojas apsišaukėlis, tad į galvą lenda anaiptol ne originalūs išgalvoti vaizdiniai, o kažkada kažkur kitų užrašyti. Romualdo Granausko įstabios pajautos apysakoje „Kai reikės nebebūti“ ištikimas draugas šuo Bulis, išgirdęs tūkstantmečių šauksmą, įsikibo niekuo dėtam arkliui į nosį lygiai taip, kai elgėsi jo protėviai, Mesopotamijos nendrynuose tvarkydami priešistorinius jaučius. Gavai progą įsikibti – nepaleisk, jeigu tai ir sliekai...

Politika kaip kriminalizuotas vaizdelis

Šiaulių mero Genadijaus Mikšio „sliekai“ sukėlė didžiulį skandalą, kurio bangos nuvilnijo keletą metų į priekį ir Genadijų Mikšį bei jo politinę jėgą – Liberalų ir centro partiją – išvertė iš balno. Gerą dešimtmetį liberalcentristų grupė draugų, turėję didžiulę įtaką Šiauliams, nuėjo į paraštes ir į teisiamųjų suolą.

Ilgalaikis skandalas kilo 2009-ųjų rudenį po „Šiaulių krašto“ publikacijos „Kol politikai riejasi, mirusiems lieka tik patvoriai“ – apie laidojimų vietų trūkumą Šiauliuose. Į redakciją paskambinęs skaitytojas pranešė, kad naujų kapinių vietoje Daušiškiuose (Šiaulių r.) žemės turi mero G. Mikšio uošviai. Būtent iš jų miestas turės nupirkti 6 hektarus naujosioms kapinėms.

Pirštu – į paširdžius. Žurnalistė Rita Žadeikytė netruko išsiaiškinti, kad mero žmonos tėvams Daušiškių kaime priklauso 11 ha žemės, o 6 ha kaip tik patenka į būsimų kapinių vietą, t.y. į Savivaldybės išperkamą plotą. Mero šeimos artimiesiems turės būti atseikėta apvali suma – per 800 tūkstančius litų.

Laikraštyje pasirodė dar vienas straipsnis ta tema – „Mero „sliekai“ kapinėse.“ G. Mikšys patarė redakcijai „neieškoti sliekų ten, kur jų nėra“, tačiau tokia tiesa: tarp išperkamų žemių ir jo artimųjų hektarai.

Apie tai, kad Daušiškiai – mero uošvija, Savivaldybėje žinojo ne vienas politikas, tačiau tylėjo. Kodėl? Gal ir jiems buvo užsiminta „neieškoti sliekų“? Po „Šiaulių krašto“ publikacijos Daušiškiai tapo bendriniu žodžiu, nusakančiu neskaidrius, korupcinius ryšius, o Šiaulių miesto savivaldybės Tarybos daugumą imta vadinti „Daušiškių koalicija“.

2011 metų vasario pradžioje po „Šiaulių krašto“ publikacijos „Klastotė išlindo iš maišo“ jau keletą metų linksniuota ir skandalinga Šiaulių arenos sutartis. Skandalo smaigalyje vėl to meto Šiaulių meras G. Mikšys. Dar būdamas Savivaldybės administracijos direktoriumi G. Mikšys su Šiaulių arenos operatoriumi pasirašė tokią sutartį, kurioje iš esmės buvo pakeista Tarybos nuostata dėl koncesijos mokesčio mokėjimo sąlygų.

Klastotė kruopščiai slėpta ketverius metus. Tik po žurnalistės Rūtos Jankuvienės tyrimo yla išlindo iš maišo. Miesto Taryba buvo aprobavusi nuostatą, kad Savivaldybė operatoriui nebemoka koncesijos mokesčio, jei koncesininkas gauna pelną. Vietoj to įrašyta nuostata su esminiu pakeitimu, sudarančiu išskirtines sąlygas arenos valdytojui nemokėti nė cento, o iš miesto biudžeto srėbti visada. Apie tai miesto Taryba nebuvo informuota. Administracija tiesiog nusivalė kojas į miesto žmonių išrinktą Tarybą.

Pirmasis apie tai prabilęs „Šiaulių kraštas“ sukrėtė Šiaulių politinę viršūnėlę. Temą pasigavo nacionalinė žiniasklaida, tyrimo laurus savinosi įvairaus plauko opozicionieriai, darbo ėmėsi STT, prokuratūra.

Į teisiamųjų suolą sėdo G. Mikšys ir koncesijos sutarties vykdymo priežiūros komisijos pirmininkas Vladas Damulevičius. Pirmasis sulaukė senaties termino, todėl iš bylos nagrinėjimo buvo patrauktas, o V. Damulevičius iš tos istorijos išėjo švarus.

Apie neskaidrų politinį verslą „Šiaulių krašte“ išspausdinta dešimtys publikacijų. Rajonų savivaldybes valdančios politinės partijos ne tik susiliejo su biurokratiniu aparatu, bet ir tapo darbo biržomis. Todėl į valdančiuosius savivaldybių įmonių, įstaigų postus priimami savi, prognozuojami partiečiai. Koalicijose dalyvaujančios partijos, galima įtarti, yra net pasidalinę postus ir numatę šiltų vietų rokiruotes. Postų dalybų ir dalinimosi praktika tapo labai akivaizdi, nes visada surandamas suprantamas paaiškinimas, kad būtent pasirinktasis žmogus yra pats tinkamiausias.

Dar viena kriminalizuotos valdžios rentgenograma pagal principą „vsio zakono.“

2011 metų rugsėjį žurnalistė R. Žadeikytė paruošė ciklą publikacijų „Provincijos oligarchai ima milijonus“. Apskrities savivaldybes valdantys politikai, turintys statybų verslą, tampa provincijos oligarchais. Kai susilieja politiniai postai ir statybų verslas, žymiai lengviau paimti milijonus iš savivaldybių biudžetų ir Europos Sąjungos.

Šiems teiginiams iliustruoti pavyzdžių – daugybė. Liberalsąjūdiečio, Kelmės rajono tarybos nario įmonė nuo 2010 metų sausio 1 d. Kelmės rajone laimi daug viešųjų pirkimų konkursų. Jo partijos vadovas, to meto susisiekimo ministras Eligijus Masiulis palaimino projektą už 3,5 milijono litų. Taip buvo sutvarkytas kelias į įmonės savininkui priklausančią poilsiavietę, o dalį darbų patikėta atlikti taip pat jo įmonei. Poilsiavietėje vykdavo ir Liberalų sąjūdžio sąskrydžiai.

Šiaulių rajone daugelį statybos projektų laimėdavo UAB „Medingė“, kurios vienas iš savininkų, buvęs įmonės direktorius Kęstutis Lukšas, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos narys, užėmė Savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas.

„Aš tik vienas iš įmonės savininkų. Nežinau, ar „Medingė“ gauna Savivaldybės užsakymų. Jeigu laimėjo, tai nieko nereiškia. Aš viską deklaravau, nuo visko nusišalinau“, – žurnalistei teigė politikas.

Į Pakruojo rajono tarybą ne vieną kartą buvo renkami du buvusios Naujosios sąjungos nariai – vienos stambiausių rajone statybos bendrovių savininkai ir vadovai. Politikai priklausė Tarybos daugumai. Jų statybos bendrovė vien per 2010–2011 metus gavo keturis Savivaldybės užsakymus už beveik 5 milijonus litų.

„Jeigu politikai – statybų bendrovių vadovai eina į valdžią, paprastai bendrovės valdymą perduoda kam nors kitam. Ir mums reikėtų suprasti, kad jie iš tikrųjų ir nebesusiję su šia bendrove. Nors plika akimi matome, kad susiję. Provincijoje tai labai gerai matosi, kai vakare susėdę kavinėje tie „nesusiję“ žmonės kerta pikantiškas salotas, užgerdami brendžiuku“, – situaciją komentavo Rytis Juozapavičius, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narys.

...Kur lašiniai, ten ir katinai. Specialiosios šalies tarnybos prieš gerą dešimtmetį perspėjo, kad korupcija pasislinko provincijos link. Ne kažkam panorėjus, o susidarius palankioms sąlygoms. Plaukia Europos Sąjungos milijonai, o kur pinigai, ten ir interesas juos įsisavinti. Formuojasi oligarchinės schemos, kai persipina valdžia su verslu, todėl ir savivaldybių tarybose staiga atsirado labai daug statybos organizacijų savininkų ir vadovų... Korupcijos tema – amžina žiniasklaidos tema. Neseniai teisme jau baigta nagrinėti nuo pareigų nušalinto Kelmės rajono mero Vaclovo Andrulio byla. Tvirtinama, kad Andrulis reikalavo „nugręžti“ vieną statybos bendrovę. Jis sulaikytas su pažymėtais tūkstančiais. Prokuroras įsitikinęs, kad tai kyšis, o pats meras postringauja apie etikos pažeidimą. Argi neįdomu, ką nuspręs teismas: kyšis ar tik etika? Teisybė triumfuos. Kieno teisybė?

Kaltas, nekaltas. Dešimtys atvejų, kai politikams, verslininkams, teisėjams uždedami antrankiai, bet po kelerių metų bylinėjimosi – nekaltas. Vietoje teistumo – kankinio vainikas. Tada jau greitkelis ir į Seimą. Taip nutiko buvusiam ilgamečiam Radviliškio rajono merui konservatoriui Antanui Čepononiui, beveik mėnesį pragulėjusiam ant Šiaulių izoliatoriaus narų. Laikraštyje rašyta, kaip per kalėdines Mišias Radviliškio Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčioje kunigai ragino tikinčiuosius melstis už A. Čepononį, palaimino jį. Galbūt ir tai padėjo. Kas pasimels už nuosprendžio laukiantį kelmiškį socialdemokratą Andrulį?

Galima dar ilgai tęsti šio prieštaringo kriminalizuoto vaizdelio analizę – apie nuosprendžius ir išteisinimus. Taip ir buvo sumanyta, tačiau, pasakysiu teisybę, nusibodo ir atgrasu. Norisi greičiau prisiliesti prie šviesesnių spalvų, o tos dabar neprimintos istorijos galbūt ir papildys dar neparašytos knygos ne laikraštinį variantą.

Pagrįstai kyla klausimas, ką visuomenei signalizuoja politinė kriminalinė išklotinė? Manau, kad visuomenei transliuojama ir tai, jog visos tos STT, prokuratūros, teismų nuosprendžiai, areštinės, straipsniai laikraščiuose, TV reportažai yra nerimta, laikina, netikroviška, kažkokie žaidimėliai, konkurentų, pavyduolių išpuoliai, politiniai susidorojimai. Akibrokštas, net pokštas. Todėl ant vieno Šiaulių valdininko stalo kaip suvenyras pūpsojo ne butaforiniai, o pagal paskirtį naudojami antrankiai. Nuskriaustieji už gerus darbus.

Jeigu teisėtvarka Jų nenušalina nuo atsakingų pareigų Tarybose ar administracijose, patys jie nebeatsitraukinėja. Taip kartais atsitikdavo prieš keletą metų. Apie tokius sakoma: įgijo kiaulės akis. Suprask – nei gėdos, nei sąžinės. Kiaulės akys – absoliuti moralios politikos priešingybė. Todėl ir blaškosi velnio švytuoklė tarp kiaulės akių ir kiaulės uodegos.

Daugelį metų, stebėdami tokį kriminalizuotos politikos vaidinimą, žmonės pradeda save lyginti su Jais. Jie kyšininkauja, klastoja dokumentus, piktnaudžiauja tarnyba, tad kodėl negalime ir mes – nusipirkti cigarečių iš po skverno ar kuro iš fūristų, nelegaliai uždarbiauti, vengti ir slėpti mokesčių. Jiems – baltosioms apykaklėms – didesnis kąsnis, nes jie valdžia, jie partija, o mums – tegul ir mažiau. Po žinutės apie korupciniu nusikaltimu įtariamo veikėjo partinį vainikavimą internete atsirado toks komentaras:

"Ką čia sapaliojat, kaip reiks taip ir bus. Kaip danguj taip ir žemėj. Nu ir kas, kad jie pasidarė babkių, bet kiek daug padarė. Man nesvarbu, koks, svarbu, kad dirba savo miestui. O kad jų alga maža tai ir darosi. O šiaip koks skirtumas – ar konservatorius, ar socdemas ar dar ten koks enas."

Panašių vertinimų girdėti ir iš kultūros, mokslo žmonių. Vagia, bet miestą, rajoną tvarko. Verta prisiminti socializmo laikų viršininkų apibūdinimą: patys pasiima, bet kitų nemato. Suprask: ir pats vagia, ir pavaldiniams leidžia, bet mažiau. Toks požiūris, egzistavimo formulė griaužė anos santvarkos pagrindus, o galiausiai paspartino imperijos krachą. Ką griaunama šiandien?

„Šiaulių kraštas“ nuo pirmos leidybos dienos neapsiribojo vietos politikos stebėsena ir vertinimu. Nacionalinės politikos aktualijos dažnai nagrinėjamos ir vertinamos regioninio laikraščio puslapiuose, juolab kad vietos ir nacionalinė politika – vos ne visuma. Savivaldybėse išrinkti Seimo nariai tampa politinių (ir ne tik) grupių lobistais, savotiškais emisarais, o rinkimų apygardos – lyg ir jų tėvonijomis.

Parlamentinių partijų lyderiai taip pat neretai savivaldos vežimą suka siauresnių partinių interesų link. Tai nedidelėje, pagal partinį kurpalių subiurokratintoje ir centralizuotoje valstybėje – itin akivaizdu.

Palikime šią temą. Vėl ramu, gal prieš kokią vėtrą (?). Štai ims ir nukris žinia kaip meteoritas – prisidirbo... Tada ir pratęsime, o šeštadienį pasuksime kitu keliu.