Naujausios
Neįgali pasirūpinti savimi
Jelena pasakoja, kad prieš bemaž dešimt metų, nusprendusi kurti šeimą, panoro išeiti gyventi atskirai nuo mamos. Šiaulių miesto savivaldybė Jelenai skyrė socialinį būstą – 16 kvadratinių metrų kambarį bendrabutyje J. Basanavičiaus gatvėje. Sąlygos buvo prastos, net tualetas neįgaliai moteriai buvo sunkiai pasiekiamas. Teko įsigyti biotualetą ir pasistatyti jį kambaryje.
"Jaučiausi įkalinta", – prisimena Jelena.
Po ilgų prašymų, prieš penkerius metus moteriai buvo skirtas kitas būstas, nors taip pat bendrabučio tipo name, bet jau šiek tiek erdvesnis – dviejų kambarių su vonios kambarėliu.
Jelenos prašymu buvo įrengtas pandusas išvažiuoti į lauką, paplatintos buto durys, įstatyti nauji langai. Tačiau paties buto erdvės Jelenos poreikiams nebuvo pritaikytos.
"Nors pagal reikalavimus turėjo atvykti neįgaliojo vežimėlyje sėdintis žmogus ir rekomenduoti, kaip pritaikyti butą, tačiau pas mane niekas nebuvo atėjęs", – pasakoja Jelena. Vėliau moteris sužinojo, kad neįgalus žmogus išbandė tik pandusą.
Jelena sako, kad ją vis "maitino" pažadais, kad butas bus pritaikytas vėliau, "eigoj", kol sužinojo, kad tas vėliau – po 10 metų. Galima kreiptis ir anksčiau, jeigu pablogės fizinė sveikata.
"Bet mano sveikata yra tokia, kokia yra, nei geresnė, nei blogesnė. Vadinasi, turiu laukti 10 metų. Bet man dabar reikia gyventi. Aš psichologiškai baigiu palūžti", – tramdydama ašaras sako Jelena.
Cerebrinio paralyžiaus prie vežimėlio prikaustyta moteris nedaug ką gali namuose nuveikti. "Kur sveikam užtenka keleto minučių, man ir pusdienio gali neužtekti", – sako Jelena.
Net nusiprausti moteris negali savarankiškai, nes patalpoje stovi vonia, o ne dušas, o naudodamasi tualetu ne kartą yra nukritusi.
"Kiekviena diena – karas su savimi ir situacija, nes savo namuose jaučiuosi nesaugi, nieko negaliu pasiekti ir nieko negaliu pasidaryti. Nežinau, kur susvyruosiu ir nukrisiu. Saugi jaučiuosi, kai kažkas yra šalia. Kai sveikas žmogus ateina, jam atrodo, kad čia viskas gerai, bet jūs atsisėskite į vežimėlį ir pabandykite apsieiti", – sako moteris.
Maistą gamina, kambarius tvarko, dukra ir pačia Jelena rūpinasi jos gyvenimo draugas.
"Jeigu pradedu skųstis, visi tuoj pradeda pirštu į vyrą baksnoti: "O ką jis daro? Kodėl vyras negali to ar ano padaryti?" Daugeliui sunku suvokti, kad ne tik laiko, jėgų, bet dar ir pinigų reikia. Jeigu turėtume užtektinai pinigų, niekieno pagalbos neprašytume, seniai būtume susitvarkę", – sako Jelena.
Vienam šeimos nariui Jelenos šeimoje per mėnesį tenka apie 150 eurų. Jų užtenka tik būtiniausioms reikmėms: mokesčiams, maistui, vaistams, higienos priemonėms, automobiliui, kuris neįgaliai moteriai vienintelė susisiekimo priemonė, išlaikyti. Apie geresnį remontą ir buto pritaikymą savo poreikiams neįgali moteris gali tik pasvajoti.
Socialinio darbuotojo pagalba moteriai nepriklauso, nes yra ne vieniša, o ir negalė esą tokia, kad dar gali savimi pasirūpinti, be to, šeima nėra asociali.
Skundai
Prieš beveik 10 metų J. Bojar Šiaulių universitete baigė socialinės gerovės ir negalios bakalauro studijas.
"Gyvu pavyzdžiu įrodinėju socialinę gerovę, – ironiškai šypteli Jelena. – Mano gyvenime viskas priešingai, nei knygose parašyta. Man dėstytojai sako: "Ką mes galim padaryti? Tu laikykis! Labai nusivylėme, nes pasirodė, kad visos mūsų tiesos neatitinka tikrovės."
Knygose parašyta, kad viskas turi būti neįgalaus žmogaus gerovei, kad klientas teisus. O realybėje turi kariauti, įrodinėti, kad tau tikrai yra blogai, dėl kiekvienos smulkmenos muštis, niekas tavęs nenori girdėti."
Paklausta, ar jos gyvenime yra nors kokio džiaugsmo, Jelena sako, kad vienintelis šviesus dalykas – dukra.
"Bet kai kiekvieną dieną savo namuose negali jaustis saugiai ir laisvai, kai kasdien turi kariauti su institucijomis dėl to, kas teisėtai priklauso, nelieka jėgų vaikui nei pasaką paskaityti, nei su juo pažaisti. Žmonės, kurie mane pažįsta iš anksčiau, prisimena, kaip stiprų, optimistišką žmogų, o dabar stebisi matydami tokią žlugdomą. Aš buvau optimistė ir norėčiau tokia likti, bet nebeišeina. Aš ir eilėraščius rašiau pilnus džiaugsmo, šviesos, optimizmo, o dabar ką galiu parašyti? Visada galvodavau, kaip sunku bebūtų, išsikapanosi, viskas bus gerai, dabar aš jau nežinau", – sako Jelena ir slapčia nubraukia ašarą.
J. Bojar nežada pasiduoti ir rengiasi kreiptis į teismą bei apskųsti Šiaulių miesto savivaldybę, kad nebuvo atlikti visi reikalingi darbai pritaikant butą jos poreikiams.
Butą turėjo pritaikyti iki galo
Jolantai Šliužienei, Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos laikinajai direktorei, šiaulietės J. Bojar problema žinoma. Neįgali moteris kreipėsi į departamentą, prašydama teisininko konsultacijos. Pasak departamento laikinosios vadovės, tokių skundų kaip J. Bojar nedaug sulaukiama.
Pasak J. Šliužienės, būsto pritaikymas neturėjo apsiriboti vien panduso įrengimu ir durų paplatinimu. Pagal Būsto pritaikymo neįgaliesiems tvarkos aprašą turėjo būti atlikti darbai ir būsto viduje: įrengtas specialus klozetas, vonia ar dušas su specialia atlenkiama kėdute, pritvirtinti turėklai ir atramos, nuleisti elektros jungiklių ir šakučių lizdai, vandentiekio čiaupai iki pasiekiamo lygio.
"Blogai, jeigu yra taip, kaip sako moteris. Atsakingų įstaigų specialistai turėjo nustatyti poreikį, įvertinti technines galimybes, padaryti sąmatą ir, jeigu trūksta pinigų, kreiptis į mus ir prašyti papildomai lėšų, o ne tai, kad kažką patrupinti ir palikti. Tai yra labai blogai, nes žmogus vis tiek negali naudotis būstu. Visada akcentuojame, kad geriau vieną butą gerai pritaikyti, negu keliems patrupinti", – "Šiaulių kraštui" sakė J. Šliužienė.
Pasak departamento atstovės, būstui pritaikyti lėšų skiria valstybė, dalį prisideda savivaldybė. Savivaldybė turi galimybę ir teisę skirti ir daugiau lėšų, sutaupytų iš socialinių išmokų fondo, jeigu mato, kad reikia.
"Jeigu pagal Būsto pritaikymo neįgaliesiems tvarkos aprašą gyvenimo sąlygos yra netinkamos, Savivaldybės Taryba savo sprendimu gali skirti lėšų ir pritaikyti būstą, jeigu mato, kad žmogus kankinasi. Čia reikia tik geranoriškumo", – teigė departamento laikinoji vadovė.
Paklausta, ką daryti neįgaliai moteriai tokiu atveju, kai pirmo kreipimosi metu butas nebuvo visiškai pritaikytas, J. Šliužienė įvardijo kelis variantus: laukti 10 metų, kol pakartotinai galės kreiptis dėl būsto pritaikymo (anksčiau galima kreiptis, jei pablogės sveikatos būklė), bandyti tartis su Savivaldybe, o jeigu nepavyks – kreiptis į teismą.
Žmonės, kurie mane pažįsta iš anksčiau, prisimena, kaip stiprų, optimistišką žmogų, o dabar stebisi matydami tokią žlugdomą. Aš buvau optimistė ir norėčiau tokia likti, bet nebeišeina.