Savivaldybei pritrūko jautrumo

Neį­ga­li pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi

Je­le­na pa­sa­ko­ja, kad prieš be­maž de­šimt me­tų, nu­spren­du­si kur­ti šei­mą, pa­no­ro išei­ti gy­ven­ti at­ski­rai nuo ma­mos. Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė Je­le­nai sky­rė so­cia­li­nį būs­tą – 16 kvad­ra­ti­nių met­rų kam­ba­rį bend­ra­bu­ty­je J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je. Są­ly­gos bu­vo pra­stos, net tua­le­tas neį­ga­liai mo­te­riai bu­vo sun­kiai pa­sie­kia­mas. Te­ko įsi­gy­ti bio­tua­le­tą ir pa­si­sta­ty­ti jį kam­ba­ry­je.

"Jau­čiau­si įka­lin­ta", – pri­si­me­na Je­le­na.

Po il­gų pra­šy­mų, prieš pen­ke­rius me­tus mo­te­riai bu­vo skir­tas ki­tas būs­tas, nors taip pat bend­ra­bu­čio ti­po na­me, bet jau šiek tiek erd­ves­nis – dvie­jų kam­ba­rių su vo­nios kam­ba­rė­liu.

Je­le­nos pra­šy­mu bu­vo įreng­tas pan­du­sas iš­va­žiuo­ti į lau­ką, pa­pla­tin­tos bu­to du­rys, įsta­ty­ti nau­ji lan­gai. Ta­čiau pa­ties bu­to erd­vės Je­le­nos po­rei­kiams ne­bu­vo pri­tai­ky­tos.

"Nors pa­gal rei­ka­la­vi­mus tu­rė­jo at­vyk­ti neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je sė­din­tis žmo­gus ir re­ko­men­duo­ti, kaip pri­tai­ky­ti bu­tą, ta­čiau pas ma­ne nie­kas ne­bu­vo atė­jęs", – pa­sa­ko­ja Je­le­na. Vė­liau mo­te­ris su­ži­no­jo, kad neį­ga­lus žmo­gus iš­ban­dė tik pan­du­są.

Je­le­na sa­ko, kad ją vis "mai­ti­no" pa­ža­dais, kad bu­tas bus pri­tai­ky­tas vė­liau, "ei­goj", kol su­ži­no­jo, kad tas vė­liau – po 10 me­tų. Ga­li­ma kreip­tis ir anks­čiau, jei­gu pa­blo­gės fi­zi­nė svei­ka­ta.

"Bet ma­no svei­ka­ta yra to­kia, ko­kia yra, nei ge­res­nė, nei blo­ges­nė. Va­di­na­si, tu­riu lauk­ti 10 me­tų. Bet man da­bar rei­kia gy­ven­ti. Aš psi­cho­lo­giš­kai bai­giu pa­lūž­ti", – tram­dy­da­ma aša­ras sa­ko Je­le­na.

Ce­reb­ri­nio pa­ra­ly­žiaus prie ve­ži­mė­lio pri­kaus­ty­ta mo­te­ris ne­daug ką ga­li na­muo­se nu­veik­ti. "Kur svei­kam už­ten­ka ke­le­to mi­nu­čių, man ir pus­die­nio ga­li neuž­tek­ti", – sa­ko Je­le­na.

Net nu­si­praus­ti mo­te­ris ne­ga­li sa­va­ran­kiš­kai, nes pa­tal­po­je sto­vi vo­nia, o ne du­šas, o nau­do­da­ma­si tua­le­tu ne kar­tą yra nu­kri­tu­si.

"Kiek­vie­na die­na – ka­ras su sa­vi­mi ir si­tua­ci­ja, nes sa­vo na­muo­se jau­čiuo­si ne­sau­gi, nie­ko ne­ga­liu pa­siek­ti ir nie­ko ne­ga­liu pa­si­da­ry­ti. Ne­ži­nau, kur su­svy­ruo­siu ir nu­kri­siu. Sau­gi jau­čiuo­si, kai kaž­kas yra ša­lia. Kai svei­kas žmo­gus atei­na, jam at­ro­do, kad čia vis­kas ge­rai, bet jūs at­si­sės­ki­te į ve­ži­mė­lį ir pa­ban­dy­ki­te ap­siei­ti", – sa­ko mo­te­ris.

Mais­tą ga­mi­na, kam­ba­rius tvar­ko, duk­ra ir pa­čia Je­le­na rū­pi­na­si jos gy­ve­ni­mo drau­gas.

"Jei­gu pra­de­du skųs­tis, vi­si tuoj pra­de­da pirš­tu į vy­rą baks­no­ti: "O ką jis da­ro? Ko­dėl vy­ras ne­ga­li to ar ano pa­da­ry­ti?" Dau­ge­liui sun­ku su­vok­ti, kad ne tik lai­ko, jė­gų, bet dar ir pi­ni­gų rei­kia. Jei­gu tu­rė­tu­me už­tek­ti­nai pi­ni­gų, nie­kie­no pa­gal­bos ne­pra­šy­tu­me, se­niai bū­tu­me su­si­tvar­kę", – sa­ko Je­le­na.

Vie­nam šei­mos na­riui Je­le­nos šei­mo­je per mė­ne­sį ten­ka apie 150 eu­rų. Jų už­ten­ka tik bū­ti­niau­sioms reik­mėms: mo­kes­čiams, mais­tui, vais­tams, hi­gie­nos prie­mo­nėms, au­to­mo­bi­liui, ku­ris neį­ga­liai mo­te­riai vie­nin­te­lė su­si­sie­ki­mo prie­mo­nė, iš­lai­ky­ti. Apie ge­res­nį re­mon­tą ir bu­to pri­tai­ky­mą sa­vo po­rei­kiams neį­ga­li mo­te­ris ga­li tik pa­sva­jo­ti.

So­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­gal­ba mo­te­riai ne­prik­lau­so, nes yra ne vie­ni­ša, o ir ne­ga­lė esą to­kia, kad dar ga­li sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti, be to, šei­ma nė­ra aso­cia­li.

Skun­dai

Prieš be­veik 10 me­tų J. Bo­jar Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­gė so­cia­li­nės ge­ro­vės ir ne­ga­lios ba­ka­lau­ro stu­di­jas.

"Gy­vu pa­vyz­džiu įro­di­nė­ju so­cia­li­nę ge­ro­vę, – iro­niš­kai šyp­te­li Je­le­na. – Ma­no gy­ve­ni­me vis­kas prie­šin­gai, nei kny­go­se pa­ra­šy­ta. Man dės­ty­to­jai sa­ko: "Ką mes ga­lim pa­da­ry­ti? Tu lai­ky­kis! La­bai nu­si­vy­lė­me, nes pa­si­ro­dė, kad vi­sos mū­sų tie­sos nea­ti­tin­ka tik­ro­vės."

Kny­go­se pa­ra­šy­ta, kad vis­kas tu­ri bū­ti neį­ga­laus žmo­gaus ge­ro­vei, kad klien­tas tei­sus. O rea­ly­bė­je tu­ri ka­riau­ti, įro­di­nė­ti, kad tau tik­rai yra blo­gai, dėl kiek­vie­nos smulk­me­nos muš­tis, nie­kas ta­vęs ne­no­ri gir­dė­ti."

Pak­laus­ta, ar jos gy­ve­ni­me yra nors ko­kio džiaugs­mo, Je­le­na sa­ko, kad vie­nin­te­lis švie­sus da­ly­kas – duk­ra.

"Bet kai kiek­vie­ną die­ną sa­vo na­muo­se ne­ga­li jaus­tis sau­giai ir lais­vai, kai kas­dien tu­ri ka­riau­ti su ins­ti­tu­ci­jo­mis dėl to, kas tei­sė­tai pri­klau­so, ne­lie­ka jė­gų vai­kui nei pa­sa­ką pa­skai­ty­ti, nei su juo pa­žais­ti. Žmo­nės, ku­rie ma­ne pa­žįs­ta iš anks­čiau, pri­si­me­na, kaip stip­rų, op­ti­mis­tiš­ką žmo­gų, o da­bar ste­bi­si ma­ty­da­mi to­kią žlug­do­mą. Aš bu­vau op­ti­mis­tė ir no­rė­čiau to­kia lik­ti, bet ne­bei­šei­na. Aš ir ei­lė­raš­čius ra­šiau pil­nus džiaugs­mo, švie­sos, op­ti­miz­mo, o da­bar ką ga­liu pa­ra­šy­ti? Vi­sa­da gal­vo­da­vau, kaip sun­ku be­bū­tų, iš­si­ka­pa­no­si, vis­kas bus ge­rai, da­bar aš jau ne­ži­nau", – sa­ko Je­le­na ir slap­čia nu­brau­kia aša­rą.

J. Bo­jar ne­ža­da pa­si­duo­ti ir ren­gia­si kreip­tis į teis­mą bei ap­skųs­ti Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bę, kad ne­bu­vo at­lik­ti vi­si rei­ka­lin­gi dar­bai pri­tai­kant bu­tą jos po­rei­kiams.

Bu­tą tu­rė­jo pri­tai­ky­ti iki ga­lo

Jo­lan­tai Šliu­žie­nei, Neį­ga­lių­jų rei­ka­lų de­par­ta­men­to prie So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos lai­ki­na­jai di­rek­to­rei, šiau­lie­tės J. Bo­jar pro­ble­ma ži­no­ma. Neį­ga­li mo­te­ris krei­pė­si į de­par­ta­men­tą, pra­šy­da­ma tei­si­nin­ko kon­sul­ta­ci­jos. Pa­sak de­par­ta­men­to lai­ki­no­sios va­do­vės, to­kių skun­dų kaip J. Bo­jar ne­daug su­lau­kia­ma.

Pa­sak J. Šliu­žie­nės, būs­to pri­tai­ky­mas ne­tu­rė­jo ap­si­ri­bo­ti vien pan­du­so įren­gi­mu ir du­rų pa­pla­ti­ni­mu. Pa­gal Būs­to pri­tai­ky­mo neį­ga­lie­siems tvar­kos ap­ra­šą tu­rė­jo bū­ti at­lik­ti dar­bai ir būs­to vi­du­je: įreng­tas spe­cia­lus klo­ze­tas, vo­nia ar du­šas su spe­cia­lia at­len­kia­ma kė­du­te, pri­tvir­tin­ti tu­rėk­lai ir at­ra­mos, nu­leis­ti elekt­ros jun­gik­lių ir ša­ku­čių liz­dai, van­den­tie­kio čiau­pai iki pa­sie­kia­mo ly­gio.

"Blo­gai, jei­gu yra taip, kaip sa­ko mo­te­ris. At­sa­kin­gų įstai­gų spe­cia­lis­tai tu­rė­jo nu­sta­ty­ti po­rei­kį, įver­tin­ti tech­ni­nes ga­li­my­bes, pa­da­ry­ti są­ma­tą ir, jei­gu trūks­ta pi­ni­gų, kreip­tis į mus ir pra­šy­ti pa­pil­do­mai lė­šų, o ne tai, kad kaž­ką pa­tru­pin­ti ir pa­lik­ti. Tai yra la­bai blo­gai, nes žmo­gus vis tiek ne­ga­li nau­do­tis būs­tu. Vi­sa­da ak­cen­tuo­ja­me, kad ge­riau vie­ną bu­tą ge­rai pri­tai­ky­ti, ne­gu ke­liems pa­tru­pin­ti", – "Šiau­lių kraš­tui" sa­kė J. Šliu­žie­nė.

Pa­sak de­par­ta­men­to at­sto­vės, būs­tui pri­tai­ky­ti lė­šų ski­ria vals­ty­bė, da­lį pri­si­de­da sa­vi­val­dy­bė. Sa­vi­val­dy­bė tu­ri ga­li­my­bę ir tei­sę skir­ti ir dau­giau lė­šų, su­tau­py­tų iš so­cia­li­nių iš­mo­kų fon­do, jei­gu ma­to, kad rei­kia.

"Jei­gu pa­gal Būs­to pri­tai­ky­mo neį­ga­lie­siems tvar­kos ap­ra­šą gy­ve­ni­mo są­ly­gos yra ne­tin­ka­mos, Sa­vi­val­dy­bės Ta­ry­ba sa­vo spren­di­mu ga­li skir­ti lė­šų ir pri­tai­ky­ti būs­tą, jei­gu ma­to, kad žmo­gus kan­ki­na­si. Čia rei­kia tik ge­ra­no­riš­ku­mo", – tei­gė de­par­ta­men­to lai­ki­no­ji va­do­vė.

Pak­laus­ta, ką da­ry­ti neį­ga­liai mo­te­riai to­kiu at­ve­ju, kai pir­mo krei­pi­mo­si me­tu bu­tas ne­bu­vo vi­siš­kai pri­tai­ky­tas, J. Šliu­žie­nė įvar­di­jo ke­lis va­rian­tus: lauk­ti 10 me­tų, kol pa­kar­to­ti­nai ga­lės kreip­tis dėl būs­to pri­tai­ky­mo (anks­čiau ga­li­ma kreip­tis, jei pa­blo­gės svei­ka­tos būk­lė), ban­dy­ti tar­tis su Sa­vi­val­dy­be, o jei­gu ne­pa­vyks – kreip­tis į teis­mą.

Žmo­nės, ku­rie ma­ne pa­žįs­ta iš anks­čiau, pri­si­me­na, kaip stip­rų, op­ti­mis­tiš­ką žmo­gų, o da­bar ste­bi­si ma­ty­da­mi to­kią žlug­do­mą. Aš bu­vau op­ti­mis­tė ir no­rė­čiau to­kia lik­ti, bet ne­bei­šei­na.