Naujausios
Sveiką vaiką liga pasodino į vežimėlį
Samanta pasakoja, kad jos vaikystė Pakruojo mieste buvo graži ir jai visada malonu mintimis į ją sugrįžti. Mielą mergaitę visada supo šeima, draugai, artimi žmonės. Kaip ir visi vaikai, daug laiko leido su draugais, užsiėmė mėgstama veikla, žaidė aktyvius žaidimus.
„Mano šeima labai artima, todėl nuo mažų dienų niekada nebuvau vieniša, visada buvo su kuo leisti laiką ar su kuo pasikalbėti. Negalia prasidėjo reikštis galbūt nuo 10 metų, bet tai nesutrukdė džiaugtis gyvenimu ar smagiai leisti laiką. Mane supo ir supa supratingi žmones, visada pasiruošę padėti. Jie man padeda fiziškai, aš galbūt jiems padedu psichologiškai, įkvepiu optimizmo“, – pasakoja Samanta.
Sveika ir judri mergaitė genetinės ligos požymius, trukdančius judėti, ėmė jausti apie 10-tuosius metus. Į neįgaliojo vežimėlį liga merginą pasodino prieš septynerius metus.
„Galvojau, kad susitaikyti bus sunkiau, tačiau sulaukiau nuoširdžios artimųjų, pažįstamų pagalbos, todėl buvo lengviau. Dabar jau įpratau“, – nedaugžodžiauja mergina.
Važiuodama Pakruojo gatvėmis Samanta pastebi, kad sulaukia nemažai žvilgsnių, dėmesio, bet prie to jau sako pripratusi. Neteko sulaukti patyčių ar išgirsti skaudžių sodžių. Mergina sako, jog tai priklauso ir nuo paties nusiteikimo – jei pozityvumą skleidi kitiems, tai ir atgal gauni geras emocijas.
Gabi „tiksliukė“ įvertinta vardine stipendija
Samantai mokykloje jai neteko patirti didelių sunkumų. Mokyklą lankė, kol baigė 10 klasių. Nuo 11 klasės mokėsi nuotoliniu būdu.
Dvejus metus besimokant namuose, daug teko bendrauti su mokytojais. Samanta jaučiasi dėkinga, kad mokytojai visada padėdavo, suprasdavo, sudarė visas sąlygas sėkmingai išlaikyti egzaminus. Gabi mergina uoliai mokėsi, planuodama tolimesnes studijas, tačiau sunkiausia buvo apsispręsti, kokią sritį studijuoti.
„Mokykloje taip pat netrūko draugų tarp bendraklasių, o su geriausia drauge iš mokyklos laikų dabar esame dar artimesnės nei anksčiau“, – atvirauja mergina.
Mokykloje labiau buvo linkusi prie tiksliųjų mokslų, tai ir labiausiai nulėmė profesijos pasirinkimą. Studijuoti matematiką paskatino ir klasės auklėtoja. Samanta pasakoja, kad matematikos moksluose mokykloje niekada nebuvo pirmūnė, bet vis tiek nesigaili, kad pasirinko šią profesiją ir džiaugiasi jau baigusi bakalaurą.
„Studijos sekėsi geriau nei pati tikėjausi. Didelių sunkumų neteko patirti per visus studijų metus. Šiaulių universiteto aplinka labai draugiška žmonėms su negalia, nesukelianti nepatogumų. Kadangi ne į visas paskaitas nuvykti galimybę turėjau, todėl nemažai teko papildomai bendrauti su dėstytojais nuotoliniu būdu. Džiugu, kad dėstytojai suprato situaciją, suteikė visas galimybes mokytis nuotoliniu būdu. Universiteto bendruomenė labai maloni, visada suteikia pagalbą“, – džiaugėsi mergina.
Kadangi į paskaitas teko važinėti iš Pakruojo, Samanta už pagalbą dėkinga savo tėvams. Edita ir Sigitas Zakai pasikeisdami vežiojo dukrą į Šiaulius ir skatino ją tęsti studijas magistrantūroje.
Galvodama apie savo ateitį, mergina sako konkrečių ambicijų dar neturinti, visas dėmesys dabar skirtas sėkmingai užbaigti studijas, o toliau norėtų sukauptas žinias pritaikyti praktikoje.
Šiais metais Samanta gavo vienkartinę vardinę stipendiją iš Šiaulių moterų LIONS klubo, kaip geriausia Šiaulių universiteto studentė, turinti negalią. Sudėtingus tiksliuosius mokslus kremtančios merginos pažangumo vidurkis – 9,25 balo. Anot dėstytojų, tai labai aukštas pasiekimas tokioje studijų programoje.
Stipendijos įteikimo renginyje penkerius metus dėstanti Samantai profesorė Renata Macaitienė pabrėžė, kad ji yra nepaprastai gabi mergina ir kupina gyvenimo džiaugsmo.
„Kad Samanta yra pas mus – didelė dovana mūsų matematikų bendruomenei. Tai, kad mes dalinamės žiniomis, yra vienas dalykas, o tai, kad ji mus moko tikėjimo ir pasitikėjimo yra kita“, – sakė R. Macaitienė.
Gautą 1000 eurų stipendiją mergina sakė panaudosianti susimokėti už magistrantūros studijas.
Aistra krepšiniui ir suvenyrų kūryba
Samanta dega ir didele aistra aitra krepšiniui, kuria užsikrėtė iš dviem metais vyresnės savo sesers Ernestos.
„Ji pirma šeimoje pradėjo domėtis šiuo sportu, lankytis varžybose. Pamažu įsitraukėme ir visa šeima. Važiuojame beveik į kiekvienas varžybas Šiauliuose, taip pat apsilankome ir Kaune. Būtent Kauno arenoje atmosfera yra nepakartojama, per kūną bėgioja šiurpuliukai, kai 15 tūkstančių žmonių palaiko vieną komandą. Po varžybų visada pasikraunu gerų emocijų. Palaikau dvi komandas – Kauno „Žalgirį“ ir Šiaulių „Šiaulius““, – pasakoja jauna pakruojietė.
O kai šios komandos žaidžia viena prieš kitą? Tada labiau serga už „Šiaulius“, nes šiai komandai pergalė būna svarbesnė.
Futbolui taip pat nėra abejinga, tačiau šios sporto šakos varžybas stebi per televizorių.
Susidomėjimas sportu pagimdė ir kitą idėją. Kartu su seserimi ėmė kurti apyrankes, pakabukus prie raktų su krepšinio arba futbolo kamuoliais.
„Kadangi krepšinis Lietuvoje labai populiarus, tai ilgai netruko, kol atsirado ir daugiau žmonių, norinčių pasipuošti krepšinio simbolika. Šiuo metu ir dirbu, ir studijuoju, daugiau darbo atitenka sesei. Jau kelerius metus kuriame gaminius, visas priemones turime, belieka pasitelkti fantaziją ir kurti. Na, o artimi žmones, draugai, kuriems taip pat patinka krepšinis, jau visi apdovanoti“, – juokiasi mergina.
Kelionė į Portugaliją sustiprino draugystę
Negalia Samantos neįkalino namuose. Prieš porą metų jos su savo geriausia drauge dar iš mokyklos laikų Erika Juozapaityte sumanė sudalyvauti projekte „Draugystė veža“.
„Buvo tekę girdėti iš pažįstamų žmonių, kad pabandyti verta. Pildydamos anketą didelių lūkesčių neturėjome, o apie laimėjimą ir kelionę minčių visai nebuvo. Visgi sulaukėme skambučio, turėjome dviejų dienų kelionę į Druskininkus, kurioje vyko filmavimai, interviu. Balsavimo metu patekome tarp pirmųjų penkių porų, surinkusių daugiausia balsų, ir laimėjome galimybę keliauti į Portugaliją. O kelionė dar geresnė, kai keliauji su geriausia drauge“, – prisimena Samanta.
Merginai Euroviziją laimėjęs portugalų atlikėjas Salvadoras Sobralis, kurio dėka tai metais renginys vyko Lisabonoje, jai nelabai patinka, tačiau pirmoji savaitę trukusi kelionė į užsienį, skrydis lėktuvu, apsilankymas ne tik Portugalijoje, bet ir Lenkijoje, jai paliko įspūdžių visam gyvenimui.
O ir Eurovizijos užkulisiuose turėjo galimybę pamatyti tai, kas paprastai lieka už kadro. Matė generalinę repeticiją, kaip keičiamos pasirodymų dekoracijos ir panašiai.
O draugystė Samantai labai svarbi. Jai tai abipusis ryšys tarp žmonių, kuomet norisi dalintis išgyvenimais, geromis ir sunkesnėmis akimirkomis. Ryšį dar labiau sustiprina, kai prie kito žmogaus gali būti savimi, nebijoti likti nesuprasta.
Mokėti pasidžiaugti šia diena
Šiuo metu Samanta su sese Ernesta gyvena atskirai nuo tėvų ir laikosi karantino.
„Ji man padeda, aš jai, taip ir gyvename“, – sako pozityvumu spinduliuojanti jauna mergina.
Jos kredo – gyventi šia diena. Negalvoja per daug apie ateitį, džiaugiasi šia akimirką, o kiekviena diena atneša kažką vis naujo.
„Santykiuose su žmonėmis labiausiai branginu nuoširdumą, atvirumą. Manau, žmonės linkę per daug galvoti apie neigiamus dalykus, per mažai dėmesio skiria teigiamiems. Kiekvieną dieną įvyksta kažkas gero, kad ir mažas dalykas, reikia mokėti juo pasidžiaugti“, – tikina Samanta.
Paklausta apie svajones mergina prisipažįsta neesanti didelė svajotoja. Jai svarbiausia, kad ją supantys artimi žmonės būtų sveiki ir laimingi.
„Kadangi jie man ir suteikia daugiausia laimės...“ – neslepia Samanta.
