Naujausios
Kiekvienais metais gruodžio 3-iąją pasaulis mini Tarptautinę žmonių su negalia dieną, kurią 1992 m. pabaigoje paskelbė Jungtinių Tautų Organizacija. Lietuvos Neįgaliųjų reikalų departamento darbuotojai pažymi, kad šią dieną visuomenė supažindinama su neįgaliųjų žmonių problemomis, primenama apie žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumą, tarpusavio priklausomumą ir ryšį bei būtinybę neįgaliesiems užtikrinti galimybę visapusiškai naudotis šiomis teisėmis ir laisvėmis be diskriminacijos, ką plačiai deklaruoja ir JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
Nuo apklausų paštu iki tyrimų internetu
Gyvendami informacinių technologijų epochoje, dabar kritiškai vertiname savo 1986 metų publikaciją apie kompiuterius, skirtus vaikams viename Šiaulių miesto darželyje, – „Kompiuteris vaikų darželyje“. Tais laikais kompiuteris buvo tokia reikšminga inovacija, jog šį straipsnį publikavo tuometinis sąjunginis žurnalas „Ikimokyklinis auklėjimas“ («Дошкольное воспитание»). Net praėjus dešimtmečiui, t. y. 1995 m., mūsų kompiuteriu surinktas disertacijos tekstas, iliustruotas spalvotomis diagramomis, kėlė nuostabą Maskvos mokslininkams.
Šiandien techninio progreso spartą rodo net žaislų raidos dinamika: nuo mechaninių prisukamųjų iki vaikų valdomų robotukų. Technologijos tampa draugiškesnės, lengviau prieinamos platesniam vartotojų ratui. Kad jos užima deramą vietą švietimo srityje, rodo sėkmingai įgyvendinamas integruotas ir atskiras informatikos mokymas pradinėse klasėse. Tam parengtos „I–II kl. informatikos užduotys“, „Informatika pradinukams“ ir kitos metodinės priemonės.
Tarptautinį populiarumą pelnė Vilniaus universiteto profesorės Valentinos Dagienės dar 2004 metais inicijuotas ir iki šiol tebevykstantis informacinių technologijų konkursas moksleiviams „Bebras“, skirtas vaikų ir jaunuolių informaciniam mąstymui ugdyti.
2020 – 2021 metais COVID-19 sukelta pandemija, lėmusi karantiną ir privertusi pereiti prie nuotolinio mokymo, ne tik paskatino pedagogus – nuo ikimokyklinio ugdymo auklėtojų, mokytojų iki universitetų dėstytojų – tobulinti informacinių ir komunikacinių technologijų naudojimo kompetencijas, bet ir išryškino kitas problemas.
Paaiškėjo, kad Lietuvoje daug šeimų neturi kompiuterinės įrangos ar finansinių galimybių jai įsigyti. Kad vaikai galėtų mokytis nuotoliniu būdu, valstybė stengėsi aprūpinti juos kompiuteriais, internetine prieiga. Taip pasaulinis kompiuterinis tinklas, kaip svarbus informacijos šaltinis, tapo prieinamas didesniam žmonių skaičiui.
Prieš tris dešimtmečius dar neturėjome galimybės apklausų atlikti internetu. Jas organizuodavome paštu išsiuntinėdami anketas respondentams, kurie, jas užpildę, pirkdavo voką su pašto ženklu ir siųsdavo mums atgal.
Kad išsiaiškintume gyventojų nuostatas į žmones, turinčius regėjimo negalią, 1990 metais išsiuntinėjome 6 000 anketų. Išties nustebino tuometinis žmonių aktyvumas, galbūt susijęs su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu: net ir atmetę netinkamai užpildytas anketas, gavome imtį, kurią sudarė 4 730 respondentų. Šio tyrimo rezultatai parodė didelę neregių atskirtį: 14 proc. apklaustųjų nebuvo matę neregio ir tik 3,6 proc. – bendravę su nematančiais žmonėmis.
Remiantis minėto tyrimo rezultatais, dauguma apklaustųjų nežinojo potencinių neregių galimybių, ir tai leido prieiti prie išvados, kad, stokojant žinių apie neįgalius žmones, visuomenėje įsigali stereotipai – dažnai iškreipta buitinė nuomonė.
Siekdami tuos stereotipus pakeisti pozityvia nuostata neįgaliųjų atžvilgiu, savo iniciatyva, be dabartinių finansuojamų ES projektų paramos, t. y. be užmokesčio, poroje su neregiais lektoriais mokyklose ir įmonėse skaitėme paskaitas apie aklumą, jo priežastis, apie aklųjų pasiekimus, rodėme šia tema parengtą mobilią parodą, miesto laikraštyje publikavome straipsnių ciklą apie aklumą ir neregius, parengėme ir publikavome knygelę „Neregys tarp reginčiųjų“, kurią išsivertę į rusų kalbą vėliau išleido ir baltarusiai.
Po metų pakartoję apklausą, tikėjomės pamatyti savo veiklos rezultatus, tačiau pastebėti pokyčiai buvo itin menki. Visgi pakartotinio tyrimo rezultatai leido suformuluoti teorinę prielaidą, kad nuostatos – visuomenės narių subjektyvus nusiteikimas – neįgaliųjų atžvilgiu yra labai lėtai kintantis fenomenas.
Tik po trijų dešimtmečių, t. y. 2018 metais, dar kartą atlikę minėtą apklausą, tačiau jau internetu, nustatėme nors ir nežymius, tačiau statistiškai patikimus, pozityvius pokyčius, rodančius kiek mažesnę neregių atskirtį visuomenėje. Taigi kelta teorinė prielaida, kad visuomenės nuostatos yra labai lėtai kintantis fenomenas, tapo įrodyta išvada.
Taip pat nustatėme, kad jei 1990 metais tyrimo dalyviai informacijos apie negalių turinčius žmones gavo per tradicines informacijos priemones – spaudą radiją, televiziją, tai daugiau kaip trečdalis 2018 metų respondentų tokios informacijos rado internete.
Retrospektyviai vertinant, kiek žmonių apie neregius sužinojo iš mūsų paskaitų 1990 metais ir kiek žmonių, naudodamiesi internetu, klausėsi italų tenoro neregio Andrėjos Bočelio (Andrea Bocelli) „Ave Marija“ (daugiau nei 5 milijonai perklausų), mūsų pastangos dabar atrodytų išties labai menkos, visgi optimizmo teikia interneto galimybių perspektyva.
Apie „kitokius“ – virtualioje aplinkoje
Virtualiojoje erdvėje mėgstama diskutuoti apie nebrandų visuomenės požiūrį į kitokius žmones, apie mokyklose vaikų patiriamas patyčias, kuriomis pirmaujame Europos Sąjungoje, tačiau tarsi nenorėdami prisiimti atsakomybės, bandome teisintis, pvz., „sovietiniu laikotarpiu mūsų nemokė, kad žmonės gali būti kitokie...“ ir pan.
Kažin kodėl atlaidžiai žiūrime į Seimo narį, puolantį „kitokių“ demonstraciją, stebime, kaip policijos pareigūnai nešte nuneša jį į pašalį, o vėliau vėl ir vėl jį renkame į Seimą?
Psichiatras Linas Slušnys pastebi, kad lietuvių visuomenė vis dar rodo nepakantumą kiekvienam kitokiam savo nariui, ir šis mūsų elgesys iš esmės nepasikeitė ir lieka kultūros dalimi. Pokyčiai tikėtini, kai pagaliau suprasime, kad skirtingumas, visuomenės margumas yra mūsų stiprybė. Kuo daugiau skirtingų nuomonių, požiūrių, žmonių, – tuo mes įdomesni (Slušnys, 2016). Tačiau nežiūrint į visa tai, būtina ieškoti galimybių visuomenės nuostatoms į negalių turinčius žmones gerinti.
Internetinėje erdvėje vis dažniau galima rasti meninių filmų apie įvairių negalių ir sutrikimų turinčius žmonės, plakatų, informuojančių apie negalias lėmusias ligas, socialinių reklamų su neįgaliaisiais. Pozityvaus požiūrio į negalias pavyzdžiu galėtų būti Didžiosios Britanijos vienos maisto produktus gaminančios firmos produkto „Jorkšyro pudingas“ reklama (prieiga internete: https://auntbessies.co.uk/; socialiniame tinkle „YouTube“: https://www.youtube.com/watch?v=CU7VAIup27U).
Minėtos reklamos turinys labai paprastas: neregė močiutė jos aplankyti atvykusiems 5–15 metų anūkams gamina pietums Jorkšyro pudingą. Nelaukdamas pietų, penkiametis anūkas nugvelbia nuo virtuvės stalo vieną skanėstą. Močiutė gi akla... Tačiau močiutė viską supranta ir, geraširdiškai šypsodamasi, toliau ruošia valgį. Paėmusi iš spintelės skardinę, pirštais perskaito Brailio raštu atspausdintą ir priklijuotą informaciją. Pagaliau iš virtuvės į valgomąjį senolė neša iškeptą pudingą ir deda ant pietų stalo. Už stalo vyrauja puiki nuotaika.
Remiantis minėtos reklamos turinio analize, galima daryti tokias psichosocialines prielaidas:
1. Neregė močiutė yra pagrindinis šios reklamos siužeto personažas.
2. Svarbus močiutės statusas šeimoje – ji yra gerbiama ir mylima artimųjų.
3. Neregė močiutė geba artimiesiems pagaminti jų mėgstamo maisto.
4. Ji gerai pažįsta virtuvės aplinką ir saugiai elgiasi su buitine technika (orkaite, virykle).
5. Ji moka ir prireikus naudoja Brailio raštą.
6. Ji yra geranoriška ir tolerantiška savo artimiesiems.
7. Ji puikiai orientuojasi pažįstamoje uždaroje erdvėje (be aplinkinių pagalbos iš virtuvės atneša pačios pagamintą maistą į valgomąjį).
Šioje reklamoje, neabejotinai turinčioje įtakos pozityvioms nuostatoms į neregius formuotis, galima atkoduoti žiūrovui labai svarbią ir su pudingo reklama nesusijusią informaciją apie neregio žmogaus gebėjimus ir jo asmenybinius bruožus. Reklamoje aiškiai transliuojama, kad šeimoje ir negalią turintis žmogus yra mylimas.
Virtualiojoje erdvėje informacijos apie negalias ir sutrikimus teikia įvairūs plakatai, kur piktogramomis vaizduojamos didesnio visuomenės dėmesio reikalaujančios žmonių grupės: seni, traumuotieji, neįgalieji, ligoniai, nėščiosios, moterys su kūdikiais ir vyresniais vaikais bei vaikai.
Pažeidžiamų grupių žymekliai
Kai bestselerio autorius Džonas Elderis Robisonas (John Elder Robinson) dar buvo vaikas, tik nedaugelis buvo girdėjęs apie Aspergerio sindromą. Vaikystėje jis dažnai buvo baudžiamas už „netinkamą elgesį“ ir „tingumą“. Tik pilnametystės metu gydytojai jam nustatė Aspergerio sindromą. Žinios ir supratimas, kodėl jis yra kitoks, pakeitė jaunuolio gyvenimą.
2007 metais Robisonas išleido memuarus „Žiūrėk man į akis“. Ši knyga iškart tapo išskirtiniu bestseleriu. Šiandien Robisonas ir toliau rašo apie savo patirtį, susijusią su Aspergerio sindromu, ir lieka nenuilstančiu advokatu ir ambasadoriumi žmonėms su Aspergerio sindromu. https://www.abadegreeprograms.net/successful-people-on-the-autism-spectrum/ Jo knygos viršelis savo informatyvumu ir emocionalumu prilygsta geriausiems plakatų pavyzdžiams negalios ir sutrikimų tema.
Daugumos plakatų apie negalias ir sutrikimus turinys yra informatyvus, pozityvus ir netgi atliekantis švietėjišką funkciją, pavyzdžiui: „Dauno sindromas yra mano dalis, o ne apibrėžimas, kas aš esu“, „Jūsų žodžiai, požiūris ir veiksmai veikia mano gyvenimą labiau nei negalia“ ir kiti.
Sukurti plakatą ir įdėti jį į internetą – tai tik dalis naudingo darbo, nes daug svarbiau yra jį racionaliai įveiklinti. Tokiu pozityviu ir sektinu pavyzdžiu gali būti Lietuvos Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija, kuri 2016 m. kovo 21 d. surengė socialinę akciją „Aš ne daunas, aš žmogus“, skirtą Pasaulinei Dauno sindromo dienai paminėti ir kartu atkreipti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį į neigiamą reikšmę turinčio žargono „daunas“ paplitimą ir vartojimą visuomenėje.
Asociacijos užsakymu buvo sukurtas mielą mažą Dauno sindromą turintį berniuką vaizduojantis plakatas su užrašu: „Aš ne daunas, aš žmogus“. Asociacija per 2015 m. surinkto 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio lėšomis organizavo lauko reklamą šešiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje. Socialinės lauko reklamos pranašumas – ja transliuojama informacija pasiekia ir internetu nesinaudojančius žmones. Mažesnio formato šie plakatai buvo iškabinti švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose visoje Lietuvoje.
Socialinė lauko reklama
Siekdama atskleisti socialinės reklamos poveikį ir kartu išsiaiškinti visuomenės požiūrį į asmenis, turinčius Dauno sindromą, Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija inicijavo apklausą, kurią atliko tarptautinė tyrimų kompanija „Nielsen“. Pagal šios kompanijos paruoštą ir su asociacija suderintą klausimyną internetu apklausta per 500 16–65 metų Lietuvos gyventojų.
Apklausa buvo nacionalinė, reprezentatyvi, ir tai reiškia, kad imties sudėtis atitiko Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių ir gyvenvietės dydį. Tyrėjos A. Ivanauskienės skelbiamomis išvadomis, daugiau kaip pusė (58 proc.) tyrime dalyvavusių respondentų mano, jog Dauno sindromą turintys vaikai gali mokytis kartu su visais, jei mokymo įstaigose užtikrinama papildoma pagalba. Iš jų 38 proc. teigė, kad visi žmonės turi vienodas teises; 20 proc. – kad Dauno sindromą turintys vaikai, mokydamiesi bendrojo ugdymo įstaigose, greičiau socializuojasi; 17 proc. – kad jie turi integruotis ir negali būtų atskirti nuo visuomenės; 12 proc. – kad visuomenė turi žinoti ir turi išmokti gyventi kartu su kitokiais, be to, jei visi vaikai nuo mažens matys „kitokius“, taip bus ugdoma tolerancija, kils mažiau patyčių; 7 proc. respondentų pastebėjo, kad Dauno sindromą turintys vaikai yra geri, draugiški. Tai, kad 82 proc. tyrimo dalyvių ne(be)vartos žargono „daunas“, rodo, jog socialinės reklamos poveikis žmonių elgsenai buvo efektyvus (informacija pagal: https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/seima/2018/05/31/news/dauno-sindromas-kodel-jam-persame-neigiamas-asociacijas–6475887/).
Pristatytos Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos veiklos pavyzdys rodo, kad spręsdamos problemas neįgaliųjų organizacijos turėtų dažniau rengti socialines akcijas, inicijuoti socialines reklamas ir atvirose erdvėse, ir maksimaliai išnaudojant interneto, kaip daugiausiai vartotojų turinčios medijos, galimybes, taip informuojant visuomenę apie įvairių negalių ir sutrikimų turinčių žmonių potencines galimybes bei formuojant adekvatų neįgaliųjų įvaizdį virtualiojoje erdvėje.
