Solidus monografijos tomas

Rodos, dar tik neseniai susipažinome su profesoriaus habil. dr. Vytauto Gudonio monografija „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“, o jis akademinei visuomenei, mokytojams, studentams ir šiaip šiais klausimais besidomintiems skaitytojams pateikia antrąjį jos tomą „Negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene“.

Antrajame tome šalia jau buvusių dėmenų – visuomenės ir vaizduojamojo meno, atsiranda trečiasis – literatūra. Autorius puikiai supranta, kad dabar teks gilintis ne tik į istorijos, medicinos, pedagogikos, etnografijos, bet ypač ir į psichologijos sritį. Tiesa, jo analizuojami neįgalieji, susiję tiek su antikine mitologija, tiek su Biblijos personažais, tiek su tautosaka, iškyla labiau kaip universalūs įvaizdžiai, tačiau neregiai, atsirandantys romanuose, telpančiuose į XVI a.‒ XXI a. laikotarpį, neišvengiamai turi ryšį su psichologija.

Kaip žinia, pirmiausia visuomenė žiūri į neįgaliuosius kaip į Kitą, tad nėra ko stebėtis, kad tas požiūris yra gana pastovus, jis sunkiai kinta, o jo diapazonas gali būti labai platus – nuo patyčių, visiško ar dalinio ignoravimo iki pagarbos ir pripažinimo.

Šiuo požiūriu – atskleisti visus tuos Kito niuansus – autoriui puikiai padeda literatūra, kur tik pateikiamas neregio įvaizdis. Kartu autoriaus žvilgsnis į literatūros lankas dar sykį patvirtina jo monografijos tarpdiscipliniškumą.

Žvilgsnis į mitologiją autoriui leido ne tik atkreipti dėmesį į atskirus jos personažus, kaip antai, Edipą, Polifemą, Teiresiją, bet ir padaryti išvadą, kad kai kurių mitų atgaivinimas lėmė ir tolesnę vaizduojamojo meno ar literatūros raidą. Nemažai vietos skiriama J. Macphersono stilizuotam keltų epui „Osiano giesmės“, kuris buvo pateiktas kaip tariamai autentiškas škotų folkloras, davęs postūmį istorinės praeities renesansui, nors jis ir virsta anachronistine stilizuota praeities rekonstrukcija, su tikruoju istorizmu neturintis nieko bendra.

Vis dėlto tiek vaizduojamame mene, tiek literatūroje atskleista minėtų personažų nesveikata galėjo padėti žmonėms susitaikyti su savo problemomis, skatinti palankesnį visuomenės požiūrį į specifinę neregių išvaizdą ir pan.

Svarbiausia, kad autorius surenka neregio įvaizdžio pavyzdžius, pradėdamas ryškiausiu antikinės literatūros kūriniu – Sofoklio „Karaliumi Edipu“ (apie 430 pr. Kr.) ir baigdamas airių poeto, Nobelio premijos laureato Seamuso Heaney „Laidotuvėmis Tebuose“ (2004).

Pristatydamas Biblijos personažus, autorius aptaria Jėzaus Kristaus vaidmenį, kuris siejamas su jo, kaip neįgaliųjų gydytojo, veikla. Kartu jis atkreipia dėmesį, kad dailėje Jėzus Kristus dažniausiai vaizduojamas panašus į vieno ar kito krašto gyventojus ir todėl pristatomas kaip baltaodis, juodaodis ir pan. Čia taip pat parodoma, kad ne tik mitologijoje apakinimas gali tapti bausme (Edipas), bet ir Biblijoje yra susiduriama su tokiais atvejais (Saulius / Paulius). Tačiau čia atsiskleidžia ir kitas motyvas – regėjimas yra sugrąžinamas kaip atpildas už nuoširdų tikėjimą Dievu (Tobijaus atvejis).

Tam tikrą visuomenės požiūrį atskleidžia ir Izaoko atvejis, kai bandoma pasinaudoti neregio negalia tam, kad jį būtų galima apgauti. Be abejo, toks atvejis žiūrovo ar skaitytojo išsyk yra vertinamas kaip tyčiojimasis iš žmogaus ir susilaukia neigiamos reakcijos. Šitaip dailės ar literatūros kūrinys ugdo žmogų, skatina jo empatiją.

Monografijoje paliečiamas dar vienas įdomus aspektas – pristatomi atskiri šventieji, kurie buvo laikomi neregių globėjais. Jų vardai įvairavo atsižvelgiant į šalį ar kraštą. Kai kada vienas ir tas pats šventasis, kaip neregių globėjas, buvo pripažįstamas keliose šalyse. Tas reiškinys nėra atsitiktinis, nes jis parodo, kad neįgaliaisiais yra rūpinamasi, ir šie gali visai kitaip jaustis žinodami, kad turi savo globėją, gali prašyti jo užtarimo. Tad neįgalieji turėjo progų pajusti tam tikrą psichologinį poveikį. Votus, paplitusius ne tik kituose kraštuose, bet ir Lietuvoje, autorius sieja su tam tikra placebo forma, nes jie sudaiktina prašymus pagyti ar tampa padėkos ženklais už panaikintą negalią.

Įdomūs autoriaus tyrimai, įgalinę nustatyti, kad lietuvių kalboje žodis „aklasis“ turi neigiamą konotaciją ir kad geriau vartoti žodį „neregys“. Su senove siejamas ir negatyvus požiūris į neregius, atsispindintis kai kuriose lietuvių liaudies patarlėse, nors jose paprastai nėra pašiepiami neįgalūs ar ligoti žmonės.

Monografijos autorius randa vietos net anekdotų analizei, atskleidžiančiai, kad atviro sarkazmo ar šiurkštaus juoko beveik neaptinkama šio tipo kūriniuose, kai į kitas negalias reaguojama kur kas šiurkščiau. Tuo tarpu pasakose požiūrio į neregius skalė yra žymiai platesnė – nuo empatijos iki pasmerkimo.

Autoriaus nuomone, romanuose požiūris į neregį priklauso nuo epochos ir šalies, kurioje vyksta kūrinio veiksmas. Diego Hurtado de Mendozos šelmių romane „Lasariljas Tormesietis“ (1554) susiduriame su paradoksalia situacija: neregys, nors ir būdamas neįgalus, sugeba taip išmokyti gyvenimo savo tarną Lasarilją, kad šis greitai pranoksta savo šeimininką ‒ mokinys ima apgaudinėti savo mokytoją. Šiuo atveju regime savotišką išvirkščią auklėjamojo (Bildungs) romano variantą, kuriame šelmis Lasariljas pirmiausia puola malšinti alkį, visai nesirūpindamas savo paties garbe ir kitais dalykais. Tad gyvenimas ne sykį tyčiosis ir iš jo. Negalios požiūriu svarbiausia tai, kad neregys sugeba atlikti aiškiaregio vaidmenį ir moka išgyventi.

Tuo tarpu anglų rašytojo ir politiko E. Bulwer-Lytton romane „Paskutinės Pompėjų dienos“ (1834), pasak prof. V. Gudonio, atskleidžiamas stereotipinis požiūris, kai manoma, jog neregys informacijos apie kitą asmenį gauna tik jį liesdamas, nors iš tikrųjų šiam neįgaliajam svarbesni kiti dalykai – kvapas, balsas ir pan. O vaizduodamas aklą merginą Nidiją, anglų rašytojas paprasčiausiai nori pasakyti, kad ir akliems žmonėms būdingos tos pačios vertybės, kaip ir regintiesiems.

Analizuodamas Ch. Dikenso „Židinio svirplį“, monografijos autorius teigia, kad vaikai neregiai turi būti auklėjami kaip ir kiti vaikai ir kad tėvai privalo juos pripratinti prie nematomos aplinkos objektų, kai tuo tarpu kūrinio herojus Kalebas slėpė nuo savo dukters Bertos tą faktą, kad ji yra akla, naiviai tikėdamasis ją apsaugoti nuo tikrovės.

Nepaprastai tiksli, tiesiog skrupulinga, gal dėl to net įtraukianti skaitytoją kaip į tikrą detektyvą yra V. Korolenkos apysakos „Aklasis muzikantas“ analizė, atskleidžianti, su kokia neregių reakcija susidūrė pats apysakos autorius, nes neišvengė stereotipų, būdingų regintiesiems. Visoje monografijoje jaučiamas jos autoriaus tikslas – ne tik atskleisti neregių situaciją, bet ir parodyti jų potencines galimybes, liudijančias, kad neįgalieji gali būti lygūs su visais kitais visuomenės nariais. Galbūt tai ir yra didžiausia šios monografijos pamoka.