Naujausios
Amžinybėn išėjusius mediką Albertą Griganavičių, skulptorių Kazį Kasperavičių, žurnalistus Vladą Mikalauską bei Juozą Sabaliauską, šaltkalvį Petrą Petrauską, aktorių Praną Piauloką, profesorių menotyrininką Vytenį Rimkų, elektriką Leonardą Staškevičių, dailininką Vitolį Trušį ir tautodailininką Zigmą Vaišvilą vadinu bendražygiais, telkiančiais kvorumą Anapus. Dėkoju likimui, kad TEN daugumos jie dar neturi...
Birželio 18-osios popietę į renginį dėl karščio bangos ar įvairių asmeninių priežasčių negalėjo atvykti nemažas būrys pirmosios Šiaulių Sąjūdžio Tarybos narių. Žurnalistas Petras Balčiūnas, pedagogas Vytautas Greičiūnas, inžinierius Jonas Keldušis, dailininkas Povilas Anikinas, ekonomistė Galina Staškevičiūtė, verslininkas Henrikas Karpavičius, aktorė Olita Dautartaitė, režisierius Gytis Padegimas nuoširdžiai apgailestavo negalį atvykti ir, prisipažino, kad labai visų pasiilgo bei siuntė tos dienos karštį nustelbiančius linkėjimus. Nuostabiai nostalgišką G. Padegimo sveikinimą perskaitė mokytoja Aldona-Veronika Koskienė.
Diskusijose prie Sąjūdžio stalo dalyvavo trys Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai: Virgilijus Kačinskas, Algimantas Sėjūnas ir Zigmas Vaišvila, buvęs Lietuvos Sąjūdžio Šiaulių skyriaus vadovas Antanas Pniauskas ir dabartinis pirmininkas – Algirdas Kulikauskas, pirmasis Šiaulių savivaldybės Tarybos pirmininkas Jonas Tručinskas, Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos platintojas Albertas Špokas, savanorių kūrėjų vadovas Antanas Kliunka.
Kazys Alminas, Vaidas Bacys, Arūnas Gumuliauskas, iš Sąjūdžio „išsiritusių“ partijų atstovai turėjo ką pasakyti buvusio Šiaulių Sąjūdžio lyderio, signataro Virgilijaus Kačinsko pasiūlyta tema „Lietuvybė ČIA ir VISUR“.
Bazilionų mokyklos direktorius Rimantas Gorys pasveikino atvykusius sąjūdininkus, trumpai papasakojo, kaip šioje švietimo įstaigoje įsikūrė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Romualdo Ozolo lituanistikos centras, prisiminė Sąjūdžio stalo atsiradimo jame istoriją. Po to R.Gorys pakvietė pradėti improvizuotą Šiaulių Sąjūdžio Tarybos posėdį prie paties rankomis restauruoto istorinio baldo.
„Skelbiu pirmąjį ir vienintelį darbotvarkės klausimą – „Lietuvybė ČIA ir VISUR“, – pranešė pirmininkaujantis signataras V. Kačinskas. Ir tęsė: – Žinau, kad tų klausimų buvo ir daugiau, bet mes turime atsakingąją sekretorę, kuri mūsų darbotvarkę sutrumpino“.
Viskas pagal scenarijų, nes dar išvakarėse tiems, kurie ketino vykti į Bazilionus buvau pasakiusi, jeigu kas nepatiks, netiks ar bus ne taip, kaip įsivaizdavo, kalti ne mokyklos, kurioje vyko renginys, šeimininkai, o „amžinoji“ Šiaulių Sąjūdžio Tarybos atsakingoji sekretorė – šių eilučių autorė.
Tačiau viskas ėjo kaip iš pypkės, nes darbotvarkėje liko pats „macniausias“ nūdienos klausimas. Pastarąjį derėjo gvildenti buvimo Europos Sąjungoje kontekste, įpratus iš jos gauti finansines injekcijas ir bandant, dantis sukandus, neišrėkti, kad viskas, kas įprasta Vakarų Europai nėra priimtina jos Rytinės dalies gyventojams.
V. Kačinskas pradėjo diskusiją, konstatuodamas, kad kertiniai „lietuvybės išsaugojimo taškai, kontrolinės temos yra KALBA, TAUTA, GAMTA“. Signataras Zigmas Vaišvila paklausė, o „kaip bus su lietuvio pasu?“ Ir iš karto sulaukė kontrolinio savanorio A. Kliunkos klausimo, kuo jis pats save laikąs, „už kurį puslapį“ pasisakąs?
Užvirė diskusija dėl užsienietiškų pavardžių rašymo lietuviškuose asmens dokumentuose. Ar rašyti tris raides „w,x,q“ pavardėse ir kuriame paso puslapyje tai daryti. Kazys Alminas paaiškino – „ne lenkams reikia tų raidžių, kurių nėra mūsų abėcėlėje. Už užsieniečių ištekėjusios moterys ir jų vaikai vargsta, negalėdami turėti tikrų pavardžių“.
„Nepakaks trijų ar kelių raidžių. Jų rašymui reikalingi diakritiniai ženklai. Vadinasi, mūsų lietuviškoji abėcėlė prasiplės iki...100 raidžių“, skaičiavo A. Gumuliauskas. Jis pritarė K. Alminui, kad „ne lenkams reikia tų trijų raidžių. Problema ta, kad Lietuvos valdžios atstovai niekada nesikalbėjo su lenkais, nevažiavo į Dieveniškes“. „Ir dabar nevažiuoja“, replikavo A. Kliunka.
„O aš, dirbdamas Seime, nuvažiavau“, – priminė buvęs parlamentinės „Lietuvos Laisvės kovų ir istorinės atminties“ komisijos pirmininkas A. Gumuliauskas. – Galiu pasakyti, kad vietiniai gyventojai ir kunigas bažnyčioje per Šv. Mišias buvo amą praradę, kai pamatė mus su gėlių puokštėmis, perrištomis Trispalvėmis juostomis. Priėmė vos ne kaip užsieniečius.“
Eksparlamentaras prisipažino neprieštaraująs, kad užsienietiškai pavardės būtų rašomos antrajame lietuvių paso puslapyje, nes tai tėra priemonė. Ir čia pat pareiškė viltį: „Mums svarbiausia, kad šioje žemėje lietuvis būtų kuo ilgiau...“
Buvęs Šiaulių Sąjūdžio lyderis V. Kačinskas susirinkusius informavo, kad Lenkijoje gyvenantys lietuviai gali susilietuvinti savo pavardes. Ten įstatymai tai leidžia daryti. „Tačiau kompiuteriuose nėra lietuviško raidyno...“. Tokį kliuvinį teįvardijo signataras.
Bandydamas diplomatiškai baigti diskusiją įrašų asmens dokumentuose tema, A. Gumuliauskas samprotavo: „Lietuvoje valstybinė kalba yra – lietuvių, o pasas – Lietuvos Respublikos piliečio. Dabar ginčijamės dėl paso. Vėliau bus atestatas, diplomas, mirties liudijimas...“
Ilgai tylėjęs signataras Zigmas Vaišvila pateikė pasiūlymą: „Reikia daryti kaip sovietų laikais buvo, kas nori, tiems išdavinėti užsieniečių pasus.“
Pilietybės klausimas sukėlė dar didesnes aistras, nes netikėtai peraugo į Tautos išlikimo problemų gvildenimą.
„O kokia čia problema dėl pilietybės? Aš nepajutau tokios...“ – gana naiviai prisipažino buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Seimo narys K. Alminas.
Tačiau centristas Mindaugas Končius buvo jautresnis, nes jis, manau, mintyse turėdamas atmestąjį Partnerystės įstatymą ir dar nesvarstytą „Stambulo konvenciją“, abejoja „ar Seime užteks jėgų atsispirti ES beprotystėms. Nėra nė vieno Seimo nario diskusinio straipsnio viešojoje erdvėje.“ Jis prisipažino suprantąs baimę, kad „mūsų vaikai bus mokomi iškreiptai“.
Monologą M. Končius užbaigė labai skaudžiai: „Liks tik teritorija, kuri kažkada vadinosi Lietuva“...
Tokia momentinė tyla stojo diskusijoje prie Sąjūdžio stalo, kurią nutraukė A.Gumuliauskas, papasakodamas, kad dar XXI amžiaus pradžioje parašė ES pasmerktą pamfletą, kur tai kas liko iš lietuvių ir jų valstybės pavaizdavo daugmaž taip: „...kažkur žemėlapyje tebėra Rygšiauliai, pliažas – prie Telšių, o jame ant suoliuko susėdusios močiutės džiaugiasi, kad jų anūkės išmoko rašyti pirmąjį ...hieroglifą.“
Signataras Z. Vaišvila dar kartą visus sugrąžino į realybę, primindamas, kiek buvo protestų, kad „vaikams peršama rusų kalba. O dabar visur anglų, vokiečių, prancūzų...“ Jam entuziastingai pritarė K. Alminas: „Čia – esmingesnė tema. Reikia išlaikyti stuburą. Kurti kalbos išsaugojimo sąjūdį.“
Šiaulių Sąjūdžio pirmeivių klubo atstovė Elena Ralienė paprašė visų atkreipti dėmesį į valdžios žmonių, pareigūnų kalbą bei joje vartojamas „šiukšles“ ir ją koreguoti. V. Kačinskas pritarė moteriai, nes sakėsi turįs galimybę susipažinti su mokinių kalba. Jis mano, kad vaikams didžiulę įtaką daro tėvai ir internetas.
Visi tą karštą popietę prie Sąjūdžio stalo sėdėdami, prisiminėme, kaip Atgimimo pradžioje kiekviename posėdyje V. Kačinskas taisydavo sąjūdininkų kalbą, jei kuris netaisyklingai prabildavo.
Signatarui Algimantui Sėjūnui žodį tarti buvo nelengva, nes vos paminėjęs Gabrieliaus vardą, buvo K. Almino tildomas klausimu: „O ką Gabrielius?“
Ne vienam improvizuoto posėdžio prie Sąjūdžio stalo dalyviui iš tų pasisakymo fragmentų, kuriuos spėjo ištarti A. Sėjūnas, tapo aišku, kad Sąjūdžio žaliasis, prieš 33 metus nagrinėjęs ekologines problemas, spalvos nepakeitė. „ES pinigai, vadinamosios investicijos darko Lietuvos peizažą. Iškirsti medžiai miestuose, niokojami miškai. Kas liko iš demokratijos mūsų šalyje. Argi jūs nematote? Mums reikia susikaupti ir nuspręsti, kas mums dabar yra svarbiausia ir geriausia. Su siaubu galvoju, kaip artėjame prie Mindaugo Končiaus pasakytų žodžių įgyvendinimo...“
Posėdžiavome signataro R. Ozolo lituanistikos centro klasėje. Tai žiūrėdamas į buvusio kolegos plakatą, A. Sėjūnas prisiminė kažkada liūdnai ištartus centrizmo lyderio Lietuvoje žodžius: „Mes pralaimėjome.“
Ši mūsų diskusijos dalis akimirką anonsavo Lietuvos valstybės pabaigos pradžią. Net pagalvojau, – nenorėčiau, kad mano kartai tektų rašyti ...nekrologą lietuvybei.
Įdomiai rutuliojosi Sąjūdžio bendražygių diskusija. Kiekvienas savaip matėme Lietuvos bei lietuvybės problemas. Ir savo misijas jų sprendime labai individualiai įsivaizdavome. Bet kalbėjomės, dar nepraradę noro dirbti.
„Mūsų tradicinės vertybės išsiurbiamos kažkokiu „tyliuoju būdu“. Nė nepajuntam, kad veikia nepaaiškinama „sielos mafija“, įsiterpė ilgai tylėjęs disidentas Albertas Špokas. Jo manymu nuvertinama šeima, menkinama vyro misija ir moters vaidmuo joje. Jam pritarė Nacionalinio susivienijimo dalyvė Liongina Juozaitienė, pastebėdama, kaip pasikeitė jaunimo nuomonė apie šeimos institutą.
Pagaliau ir pirmininkaujantis V. Kačinskas pastebėjo, kad labai jau liūdna mūsų diskusija. Ir pasiteiravo: „Ar mes čia visi pesimistai?“
„O ką matote optimistiško?“ – paklausė L. Juozaitienė.
„Mano vaikai turi mano vertybes“, – atsakė jai V. Kačinskas.
„Mano sūnus grįžo iš Anglijos ir pasakė, kad čia galima gyventi“, – paantrino buvęs Šiaulių Sąjūdžio pirmininkas Antanas Pniauskas.
„Virgi, bet tavo vaikai turi būti šviesesni už tave“, – kreipdamasis į signatarą V. Kačinską, pastebėjo J. Tručinskas. Progresui reikia pažangos, o ne tolygaus būvio.
Signataras fizikas Z. Vaišvila tarsi reziumavo: „Nebėra bendrystės jausmo, kad reikia kažką daryti. Gal dar nepribrendome. Pastebiu vienpusę propagandą, o jos skleidėjus finansuoja valstybės biudžetas. Informacija viešinama be diskusijų. Jos slopinamos. Reikia visuomenės judesio sveika kryptimi. Reikia mąstymo ir gerų minčių apie Lietuvą.“
Lieka tik pripažinti, kad mums svarbi – lietuvybė ir pamatinės mūsų Tautos vertybės. Dalyvavę diskusijoje prie Sąjūdžio stalo dar gali garsiai ištarti – MAN REIKIA LIETUVOS.
O tau, garbusis skaitytojau?
