Naujausios
1990–1992 metų signatarai bendradarbiavo su rinkėjais ir todėl galėjo padaryti daugiau naudingų, išliekamąją vertę turinčių darbų. Kada nors, politikos bei visuomeninio gyvenimo analitikai įvertins Nepriklausomos Lietuvos Atkuriamojo Seimo reitingų šuolius. Jau dabar galėtume suskirstyti tokius tris etapus: euforinį po kovo 11-osios Akto paskelbimo, pakilų Nepriklausomybės apgynimą po 1991-ųjų sausio agresijos ir laikotarpį po 1992-ųjų gegužės 23 dieną neįvykusio referendumo dėl Laikinojo Pagrindinio įstatymo pakeitimo. Faktiškai šis referendumas buvo įvardijamas, kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio ruošimasis Prezidento rinkimams, o paaštrėjusi kritika šiam politikui ir Sąjūdžiui nenutrūkstama srove stiprėjo iki pat spalio mėnesį vykusių priešlaikinių Seimo rinkimų. Tuomet Sąjūdžio koalicijos kandidatų reitingai smuko į neregėtas žemumas. Viešojoje erdvėje buvo masiškai formuojama nuomonė, kad dėl valstybės valdymo sistemos kaitos metu patiriamų negandų yra kaltas Sąjūdis. Seimas – institucija, kurianti šalies gyvenimą reglamentuojančius įstatymus tapo tarsi prakeiksmas lūpose tų, kurie viskuo buvo nepatenkinti. Net prastu oru.
Štai tokiomis aplinkybėmis, išsivaikštant signatariškajai Aukščiausiajai Tarybai ir 1992-ųjų Seimo rinkimus laimint komunistų partijos pavadinimo atsikračiusiai organizacijai, t. y. pačiame tarpuvaldyje, ir įvyko daug keistų, vos pastebėtų užkulisinių veiksmų.
Iki šių dienų nėra paviešinta, į kokią situaciją pačiame priešlaikinės rinkiminės kampanijos įkarštyje pakliuvo signataras Algimantas Sėjūnas.
O buvo taip...
Po pirmojo rinkimų į Seimą turo jau žinojome, kad Sąjūdžio koalicija juos pralaimėjo. Po Algirdo Brazausko kreipimosi į šiauliečius buvo aišku, kad ir vienmandatėse apygardose Sąjūdžio kandidatams antrajame ture bus sunku pasiekti pergales. Labai neįprastai, rinkimų išvakarėse, prasidėjo šilumos „taupymas“ – butuose dingo centralizuotas karšto vandens tiekimas... Iki minimumo sumažėjo buvusiųjų valdžioje politikų galimybės tęsti pradėtus darbus antrojoje kadencijoje.
A. Sėjūnas dirbo iki paskutinės akimirkos. Lietuvos Respublikos biudžete jau buvo numatyti pinigai Bubiuose esančios vandenvietės nugeležinimo įrenginių statybai. Rinkiminės kampanijos metu lankėmės statybvietėje. Signataras drauge su Šiaulių vandenų direktoriaus pavaduotoju Edvardu Vileikiu klampojo po išmaurotą objekto teritoriją ir domėjosi, kaip vykdomi darbai ir ką dar reikia padaryti už skirtus pinigus.
Užmojų būta nemenkų... O tuo tarpu, kaip įprasta, valdžioms keičiantis, buvo pradėtas „pokiliminis“ biudžeto projekto koregavimas. Ketinta Šiaulių vandentvarkos projekto finansavimo lėšas perduoti kitam Lietuvos didmiesčiui.
Murkdydamiesi statybvietės aikštelės purve to dar nežinojome. Mobiliųjų telefonų tuomet neturėjome. Tik grįžusiam į namus Šiauliuose A. Sėjūnui paskambino Aukščiausiosios Tarybos Aplinkosaugos komiteto patarėjas Danius Lygis ir pranešė, kad mūsų miestui numatytas lėšas ruošiamasi nukreipti į... Kauną.
Sulaukus tokios žinios, visus, daug dirbusius, kad Saulės miesto vandenį būtų galima drąsiai naudoti ir Pietinio mikrorajone iš krano nebebėgtų kavos spalvos skystis, ištiko karštas savaitgalis.
A. Sėjūnas pirmadieniui derino priėmimo laiką pas tuometinę finansų ministrę Elvyrą Kunevičienę. Su svarbiausiuoju Šiaulių savivaldybės aplinkosaugininku Romu Šemeta jis susitarė, kad į tą priėmimą atvyks ir miesto delegacija.
O tuo tarpu sostinėje E. Kunevičienė aiškinosi, kas be jos žinios „sumąstė“ atimti pinigus iš Šiaulių, kuomet miestas jau stato objektą. Kilo nemenkas triukšmas. Savo pavaduotojui, ilgamečiam finansų sferos virtuozui, anot visažinės Vikipedijos 1980–1982 metais dirbusiam net Kubos Švietimo ministerijos patarėju finansų klausimais, Reinoldijui Šarkinui teko ištverti grasinimus prokuratūra ir kitomis sankcijomis.
Štai kaip šiandieną susitikimo su finansų ministre E. Kunevičiene detales prisimena R. Šemeta: „Atvažiavome į Vilnių. Mus nuvedė į ministrės kabinetą. Ji pavaišino Šiaulių miesto delegaciją kava, o ties praviromis E. Kunevičienės kabineto durimis stabtelėjęs jos pavaduotojas R. Šarkinas informavo, kad po pusvalandžio bus sutvarkyti dokumentai ir Šiauliai pinigus gaus. Turiu prisipažinti, kad šis susitikimas ministerijoje įstrigo dar ir dėl patirtos atmosferos. Tuomet jautėsi, kad finansų ministrei tikrai rūpi Šiauliai. O su signataru A. Sėjūnu buvo labai lengva dirbti. Va, prisiminiau ir dabar geros emocijos užplūdo.“
Signataras A. Sėjūnas kratosi padėkų už tos kadencijos pasiekimus, turėjusius realią išliekamąją vertę Saulės miestui: „Tada dirbo puiki komanda. Aš anuometinių darbų organizavimą vadinau ir tebevadinu Šemetos dispečerine. Tai Romas, sužinojęs, kad grįžtu namo po savaitės darbo parlamente, sukviesdavo visus vandentvarkos projekte dalyvaujančius – Šiaulių vandenų atstovą E. Vileikį, aplinkosaugos ideologinį vadą Kąstytį Cechavičių, visada padėdavusį tuometinį miesto vicemerą Romualdą Janušą. Miesto valdžia netrukdė. Galėjome tartis, strateguoti, dirbti. R. Šemeta paruošdavo namų darbus – pateikdavo išsamią ataskaitą, kas padaryta, ko artimiausiu metu reikia. Buvo smagu taip dirbti, kad pasiektume rezultatą. Jis tarsi kontroliavo darbų vykdymą. Ir darė tai labai profesionaliai.“
R.Šemeta tarsi antrina signatarui: „Pavyzdžiui, statybinė organizacija galėjo dirbti savo įprastu ritmu. Atpylė valandas ir namo. Tačiau tada visiems reikėjo švaraus vandens, supratome, kad nuotekos teršia aplinką. Toks jausmas, kad pati svarbiausia užduotis buvo įvykdyti tai, kas suplanuota.“
O tas planas neatsirado iš niekur. Ekologinėmis Šiaulių problemomis fizikas A. Sėjūnas domėjosi nuolat. Daugiau informacijos gauti padėjo įsikūręs „Aukuro“ žaliųjų klubas. Jame susibūrė įvairių profesijų ir specialybių žmonės, puoselėjantys švarią aplinką ir tautines tradicijas.
Rimantas Braziulis, Rimvydas Tamulaitis, Darius Ramančionis, Albertas Špokas, Albertas Martinaitis, Rasa Budrytė – pirmieji aplinkosaugos fronto kariai, dirbę kartu su „Aukuro“ klubo nariu, vėliau Aukščiausiosios Tarybos deputatu A. Sėjūnu.
Taigi, dar nebūdamas parlamentaru, Algimantas Sėjūnas jau turėjo surinktą informaciją apie žmonių sveikatai kenksmingą Šiaulių vandenį. 1989 metais miesto laikraštyje buvo išspausdintas Sanitarijos ir epidemiologijos stoties vyriausiojo gydytojo Prano Ainio pranešimas apie mūsiškio geriamojo vandens užterštumą. Jame geležies buvo 2,13 mg/l, kai norma tik – 0,3 mg/l, bendras kietumas – iki 11 mg/ekv. l., kai norma – 7 mg./ekv. l. Visi vandens užterštumo rodikliai 75 proc. viršijo normą.
Šiaulių geriamojo vandens drumstumas buvo iki 14 balų, kai norma – 1,5 balo, o spalva – net dvigubai viršijo leistinas normas.
Iki nepriklausomybės atkūrimo šiauliečiai gėrė labai pavojingai užterštą vandenį. Sanitarijos ir epidemiologijos stoties vyr. gydytojas P. Ainys buvo oficialiai uždraudęs centralizuoto tiekimo vandenį naudoti maistui. Tais pačiais metais „Tiesos“ laikraštyje, Romualdui Ozolui tarpininkaujant, pasirodė A. Sėjūno straipsnis apie žmogaus sveikatai kenkiantį geriamąjį vandenį. Todėl nenuostabu, kad rinkėjų jam suteiktus įgaliojimus signataras panaudojo Šiaulių vandens kokybės gerinimui.
Parlamentinės valdžios pasikeitimo momentu A. Sėjūno „išplėšti“ milijonai iš esmės pakeitė situaciją mieste. 1992 metais Aleksandro Abišalos Vyriausybės Nutarimu Nr. 656 net 346 milijonai rublių buvo skirti gamtosauginėms problemoms spręsti. Iš jų Vilniui atiteko 91,2 mln. rublių, Kaunui – 58,5 mln., Šiauliams – 175 mln. Iš šios sumos – 67 mln. – IV-osios vandenvietės nugeležinimo įrenginių statybai. Priminsiu, kad pirminiame variante Saulės miestui buvo numatyti net 265 mln. rublių, tačiau dėl užkulisinių „mūšių“ bei kitų šiauliečių deputatų trukdžių suma gerokai aptirpo.
1992 metų rugsėjo 17 dienos Šiaulių savivaldybės tarybos posėdyje pirmininkas Alfredas Lankauskas ir meras Arvydas Salda padėkojo A. Sėjūnui už svarią paramą sprendžiant ekologines ir kitas miesto problemas.
Vanduo – gyvybės šaltinis – Šiauliuose jau seniai turi jam būdingą spalvą ir skonį, o kažkada savo valdžios galias tvirtai ir principingai visuomenės gerovei panaudojęs signataras A. Sėjūnas tiesiog primirštas. Neaptikau jo pavardės jokiose oficialiuose miesto rašytiniuose šaltiniuose, nepastebėtas šis žmogus net šventiniame jau pastatytų nugeležinimo įrengimų atidaryme.
Apie tai rašau ne dėl buvusio valdžios žmogaus pagarbinimo. Signataras savo kuklumu gali bet ką priblokšti. Nei jam, nei man pompastiški pagarbinimai nėra svarbūs. Tiesiog negaliu pakęsti, kuomet klastojama istorija ir ant bačkų, nugvelbdami svetimą triūsą, lipa minkštakūniai pagyrūnai.
Pastarieji lengviau įsimenami, nei tyliai ramiai, vardan konkrečių rezultatų, dirbantys. Ar pastebėjote, kiek šnekorių patenka į parlamentą? O vėliau prisiplakėlius garsiai keiksnoti tenka...
Negalima visų rinkėjų matuoti vienu matu ir sakyti, kad jie – kvaili, beraščiai buduliai. Taip dažnai žmones iš gatvės pavadina valdžios kėdėse nutūpę veikėjai ar už jų reklamą užmokesčius gavusi sisteminė žiniasklaida.
Nedera ir visų signatarų ar Seimuose dirbančių politikų įsivaizduoti tik prie sotaus lovio prikritusių.
Man nuskilo. Aš mačiau nuoširdžiai tautai ir tėvynei dirbusių ar iki šiol tebetriūsiančių politikų. Išmokau atskirti ir pasirinkti tuos, kurie gali atsispirti kupiūros pagundai. Sutikau ir vieną kitą išlaikiusį išbandymą valdžia: nežeminantį aplinkinių, nesididžiuojantį savo užimama visuomenine pozicija, komunikuojantį su žmonėmis ir neiškeliantį savo nuomonės virš kitų mintijimų.
Patyriau, kad turime tokius politikus, kokius patys išsirenkame ir kiek ryžtamės įtakoti jų veiklą. Nekontroliuojamas valdžios žmogus, kaip pelkėje stovintis vanduo – pašvinksta.
Esu laiminga, kad likimas lėmė dirbti su padoriais politikais. Todėl keliu šiandien skaidrią taurę Šiaulių vandens už signataro A. Sėjūno ir jo komandos žmonių veiklos rezultatus.
