SĄJŪDŽIO UŽKULISIAI (37)

Manau, turiu ne vieną bendramintį, kuris, kiekvieną kartą atsisukęs vandens čiaupą, prisimena Nepriklausomybės akto signatarą Algimantą Sėjūną. Informacija Nepriklausomybės vaikams: šis fizikas, likimo ir Sąjūdžio valia 1990-aisiais tapęs politiku, Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatu, per pačią trumpiausią kadenciją – 2 metus – gebėjo taip pasitarnauti Šiauliams, kad jau yra vertas paminklo.

Dėl pastarojo mano pasiūlymo atsiras besiginčijančių. Net pats signataras surauks kaktą ir trumpai burbtelės: „Baik! Nenusišnekėk...“ Tačiau aš, kaip įprasta nuolatinių mūsų debatų metu, laikysiuosi savo... Per daugiau nei tris dešimtmečius pažinties ir rimtai, ir juokaudami dar ne taip vienas kitam esame ištarę. Geriau pasakyti į akis, nei akmenį užantyje nešiotis...

Vanduo – gyvybės šaltinis. Be jo išgyventume kelias paras. Murzini, nesiprausę ir neskalbdami, aišku, galėtume vegetuoti ilgiau...Apie Šiaulių vandenį iki A. Sėjūno išrinkimo į Parlamentą taikliausiai yra pasisakęs buvęs Dramos teatro vyriausiasis režisierius Gytis Padegimas : „Baisu. Iš krano teka kavos spalvos vanduo. Šiauliuose neįmanoma vilkėti šviesių rūbų, nes nebus kur juos išskalbti.“

Kas buvo, to nepaneigsi: apie Šiaulių vandens kokybę galime kalbėti, atskirdami du etapus – IKI A. Sėjūno ir PO. Labai darbštus šis parlamentaras buvo. Apie jį yra sakoma, jei jau ėmėsi problemos sprendimo, tai tarsi gyvatei uodegą užmynė...Ir juda pirmyn, kol nuodingąją nudaigoja t.y. problemą išsprendžia.

Šiauliuose iš čiaupo nebebėga kavos spalvos vanduo. Tačiau iki šio, bene svarbiausio pirmojo šaukimo Aukščiausioje Taryboje atlikto A. Sėjūno darbo, buvo sprendžiami didesni ar mažesni valstybiniai, kasdieniai visuomenės buities ir būties klausimai. Jų Nepriklausomybę paskelbusioje valstybėje buvo begalės. Apie tai galima atskirą knygą parašyti, nes yra išlikę daug dokumentų: susirašinėjimas su įvairiomis institucijomis, Parlamento posėdžių stenogramos bei amžininkų prisiminimai.

Signataras Algimantas Sėjūnas memuarų dar nerašo, todėl labai tikiuosi, kad „Sąjūdžio užkulisiai“ bus ta paskata, kuri jam padės parašyti pirmąjį sakinį.

1990–1992 metais dirbau Parlamente. Buvau deputato Algimanto Sėjūno padėjėja. Tokių etatinių talkininkų kiekvienas signataras teturėjo tik po vieną ir jie dirbo rinkiminėse apygardose. Nebuvo jokių „mobiliakų“, jokių internetų... Bendravome laidiniais telefonais. Raštus rašėme mechaninėmis spausdinimo mašinėlėmis. O kas nesugebėjo jomis dirbti, mokėsi kaligrafiškai rašyti.

Perskaičiusi išlikusius A. Sėjūno priimamojo dokumentus, priminsiu tuo metu deputato spręstų vietinių problemų diapozoną: nuo vandens gerininimo ir nugeležinimo įrengimų statybos, žemės grąžinimo iki skundų dėl deficitinės tirpios kavos ir kitų maisto produktų dalybų. Valstybinės prekybos įmonės direktorius Raimondas Koreiva dažnai atsakinėdavo į signataro paklausimus: „1990 metų pradžioje Paklausių prekių skirstymo komisija rekomendavo tirpią kavą parduoti miesto įmonių ir organizacijų dirbantiesiems per jų darbovietes.

1990 metais kiekvienam dirbančiajam buvo parduota po 2 dėžutes [200 gramų] tirpios kavos. Analogiškai buvo aprūpinti nedirbantys pensininkai bei invalidai, Pedagoginio bei Politechnikos institutų studentai, Politechnikumo studentų šeimos. Prieš Naujus metus daugiavaikėms šeimoms ir vaikų invalidų turinčioms šeimoms buvo skirta papildomai po 1 dėžutę (200gramų) kavos, tai pat pradėta parduoti kava donorams. Be to, visus metus ši kava buvo parduodama vestuvių ir laidotuvių atvejais. 1991 metų kavos fondai dar nežinomi. Išsiaiškinus jos gavimo galimybes, pardavimo tvarka bus suderinta su Paklausių prekių skirstymo komisija.“

Štai ir paaiškėjo: galimybių talonai ar kvotos Lietuvoje ir Nepriklausomybės pradžioje buvo.

Kiekvieną savaitės penktadienį Šiaulių Sąjūdžio būstinėje įsikūrusiame deputato Algimanto Sėjūno priimamajame vykdavo susitikimai su rinkėjais. Retai kada jų ateidavo mažiau nei trys dešimtys. Ne vien išklausyti tuos žmones reikėdavo, o ir padėti jiems bent atsakymą į rūpimus klausimus gauti.

Kiekvieno žmogaus problemos sprendimą lydėjo susirašinėjimas su institucijomis, legalus ir...kitoks informacijos rinkimas. Šito darbo jau nematydavo nei pats deputatas, nei į jį besikreipiantys rinkėjai. Todėl dėl milžiniško darbų krūvio man į talką atėjo du visuomeniniai talkininkai, sąjūdininkai – Bronislava Cibulskaitė ir „Aukuro“ klubo žaliasis, fotografas Romualdas Struoga.

Po Nepriklausomybės paskelbimo, sisteminių pokyčių metais karaliavo totalinis deficitas. Visko trūko: gyvenamųjų patalpų, mašinų, telefonų, kokybiškos duonos, mėsos, cukraus...Net ritualinių paslaugų teikimas ir karstų stygius vienu metu buvo Lietuvą užklupęs.

Algimanto Sėjūno priimamojo archyve yra išlikęs Šviesaus atminimo pirmojo Šiaulių miesto mero Kazimiero Šavinio atsakymas: „Pranešame, kad šiuo metu baigiama įsisavinti karstų gamybos technologija Šiaulių mieste. Karstus gamins Paslaugų teikimo įmonė. Pirmieji karstai bus pagaminti 1991 metų vasario mėnesį. Įmonė vasario-kovo mėn. numato pradėti gaminti karstus su Medžio apdirbimo kombinatu. Šiuo metu karstų tiekimas Iš Kauno ritualinių paslaugų Ariogalos karstų gamybos cecho vyksta patenkinamai. Buvo transportavimo problemų, tačiau jos operatyviai išspręstos. Kainos bus įvairios: nuo 100 iki 200 rublių. Pastarųjų metų faktai rodo, kad šarvojant ir laidojant šiauliečius, nemažai prisideda įmonės, organizacijos, paremdamos velionių šeimas pinigais. Dažnai yra padengiamos išlaidos surištos su karstų įsigijimu.“

A. Sėjūno priimamasis yra gavęs atsakymą iš Šiaulių pieno kombinato. Jame paaiškinama, kodėl parduotuvėse trūksta pieno produktų. Pasirodė, kad Nepriklausomybės pradžioje trūko net...pakuočių: „Nesant pakankamam kiekiui taros bei fasavimo medžiagos mažiau atsivežame žaliavos ir tais atvejais prekybininkų užsakymai pilnai nepatenkinami.“

Norėdama kuo autentiškiau pateikti daugiau nei trisdešimties metų senumo įvykius, cituoju nepataisytus raštų originalus.

Pastaruoju metu Lietuvoje fiksuojami nelaimingi atsitikimai, kuomet elektriniais paspirtukais neatsargiai siautėjama pėsčiųjų takuose ir sužeidžiami žmonės. Problema sena kaip ir pasaulis, tik transporto priemonės kinta.

1990 metų lapkričio mėnesį į A. Sėjūną kreipėsi jo apygardos rinkėjai iš Dainų mikrorajono, skųsdamiesi paaugliais, kurie kiemuose chuliganiškai važinėjasi...mopedais. Deputatas kreipėsi į Valstybinės autoinspekcijos vadovą pagalbos ir gavo patikinimą, kad jo vadovaujama įstaiga „visada stengiasi padėti miesto gyventojams ir gavusi iš jų signalų dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, visada operatyviai reaguoja. Pastebėjus mopedų vairuotojus, kurie trikdo gyventojų ramybę, inspektoriai visada juos sudrausmina.“

Išlikęs susirašinėjimas liudija dar vieną įdomų faktą. Paskelbus Nepriklausomybę butai, kolektyviniai sodai, garažai ar sklypai metaliniams garažams pasistatyti buvo skiriami ir Šiauliuose dislokuotos okupacinės armijos karininkų šeimoms.

Tarkime, kai tik pasižiūriu į archyvuose saugomą informacinę lentelę „Butų skyrimas biudžetinėms ir kitoms organizacijoms“, vis „nepagaunu kampo“, kodėl karinis dalinys 5204 neprašo nė vieno buto, tačiau jam skiriami...net 4. Viską suverčiu korektūros klaidoms. Taip ramiau.

Antraisiais Nepriklausomybės metais, priėmus turto grąžinimo įstatymus, daugiausiai, per 80 proc. į A. Sėjūno priimamąjį besikreipiančių asmenų prašė padėti susigrąžinti turėtą arba paveldėtą žemę, kompensacijas už okupacijos laikotarpiu atimtus pastatus.

Signataro priimamojo archyviniai dokumentai ne tik liudija, kokį laikmetį turėjo išgyventi rinkėjai bei jų išrinktieji. Gyvenome unikaliu metu, kuomet įstatymų leidybos institucijos atstovas nevengė tiesiogiai, kas savaitę bendrauti su žmonėmis. A. Sėjūnas rengė radijo forumus, besiskundžiančiųjų akistatas su jų skriaudėjais ir spręsdavo kartais dėl kvailų valdininkijos principų atidėliojamus paprastus, kasdienius klausimus.

Šių dienų valdžioje esančiųjų elgesys, savotiška neapykanta žmonėms ryškiai kontrastuoja su Nepriklausomybės akto signataro Algimanto Sėjūno ir jo rinkėjų bendryste. Parlamentaras, negavęs atsakymo į savo ar padėjėjų paklausimą, leisdavo rašyti tokio turinio kvietimą: „Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos deputato statuso III skirsnio 10 str. deputatas „turi teisę kviesti dalyvauti priėmime savivaldybių pareigūnus, įstaigų ir organizacijų valdytojus ir savininkus“. Kadangi Jūs neatsakėte deputatui į 1990-07-26 dienos raštą, prašyčiau š.m. rugsėjo 28 dieną, 16 val. atvykti į A. Sėjūno priimamąjį – adresu – Aušros alėja 49.“

Vienas parlamentarui neatsakęs įmonės vadovas turėjo užnugarį – įtakingą brolį Šiaulių savivaldybėje, todėl nepaisė ir kvietimo susitikti. Teko prašyti prokuratūros pagalbos. Tik tuomet signatarui A. Sėjūnui pavyko pasimatyti su labai savimi patenkintu viršininku.

Pats skaudžiausias deputato pirmosios kadencijos darbas buvo tarpininkavimas vieno Bačiūnų gatvės namo gyventojus aprūpinant butais. Pastate, kuriame anksčiau veikė remonto įmonė, po rekonstrukcijos įrengė butus, kuriuos suteikė jaunoms šeimoms. Į deputatą A. Sėjūną žmonės kreipėsi tuomet, kai ėmė sirgti tame name gyvenusių žmonių vaikai: jiems slinko plaukai, kankino silpnumas. Kuomet tėvai savo atžaloms atliko kraujo tyrimus, paaiškėjo, kad jame mažne visi Dmitrijaus Mendelejevo lentelės sunkiųjų metalų elementai.

1991-ais metais sunkiaisiais metalais užkrėsto namo gyventojai buvo iškeldinti ir gavo butus. Tačiau žaliuoju vadinamam parlamentarui A. Sėjūnui likimas lėmė gelbėti ir viso miesto gyventojų gyvybes. Nė kiek neperdedu.

Tikiuosi šio rašinio tęsinyje išsamiau papasakoti apie didžiausią išliekamąją vertę turintį deputato A.Sėjūno darbą – faktiškai „išmuštą“ finansavimą Šiaulių vandentvarkos įrenginių statyboms. Mūsų miestui numatytas lėšas ketinta slapčia perskirstyti ir tik po Elvyros Kunevičienės grasinimų represijomis, pinigų paskirtis nebuvo pakeista ir jie neatiteko kitam respublikos didmiesčiui.

POST SCRIP­TUM: Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro ir Tarp­tau­ti­nės ka­ta­li­kiš­kos or­ga­ni­za­ci­jos ren­gi­nio, ku­riam pra­džią da­vė Al­gi­man­to Sė­jū­no ko­le­ga, Švie­saus at­mi­ni­mo Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras An­ta­nas Ra­čas, anon­sas:

Rugp­jū­čio 28 die­ną 15.30 val. Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je vyks su­si­ti­ki­mas su tarp­tau­ti­nės ka­ta­li­kiš­kos or­ga­ni­za­ci­jos „Tra­di­ci­ja, šei­ma, nuo­sa­vy­bė“ (TFP) na­riais. Da­ly­vaus Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro cho­ras „Trem­ti­nys“ (me­no va­do­vas R. Pe­če­liū­nas) ir Šv. Ce­ci­li­jos an­samb­lis (me­no va­do­vė R. Ka­la­kaus­kie­nė).

16.30 val. vyks iš­kil­min­gas Pa­dė­kos ir Vil­ties žy­gis į Šv. Apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­rą.

17 val. bus au­ko­ja­mos šv. Mi­šios.