Naujausios
Kazys Alminas, buvęs iniciatyvinės grupės narys ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Seimo narys, Šiaulių Sąjūdžio Tarybos seniūnas:
„Žmogaus pradžia prasideda nuo tėvų, žmonijos – nuo Dievo. Biografijoje ir istorijoje žmogaus pradžia – nuo įregistravimo datos. Keista, bet mažiausiai reikšmingas dalykas – parašymas popieriuje – daro žmogaus egzistavimo pradžią. Visa, kas buvo reikšmingiausia jo atsiradimui iki įrašo popieriuje – meilė, nerimo audros per mamos širdį, jausminės patirties kodavimas įsčiose, virsmas – pirmas savistovus Žemės oro gurkšnio įkvėpimas, pirmosios palaimos jausmas prisiglaudus prie artimo žmogaus krūtinės, kuris sąlygoja visą tolesnį jo gyvenimo būdą – lieka už biografijos ir istorijos ribų. Valstybės istorijai taip pat. Taip pat ir Lietuvos valstybės istoriją pakeitusiam Sąjūdžiui. Visur – svarbiausia datos ir faktai.Tačiau klausantis geros muzikinės simfonijos dažnai visai nesvarbu, kas ją parašė, kada gyveno kompozitorius, kiek minučių trunka įrašas ir t. t. Yra kūrinys ir tu esi jame! Tai giliausias išgyvenimo jausmas.
Sąjūdžio pradžios data – sąlyginė. Kiekvienam ji skirtinga. Vieniems nuo partizaninio ir rezistencinio pasipriešinimo okupantams priesaikos, kitiems nuo įstojimo į komunistų partiją ir galėjimu daryti įtakos kitiems žmonėms bei valstybei. Dar kitus į Sąjūdį atvedė gera uoslė, padėjusi iš anksto užuosti galimą valdžią ir asmeninę naudą. To nesiekiančius vadino nenaudėliais. Vieni į Sąjūdį atėjo po kratų ir kankinimų KGB rūsiuose bei šmeižto ir tyčiojimosi vienintelėje oficialioje komunistinėje spaudoje išgyvenimų. Kiti siūlėsi – jei duosite vadovauti Sąjūdžiui, tai mesiu sovietinės valdžios postą ir ateisiu pas jus. Esmingiausia – ne kokia nors grupė žmonių buvo Sąjūdis. Sąjūdis buvo visos Lietuvos šviesiausieji, patriotiškiausieji, aktyviausieji, blaiviausieji, doriausieji žmonės, t.y. turėjo tokias savybes, kurioms tuo metu, deja, stengtasi suteikti kuo neigiamesnį atspalvį.
Kas iš kur atėjęs ėmė ryškėti jau pradėjus organizuoti vieną pirmųjų renginių – „Roko maršą per Lietuvą“ Šiauliuose. Vieno sąjūdininko pasakyti žodžiai, kad be mūsų „žaliaraiščių“ tvarkos palaikymui bus ir „operatyviniai darbuotojai“. Šitaip kagėbistus vadino tik jų saviškiai. Disidentų ir, manau, daugumos Lietuvos žmonių kalboje jie buvo vadinami kitaip. Kai kurie nariai stengėsi nukreipti Sąjūdį ne politine kryptimi, užsiimti biurokratų auklėjimu, vien socialinėmis problemomis.
1988 metų rugpjūčio 30 dieną pirmajame miesto laikraščio puslapyje buvo išspausdintas straipsnis, kuriame rašyta: „Sąjūdžio dalyviai gali ir turi tapti partinių organizacijų pagalbininkais. Aišku negalima nematyti, kad prie Sąjūdžio šliejasi įvairūs prisiplakėliai. Mes, komunistai, turėtume tokiems veikėjams nurodyti jų vietą, viešai atskleisti tikruosius jų tikslus ir interesus“. Diktatūrinės komunistų partijos valdžioje tada dar buvo visas represinis aparatas, tačiau nors “vietą” nurodė, bet ištremti “ten” ar pasodinti nebespėjo.
Sąjūdžio pirmeivių nuostata buvo, kad priešininkus reikia ne sutriuškinti, bet įtikinti, kad bendros žmogiškosios, nacionalinės ir bendranacionalinės vertybės yra visiems vienodai vertingos ir reikalingos. Gana dažnai teko vykti į Zoknius pas įvairaus rango sovietinius kariškius. Diskusijos su jais vykdavo gana sklandžiai, ne taip, kaip Geležinkeliečių klube su piktomis, gana žemo išsilavinimo rusų tautybės moterėlėmis. Jos nieko nesiklausė, negirdėjo, tik rėkdavo ant “antitarybinio” Sąjūdžio. Jas nuramindavo tik iš portfelio ištrauktas Lenino raštų tomas ir pateikta citata „nacionaliniu klausimu“. Prieš Leniną pasisakyti joms buvo tabu.“
Pacitavau didesniąją dalį originalios K. Almino jubiliejinės kalbos. Joje Sąjūdžio pirmeivis dalijasi pastebėjimais ir patirtimi, įgyta dalyvaujant įvairiose visuomeninės-politinės struktūros postuose ar susitikimuose. Pastaruosiuose būdavo aptarinėjami klausimai, susiję su sisteminiais pokyčiais ir jų baime. Dažnokai oponuojanti auditorija valdžių kaitą siedavo su finansiniu suinteresuotumu.Todėl šiame pirmeivio tekste galima pastebėti minčių, aktualių ir šiandieną.
Aldona Veronika Koskienė, buvusi LPS Seimo narė ir Šiaulių Sąjūdžio tarybos seniūnė, atsistatydinusi iš šių pareigų pirma laiko. Mokytojų Sąjūdžio atstovė.
K. Alminas ir A. Koskienė pirmojoje Šiaulių Sąjūdžio Taryboje nuolat ginčydavosi, buvo ryškūs ideologiniai oponentai. Tačiau, palyginus abiejų Sąjūdžio 15-ajam jubiliejui skirtus pasisakymus, prieštaravimai slopsta. Pedagogė prisimena:
„Šiandien, žiūrint atgal į praeitį, prieš akis iškyla nepakartojamos akimirkos: LPS pirmasis suvažiavimas ir mitingas Gedimino aikštėje Vilniuje, kai mus, Sąjūdžio deputatus ir delegatus lydėjo žvakių kelias; Vasario 16-oji Kaune, kai žmonės su ašaromis sveikino LPS su neoficialiai paskelbta Vasario 16-osios švente; Baltijos kelias, kai grįžtant iš Talino, margavo minios žmonių, susikibusių rankomis, o mes mėtėme gėles. O Šiaulių mitingai ir akcijos, na, ir be galo triukšmingi mūsų, LPS Šiaulių Tarybos narių , susirinkimai! Ir klaidos, ir neišsipildžiusios viltys!“
A. Koskienė buvo Mokytojų Sąjūdžio narė, todėl jos pasisakyme prisimenami dokumentai švietimo klausimais. Dirbdama buvusioje 15-oje vidurinėje, ji vadovavo mokyklos muziejui. A. Koskienė, kruopščiai sutvarkė Atgimimo laikotarpio medžiagą ir dalį eksponatų perdavė Šiaulių „Aušros“ muziejui.
Kuomet pasakiau, kad turiu jos kalbos, pasakytos Sąjūdžio penkioliktojo gimtadienio proga, rankraštį ir jį cituosiu, pedagogė atsiduso ir ištarė: „O aš nebeturiu. Ir neprisimenu, apie ką tada kalbėjau...“
Tokiomis akimirkomis džiaugiuosi, kad pavyko išsaugoti ir tą Sąjūdžio archyvų dalį, kuri kol kas nepateko į Šiaulių regioninį valstybės archyvą: „Rezoliucijoje „Dėl švietimo“ rašoma: „Švietimas – mūsų ateitis. Suteikime laisvę, pašalinkime baimę mokytojui, dirbančiam su visa pilietine atsakomybe, profesionaliai. Atsikratykime melo ir pusiau tiesos. Ugdykime dvasiškai ir fiziškai sveikus žmones. Rezoliucijoje „Dėl jaunimo“ nurodoma: „Jaunimo veikla mieste – ribojama, reglamentuojama, niveliuojama. Nekonstruktyviai sprendžiamos jaunimo laisvalaikio problemos, realiai neįgyvendinama jauno žmogaus teisė į darbą. Jaunimo organizacijų savivalda atgaivintų jaunimo kūrybingumą ir iniciatyvą.“
Pedagogė A. Koskienė, Sąjūdžio 15-ojo gimtadienio proga citavo šias rezoliucijas ir retoriškai klausė: „Nuo tų rezoliucijų paskelbimo dienos praėjo 15 metų. O ar jos nėra aktualios ir šiandieną?“
Sąjūdžio pirmeivės klausimas dėl prie Atgimimo ištakų parašytų rezoliucijų – aktualumo nepraradęs ir dar po kiek daugiau nei 15 metų, įžengus į trečiąjį XXI amžiaus dešimtmetį. Tik Švietimo sistemos problemos dabar modernesnės, tarsi atitrūkusios nuo Lietuvos, tautiškumo bei istorinės atminties pamatų.
Gerokai aktualesnės tebėra ir 1989 metais birželio 3 dieną Vilniuje įvykusio Lietuvos mokytojų Sąjūdžio suvažiavimo tezės, kurias iki šių dienų išsaugoti man padėjo A. Koskienės kadaise pasakyta kalba. Pradėdama šį renginį profesorė Meilė Lukšienė pasakė: „Šiandien – mūsų diena. Mes pasikeitėme, atsilaisvinome viduje, pasijutome žmonėmis. Pradedame pirmą laisvą mokytojų suvažiavimą. Dėsime grūdą prie grūdo, Pastatysime naują švietimo pastatą.“ Tačiau M. Lukšienės svajonių statinys – Tautinės mokyklos vizija – liko užmesta kažkur anapus: tarp Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo ir įstojimo į ES...
Pedagogas Miša Jakobas priminė Talmude parašytus žodžius: „Tauta stato šventyklas tik tada, kai netrūksta mokyklų“.
Čikagos universiteto chemijos mokslų daktaras Arvydas Petras Žygas pabrėžė: „Mes – Amerikos lietuviai. Mumyse buvo ne materialinės, bet dvasinės vertybės, todėl mes visi ir išlikome.“ Jis dėkojo savo mokytojams, kurie svetimoje žemėje dovanojo Lietuvą.
Kunigas Algirdas Dauknys prašė nepamiršti: „Kiek Tautoje moralės – tiek Tautos.“
A.Koskienės šventinėje kalboje yra klausimas, ar šiandien bent kiek priartėta prie pirmojo Lietuvos mokytojų suvažiavimo tezių realizavimo.Taip jau gyvenime surėdyta, kad mokytojai klausia, o mokiniai atsakinėja. Todėl manau, kad ne tik nepriartėjome, bet beviltiškai tolstame nuo ištakų.
Nežinomi arba neįsivardiję Lietuvos švietimo prievaizdai taip koreguoja bendrojo lavinimo švietimo programas, kad mažėja lietuvių kalbos pamokų, iš literatūros vadovėlių dingsta Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša ir kiti klasikai. Net lietuvių pasakos yra darkomos, uždėjus ant jų mistinius smurto ar lyčių lygybės lekalus. Kai sąžinė ne šio pasaulio dimensija, galima „apsimesti“, kad kolektyvinis kūrinys neturi autorines teises ginančių įstatymų apsaugos...
Aldona Koskienė:
„Sąjūdis! Kas jis toks? Daugeliui žmonių jis – brangus, bet yra žmonių, kurie Sąjūdį sutapatina su asmenybėmis, su valdymo klaidomis. Norisi priminti LPS iniciatyvinės grupės nario Vaidoto Antanaičio pasakytus žodžius apie Sąjūdį: „Visuomenė privalo suprasti, kad Sąjūdis nėra įstaiga, galinti spręsti konkrečius gyvenimo reikalus, tuos, kuriuos sprendžia valstybinės įstaigos. Sąjūdis formuoja visuomenės nuomonę ir ją išreiškia, kad valstybinės įstaigos realizuotų iškeltas problemas.“
Štai taip. Po tokių paaiškinimų, būtų visai šaunu, kad bent suvaidintų atsiprašymą tie, kurie vėlų vakarą grįžtančiai namo iš darbo Sąjūdžio būstinėje, atsidarę viršutinius daugiabučių langus man šaukdavo:
– Ei, Sąjūdi, kada atpigs dešra ir cigaretės...
