Naujausios
Mūsų sąjūdinis miništabas tol įtikinėjo centrinį, kad kandidatui nevalia susitikinėti tik su šalininkų auditorijomis, nes iškreipiama reali situacija, kol, suvertę visą atsakomybę mūsų trijulei, vilniečiai liovėsi prieštaravę.
Pats kandidatas iš karto sutiko susitikti su Pavenčių cukraus fabriko darbininkais. V. Landsbergiui buvo įdomu, kaip gyvena regionų žmonės. Jam tokia patirtis netgi patiko.
Prisipažinsiu, kad vieną informaciją nuo jo ir centrinio rinkiminio štabo nuslėpiau. Kuomet pradėjome reklamuoti būsimą susitikimą, man paskambino Šiaulių rajono sąjūdžio atstovas, Darbininkų sąjungos lyderis Rimas Kriščiūnas, dirbantis Pavenčių cukraus fabrike ir papasakojo kokios ten žmonių nuotaikos.
– Nevežkite jo į Pavenčius. Darbininkai – įsiutę. Jus burokais apmėtys, – įspėjo R. Kriščiūnas.
Tačiau susitikimo su rinkėjais vietos nebekeitėme. Pasiruošimas kelionei į Pavenčius buvo bene kruopščiausias iš visų, kurias organizavome.
Socialinių mokslų daktaras, ekonomistas Henrikas Karpavičius paruošė išsamią informaciją apie norminius aktus, reglamentuojančius Pavenčių cukraus fabriko veiklą, pateikė darbinių terminų paaiškinimus. Nuo cukrinių runkelių švarumo, transportavimo, laikymo ar net išpylimo aukščio ir kitų sąlygų priklauso jų cukringumas. O šis, neatsakingai atliekant paminėtus darbus, gali sumažėti net iki 20 proc.
Įvairius paskaičiavimus pateikė H. Karpavičius kandidatui į prezidentus. Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio patarėjas ekonomikos klausimams Kęstutis Dirgėla pyko, kad profesorius apkraunamas bereikalinga informacija. „Kam Prezidentui reikia žinoti cukrinių runkelių žemėtumo ar kitas normas?“, – klausė ne kartą. Kol šiaip jau ramaus būdo H. Karpavičius jį nuramino, pasakydamas, kad eidamas į susitikimą su Pavenčių darbininkais, profesorius turi žinoti viską, kas rūpi šiai auditorijai. O išėjęs, jei norės, galės tokią specifinę informaciją ir pamiršti.
Visą kelią nuo Šiaulių su V. Landsbergiu studijavome H. Karpavičiaus paruoštą medžiagą. Pavenčiuose kandidatą į prezidentus su jį lydėjusia svita iš karto nuvedė į cechą. Ten, prie supiltos milžiniškos cukrinių runkelių krūvos, stovėjo būrys tos pamainos darbininkų ir fabriko direktorius, Šiaulių rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos demokratinės darbo partijos (vėliau socialdemokratų) atstovas Jurgis Ignas Ignotas.
Va, čia staiga prisiminiau pažadą „apmėtyti burokais“. Tačiau šie neskraidė, o V. Landsbergis paspaudė ranką vadovui, artimiausiai stovėjusiems darbininkams ir pasiteiravo, ar daug darbo... ir lyg tarp kitko pasidomėjo, koks šiemetinio derliaus runkelių užterštumo žemėmis procentas. Ar neviršija normos?
Būtumėt matę darbininkų veidus! Ne vienam ant kaktos tarsi švieslentėje buvo parašyta, kad „tas muzikantas kažką žemės ūkyje ir cukraus gamybos procese supranta.“
Susitikimo su kandidatu į Prezidentus pratęsimas vyko administracijos patalpose. Seimo Pirmininkas papasakojo, kokie dabar įstatymai ruošiami parlamente, atsakė į žmonėms rūpimus klausimus. Tradiciškai, kaip pripažino ir pats V. Landsbergis, kad jį dažnai bara, profesoriui buvo papriekaištauta, ko šis neįspėjęs Pavenčių dirbančiųjų nepardavinėti fabriko akcijų supirkinėtojams. Kandidatas ir tą dieną, ir vėlesnėse diskusijose prašė nepardavinėti akcijų po 2 litus, nes anuomet jų nominali vertė buvo bent 10 litų.
Neapmėtė Pavenčių cukraus fabriko darbuotojai mūsų kandidato cukriniais runkeliais, o atsisveikindami dėkojo profesoriui, kad aplankė, įteikė gėlių.
V. Landsbergiui taip patiko susitikimas su cukraus gamintojais, kad Henriką Karpavičių bei Algirdą Urbanavičių jis dar kartą pasikvietė į Seimą pasikalbėti. Kai vyrai atvyko, Seimo Pirmininko kabinete jau sėdėjo centrinio rinkiminio štabo vadovas Rimantas Pleikys. Jam buvo adresuoti konservatorių kandidato į prezidentus žodžiai: „Pasiklausyk, Rimantai, jie tau papasakos, kaip reikia rinkimų kampanijas organizuoti.“
Neilgai trukus, R. Pleikys iš centrinio štabo vadovų atsistatydino. Akimirksniu pasikeitė vaizdinė agitacija. Iš viešosios erdvės dingo baisūs, didelio formato kandidato plakatai, kuriuos žmonės visaip niokojo. Gana atgrasi vaizdinė medžiaga kėlė neigiamas praeivių emocijas. Pati, kartą eidama pro šalį išgirdau jaunų žmonių, apžiūrinėjančių plakatą, pokalbį. „Jeigu galėčiau, aš jį apspjaučiau.“
Tačiau iki pirmojo turo rinkimų dienos jau buvo likę per mažai laiko, kad kaip nors įtakotume rezultatus.
Šiauliuose du mėnesius buvo leidžiamas miesto laikraščio priedas „Sąjūdžio aidas“. Jame kiekvieną šeštadienį už kandidatą į prezidentus Vytautą Landsbergį agitavo tremtiniai, bendrapartiečiai, kunigai. Į rinkėjus kreipėsi pats Seimo Pirmininkas, o buvęs profesoriaus studentas, irgi jau profesorius Eduardas Balčytis jautriai kvietė balsuoti už savo mokytoją.
Nepriklausomybės architektu vadintą politiką palaikė profesorius Eduardas Gudavičius, lakūnas Jurgis Kairys, džiazo muzikantas Petras Vyšniauskas, režisierius Rimantas Tuminas, rašytojas Jonas Avyžius, poetas Bernardas Brazdžionis, kolegos signatarai, kelios dešimtys Šiaulių medikų ir kt.
Tačiau to nepakako, kad Vytautas Landsbergis patektų į antrąjį rinkimų turą.
Priminsiu 1997-ųjų Prezidentinių rinkimų pirmojo turo rezultatus Šiaulių mieste. Šiame etape, surinkęs beveik 28 000 rinkėjų balsų (39,01 proc.), pergalę pasiekė teisininkas Artūras Paulauskas. Jis ir aplinkosaugininkas Valdas Adamkus, surinkęs 227 balsais mažiau (38,69 proc.), išėjo į antrąjį turą. Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių kandidatas Vytautas Landsbergis liko trečias (8282 balsai, 11,61 proc.).
Kiti keturi kandidatai nuo lyderių trejeto atsiliko nuo kelių iki keliolikos kartų: Vytenis Povilas Andriukaitis – 3916 (5,49 proc.), Kazys Bobelis – 2838 (3,98 proc.), Rolandas Pavilionis – 644 (0,90 proc.), Rimantas Smetona – 226 (0,32 proc.)
Į antrąjį rinkimų turą balsuoti atėjo 1 921 806 rinkėjai arba 99,18 proc. Balsai pasidalijo vos ne perpus: Valdą Adamkų palaikė 968 031 rinkėjai arba 49,96 proc. nuo atėjusiųjų balsuoti, Artūrą Paulauską – 953 775 (49,22 proc.). Kandidatus teskyrė vos 14 256 Lietuvos rinkėjų balsų.
Prezidentiniuose rinkimuose, kuriuose pirmą ir paskutinį kartą per atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį konservatoriai kėlė savo kandidatą, pergalę pasiekė nepartinis, iki balotiravimosi buvęs formalus Lietuvos Respublikos gyventojas Valdas Adamkus.
Antrajame Prezidentinių rinkimų ture mūsų mini sąjūdinis rinkimų štabas jau aktyviai nebedalyvavo. Perskaitęs pirmąsias „Sąjūdžio užkulisių“ dalis apie 1997 metų rinkimus, Algirdas Urbanavičius veidaknygėje parašė: „Paskambink, papasakosiu, kaip aš ėmiau interviu iš Valdo Adamkaus.“ Paskambinau paklausti, ar nesigaili, kad prieš mažne ketvirtį amžiaus savanoriškai įsivėlė į Vytauto Landsbergio prezidentinės rinkimų kampanijos organizavimą. Pralaimėjus ilgam išlieka toks keistas nesėkmės kartėlis...
„O ko čia gailėtis? Džiaugiuosi, kad tada dirbome. V. Landsbergis iki šiol prisimena tuos mūsų vojažus. Ir vėl dalyvaučiau analogiškoje akcijoje. Be to, buvo labai įdomu, – greitakalbe pabėrė A. Urbanavičius ir pratęsė: – Žadėjau papasakoti, kaip kalbinau kitą kandidatą į Prezidentus – Valdą Adamkų. Prasidėjus antrajam turui buvo aišku, kad abiejų kandidatų jėgos ir rinkėjų palaikymas – apylygis. Po Artūro Paulausko pergalės Šiauliuose pirmajame ture, labai nenorėjau, kad Lietuvos Prezidentu būtų prokuroras. V. Adamkaus štabas buvo įsikūręs kažkur Dramos teatre, tai nuėjau pas juos ir paprašiau šio kandidato telefono numerio. Sakiau, kad ketinu į „Sąjūdžio aido“ puslapį paruošti interviu. Aišku, niekas man to numerio nedavė, tačiau patys paskambino V. Adamkui ir leido su juo pasikalbėti. Tuo metu buvo paskleistas gandas, kad šis kandidatas nieko nežino apie gyvenimą Lietuvoje, tai bandžiau tai paneigti. Klausinėjau ir girdėjau ragelyje vengimą atsakyti. Supratau, kad nežino ponas nei apie duonos, nei apie cukraus nei apie kitas kainas... Tačiau interviu pavyko, nes dirbau tokiu principu: „Pats klausi, pats ir atsakyk.“
Henrikas Karpavičius paantrino A. Urbanavičiui. „Nesigailiu. Ir net didžiuojuosi, kad bandžiau padėti. Tik labai gaila, kad rezultatas buvo ne toks, kokio siekėme. Mano pažiūros nepasikeitė. Aš ir šiandien nelikčiau nuošalyje.“
Nesu tokia optimistė, kaip abu mano Sąjūdžio bendražygiai, tačiau nesigailiu dalyvavusi 1997-ųjų prezidentinės rinkiminės kampanijos organizavime. Juolab kad profesorius Vytautas Landsbergis tada dar nebuvo savyje tiek atviro pykčio, kiek šiandien kartais paskleidžia viešumon prikaupęs.
Todėl prisipažinsiu, nebesijungčiau į analogiškas akcijas. Mieliau stebėčiau iš šono bei aprašyčiau.
