Naujausios
Viename 1989 metų segtuve aptikau Lietuvos komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriaus susirinkimo protokolą. Tvarkingas dokumentas. Antspauduotas. Pasirašytas dviejų asmenų.
1989 metų sausio 20 dienos protokole užfiksuota, kad darbuotojų (iš viso kolektyve 94) susirinkime dalyvavo 55 asmenys. Sueigai pirmininkavo projekto vyriausiasis inžinierius Leonas Ramoška, sekretoriavo Laima Ramonaitė.
Darbotvarkėje tebuvo vienas vienintelis klausimas. Reikėjo nuspręsti, ką iškelti kandidatu į Sovietų sąjungos liaudies deputatus nacionalinėje-teritorinėje Šiaulių miesto rinkiminėje apygardoje Nr. 255.
Tuo metu aš dar nedirbau Šiaulių Sąjūdžio būstinėje, todėl kandidatų kėlimus šiuose rinkimuose stebėjau iš tolėliau.
Komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių grupės vadovas Vytautas Kriaučiūnas susirinkimo dalyvius supažindino su įstatymu „Dėl SSSRS liaudies deputatų rinkimų“. Iškeliant kandidatus buvo galima balsuoti slaptai ir atvirai. Pasirinktas pastarasis būdas.
Renginyje pasisakė skyriaus architektas Virgilijus Kačinskas. Citata iš protokolo: „Jis papasakojo apie situaciją šioje rinkiminėje apygardoje ir apie galimus įvairius variantus vienam ar kitam kandidatui atsisakius balotiruotis. Skyriaus inžinierius Robertas Lukauskas pasiūlė balsuoti už skyriaus architekto, LPS Seimo nario, LPS Šiaulių Tarybos nario Virgilijaus Kačinsko kandidatūrą.“
Skyriaus vyriausiasis inžinierius Algirdas Gvazdikas pateikė alternatyvą – kandidatu į Sovietų sąjungos deputatus iškelti LPS Seimo narį, Lietuvos Komunistų partijos (LKP) Šiaulių miesto komiteto biuro narį, Šiaulių pedagoginio instituto partinį sekretorių, LPS Šiaulių miesto Tarybos narį Mindaugą Stakvilevičių.
Susirinkime pasisakė inžinierius Pranas Jončys. Jis agitavo nebalsuoti už M. Stakvilevičiaus kandidatūrą, „nes jo pozicija įvairias klausimais neįtikinanti“.
Daugiau kandidatų į Sovietų sąjungos liaudies deputatus nacionalinėje-teritorinėje Šiaulių miesto rinkiminėje apygardoje Nr. 225 šiame susirinkime nebuvo pasiūlyta.
UŽ Virgilijų Kačinską balsavo 46 susirinkimo dalyviai, PRIEŠ – 6, susilaikė – 3.
UŽ Mindaugą Stakvilevičių balsavo 6, PRIEŠ – 46, susilaikė – 3.
Taigi, totalia balsų dauguma kandidatu į Sovietų liaudies deputatus savo darbovietėje buvo iškeltas nepartinis Šiaulių Sąjūdžio lyderis V. Kačinskas. Analogiška situacija, tik jau M. Stakvilevičiaus naudai, pasikartojo Šiaulių Pedagoginiame institute. Tuomet kandidatu tapo komunistu idealistu save vadinantis, studentų mylimas dėstytojas, fizikas M. Stakvilevičius.
Kai šią 32 metų senumo istoriją paprašiau pakomentuoti Nepriklausomybės akto signatarą, buvusį Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių Tarybos vadovą Virgilijų Kačinską, jis lakoniškai paaiškino, kad jam buvo suteikta galimybė į miesto laikraštį be cenzūros apribojimų parašyti straipsnį. Apie tą laikotarpį esama žinių „Išsivadavimo“ knygoje. Joje apie Sovietų Sąjungos liaudies deputatų rinkimus parašyta: „Šiaulių Sąjūdžio Taryba nusprendė kelti Kazimiros Prunskienės ir Mindaugo Stakvilevičiaus kandidatūras, kurio iškėlimą tikriausiai nulėmė jo studijavimas Maskvoje, pažintys su Rusijos mokslininkais ir pasakojimai apie bendrabutinį gyvenimą su M. Gorbačiovu. Svarstėme, kaip geriau išnaudoti rinkimų kampanijos galimybes Sąjūdžio uždaviniams įgyvendinti, ir sugalvojome per gamybinius kolektyvus iškelti daugiau kandidatų, kurie prieš rinkimus savo kandidatūras atsiimtų. Kaip vėliau paaiškėjo, toks agitatorius buvau tik vienas. Rinkimų maratonui artėjant prie pabaigos, beliko teisė kandidatui išdėstyti savo rinkimų programą kompartijos valdomame laikraštyje „Šiaulių naujienos“. Taip vienas laikraščio numeris tapo beveik sąjūdietiškas, nes nesistengiau, kad programa būtų trumpa. Tą pačią dieną, berods, kovo 18d., kai ji buvo atspausdinta, savo kandidatūrą atsiėmiau.“ (Iš V.Kačinsko prisiminimų.)
Šis dviejų sąjūdininkų: nepartinio architekto Virgilijaus Kačinsko ir Šiauliuose populiaraus komunistų partijos atstovo Mindaugo Stakvilevičiaus susidūrimas politiniame lauke pateikė Šiaulių Sąjūdžiui dilemą – kaip pasielgti.
„Tai buvo pirmoji, ryškesnio konflikto tarp partinių ir jokioms partijoms nepriklausančių, užuomazga. Šiaulių Sąjūdis galėjo skilti į kačinskininkus ir stakvilevičininkus, – anuometinę situaciją pakomentavo profesorius Arūnas Gumuliauskas. Ir tęsė: – Mindaugas Stakvilevičius labiau norėjo kandidatuoti. Ne paskutinėje vietoje buvo kandidatų amžius, patirtis, Rusijoje turėtos pažintys. Šiame bebręstančiame konflikte dėl valdžios buvo pasielgta labai džentelmeniškai. Virgilijus Kačinskas savo kandidatūrą atsiėmė.“
Jeigu kas panašią situaciją ketintumėte modeliuoti šiais laikais, tą pavadinčiau nepataisomu idealistu.
Be to, gal yra šią kėlimų į Sovietų sąjungos liaudies deputatus abrakadabrą kitaip prisimenančių ir komentuojančių?
