Sąjūdžio užkulisiai (17)

Taip ir maga pasirašyti – Irenijus Vasinauskas...
Sunkūs pirmieji Nepriklausomybės metai buvo Lietuvai ir žmonėms. Neužteko vien deklaracijų, kad išeiname iš Sovietų Sąjungos. Reikėjo keisti įstatymus, reformuoti įmonių valdymą, ieškoti kontaktų dėl žaliavų tiekimo, pagamintų prekių realizavimo ir t.t. Visa tai vyko okupacinei kariuomenei tebesant mūsų šalyje: apie 20 000 svetimos valstybės kareivių buvo dislokuoti Šiauliuose. Čia veikė didžiausias Europoje karinis aerodromas. Su visais reikėjo gyventi ir sugyventi.

Šiaulių mieste jau dirbo naujai išrinkta Savivaldybės Taryba. Jos pirmininkas Jonas Tručinskas nuolat susitikdavo su sovietinės kariuomenės vadovybe. Pastaroji miesto vadovą ramindavo, kad nepadarys žalos miestiečiams, nes esą jų pačių šeimos čia gyvenančios. Na, nebent valdžia desantininkų atsiųstų...

Ir 1990 metų gegužę į Šiaulius buvo atskraidinti desantininkai. Jie gegužės 9 dieną miesto centre surengė paskutinį paradą, skirtą sovietinės armijos pergalei Antrajame pasauliniame kare pažymėti ir, kaip vėliau sužinojome, buvo nustebinti, kad labai negausūs žiūrovai jų akciją stebėjo.

Anuomet nebuvo jokios informacijos, kodėl sovietų armijos elitinis dalinys dislokuotas Šiauliuose. Ir šiandieną nėra iki galo aišku, ką jie čia veikė ar ketino veikti, tačiau bene du mėnesius desantininkai, šeimininkų nekviesti, „viešėjo“ mūsų mieste.

Buvęs Šiaulių savivaldybės Tarybos pirmininkas Jonas Tručinskas mena, kad desantininkai iš pradžių gyveno Zoknių aerodromo teritorijoje, o vėliau persikėlė į vadinamąjį karinį Gagarino miestelį. Dabar galime tik spėlioti, kad ne paradiniam pasidemonstravimui jie čia buvo atvykę. Gal stebėjo situaciją, žmonių nuotaikas, saugojo saviškius ar repetavo už beveik 8 mėnesių įvyksiančias 1991 metų sausio 13-osios žudynes.

– Uždara Zoknių aerodromo teritorija buvo labai patogi vieta atvykti ar išvykti nepastebėtiems. Prieš sausio įvykius čia buvo priskraidinta desantininkų visai Lietuvai. Iš čia automobiliais smogikai išvežioti į Vilnių, Kauną, Alytų ir kitur, – prisimena J.Tručinskas, nuolat gaudavęs patikimos informacijos iš vietinės sovietų armijos vadovybės.

Į Šiaulius atskraidinti desantininkai, regis, nuobodžiavo. Praėjus porai dienų po gegužės 9-osios parado, neoficialiai miesto valdžios ir Sąjūdžio ryšininke vadinta savivaldybės Tarybos sekretoriato vedėja Vida Stasiūnaitė, paskambino į būstinę ir pranešė, kad ... esą desantininkai „nori pasižiūrėti, kaip tas Sąjūdis atrodo.“

Desantininkai – tai desantininkai. Iki sausio 13-osios buvo likęs daugiau nei pusmetis, todėl nepažinome jų veiklos metodų. Tik iš žiniasklaidos pranešimų žinojome, kaip jie elgėsi Tbilisyje ar Baku: centrinėse tų miestų aikštėse protestuojantieji buvo mirtinai uždaužomi kastuvėliais arba nuduriami. Bet tuometinis Azerbaidžanas ar Gruzija gi buvo Sovietų sąjungos sudėtyje, o mes – jau nepriklausomi. Todėl nusprendėme važiuoti.

Miesto valdžia skyrė savivaldybės mikroautobusą, sulipome į jį ir pajudėjome Zoknių link. Į sutikimą vyko: Savivaldybės Tarybos pirmininkas Jonas Tručinskas, Sąjūdžio Šiaulių Tarybos pirmininko pavaduotojas Vytautas Vestartas, atsakingoji sekretorė Irena Vasinauskaitė, Aukščiausiosios Tarybos deputatas Virgilijus Kačinskas, miesto komunistų partijos antrasis sekretorius Arvydas Ivaškevičius, atsikūrusios Lietuvos socialdemokratų partijos Šiaulių skyriaus pirmininkas Rimantas Lazdynas, Darbininkų sąjungos atstovas Bonifacas Kurklietis ir anarcho-sindikalistu anuomet save vadinęs Evaldas Balčiūnas.

Pro paradinius vartus sargybiniai įleido mus į karinio aerodromo teritoriją, tačiau iki desantininkų namelio važiavome gana ilgai.

Mūsų laukė trise: vienintelis prisistatęs vadas Aleksandras Ivaško ir du jo „anoniminiai“ pavaduotojai – vienas sportinėms treniruotėms, kitas – politiniams reikalams. Paprastomis, nunešiotomis uniformomis vilkintys susitikimo šeimininkai paaiškino, kad kiti „jų žmonės yra užsiėmimuose“ ir labai stengėsi mums pademonstruoti savo amuniciją, naudojamus ginklus. Jie mūsų klausė, kas mes tokie, kaip atsiradome, ko norime, kokie mūsų tikslai. Mums rūpėjo išsiaiškinti, ką jie čia veikia, kam į Šiaulius atvyko. Žodžiu, mes – taikiai reklamavomės, jie – išsisukinėjo nuo atsakymų ir vaizdžiai demonstravo ginklus. Mūsų grupės vyrams leido net automatą pačiupinėti, o man tas dvimetrinis A. Ivaško rodė į kardą panašų desantininko peilį, kurio viena ašmenų pusė buvo rantyta, o kita skutimosi peiliuko aštrumo. Tai iliustravo ore virvutę perkirsdamas ir stengėsi labai iš arti man tą ginklą parodyti. Gal kad geriau įsiminčiau...

Mažame nedidelio barako kambarėlyje mūsų buvo vienuolika žmonių, tad negalėjau nė žingsnio atgal žengtelėti. Be to, negi demonstruosi priešui, kad šiurpoka.

Et, prisipažinsiu. Nėra ko slėpti – pirmą kartą gyvenime bijojau. Dar daugiau. Paatvirausiu. Antras mėnuo laukiausi, o tą peilį tarsi tyčia prie manęs gana arti vartė. Gal todėl taip detaliai šį susitikimą prisimenu ir praėjus trisdešimt vieneriems metams nuo anų dienų. Galvoju, ir „koks velnias nešė mane į tą galerą?“

Įsiminiau net nevalyvas tų desantininkų aprangas. Beje, tas pačias, kuriomis vilkėjo paradinėje rikiuotėje. Iki šiol neapleidžia jausmas, kad jie visada pasiruošę žudyti, o aprangos neskalbia. Tiesiog sukruvintą išmeta...

Gal tai tėra mano fantazijos vaisius, tačiau, manau, kad tikros baimės akimirką visam gyvenimui įsimena kvapai ir kiti jutiminiai dalykai.

Keturias valandas vyko labai varginantis demonstracinis klausimų-atsakymų renginys. Gerai, kad daugiau su tais žmonėmis susitikti neteko, nors Jonas Tručinskas dar buvo kviečiamas pasikalbėti. Pirmasis Šiaulių savivaldybės tarybos pirmininkas su vietiniais vadais bendraudavo nuolat, o su atvykusiais desantininkais, kai tik šie pakviesdavo. Gal dėl tokio taikaus, nuosaikaus ir nuoseklaus darbo su okupacinės armijos dariniais mieste išvengta incidentų su kariškiais. Ir čia laikinai rezidavusiems desantininkams neteko panaudoti savo baisiųjų peilių ar kastuvėlių...

Aprašiau šį nejaukų pabendravimą su sovietiniais desantininkais ir prisiminiau emociškai informatyvias pirmojo šaukimo Šiaulių tarybos nario Viliaus Purono memuarų eilutes, liudijančias, kad sovietinių kariškių šeimos... irgi nerimavo. Pokyčių ar revoliucijų, tegul dainuojančių, bijo daugelis.

Siūlau susipažinti, kaip V. Puronas ramino sąjūdininkų bijančius Šiaulių rusakalbius, o „karininkienes agitavo bijoti“.

„Po kruvinosios 1991 metų sausio 13 nakties Vilniuje, rusų kariškiai Šiauliuose pajuto grėsmę: ar kerštingi ‚sąjūdistai“ neišskers rusakalbių? Pakvietė deputatus, t.y. mudu su advokate Eugenija Povilaitiene, susitikti su rusiško vaikų lopšelio-darželio mamytėmis ir personalu. Ten laukė per trisdešimt balzakiško amžiaus karininkienių ir du vyriškiai: ūkvedys su ausine kepure ir pusiau legalaus laikraštpalaikio „Naš putj“ korespondentas Jevgenijus su magnetofonu. Kai mus pristatė kaip „sąjūdistus“, salė atšlijo. Kai priminė, kad esame ir deputatai, ir net iš Vykdomojo, salė atsiduso ir puolė klausinėti.

– Ar neišvarys iš butų? Ar turėsime darbo? Ar mus gins įstatymai?

Juristė E. Povilaitienė karininkienes apramino, išvardindama paragrafus, kurie neleido skriausti vargšių ir vargšų rusakalbių.

– Ar mūsų-rusų, nemuš? Ar mūsų vaikų negrobs? Ar mums bijoti?

Pareiškiau, kad jūsų-rusų nemuš, kad vaikų negrobs, o bijoti reikia. Labai. Geriausia – bendrai, kartu su mumis. Jūsų vyrai kariškiai žino, kaip saugoti objektus. Privalu nedelsiant organizuoti savų daugiabučių apsaugą pagal objekto saugos tarnybos (karaulnaja služba) statutą. Jei pagausite kokį švonderį, metusį plytą į langą, kelkite aliarmą, kvieskite mus, miliciją, laikraštininkus, tame skaičiuje ir Jevgenijų su visu magnetofonu (čia Jevgenijus sutriko ir trumpam išjungė įrašinėjimą). Parodykime visam pasauliui, kas muša rusus! Neabejoju, kad pagautasis bus iš jūsų specialiųjų tarnybų. Palikome telefonus.

Noriu pasigirti, kad Šiauliuose neteko išgirsti dūžtančių langų stiklų, sprogimų ar pleškančių kokio karininko buto durų, kaip Klaipėdoje ar kituose miestuose. Didis buvo ne mūsų nuopelnas, kad agitavome karininkienes bijoti. Buvome Didžiais, kad šnekėjome trijų milijonų tautiečių vardu, ir jais visais pasitikėjome.

Ar Jūs buvote patyrę tokį jausmą? Buvote, jei stovėjote Baltijos kelyje.“

...Būtų man kas tokį tekstą panosėn pakišęs prieš kelionę pas desantininkus... Tačiau prasilenkėme laike...

Rašydama šią prisiminimų dalį, konsultavausi su amžininkais, dalyvavusiais, mačiusiais ar patyrusiais pirmųjų Nepriklausomybės metų sunkumus, išgyvenusiais sudėtingas situacijas.

Trumpą informaciją apie Šiaulių sąjūdininkų susitikimą su desantininkais galima rasti Povilo Višinskio bibliotekos fonduose saugomame suskaitmenintame 1990 metų gegužės 5–15 dienos „Savaitės krivūlės“ 17(28) numeryje.