Su pjūklu - per "skylę" teisės aktuose

Žel­dy­nų įsta­ty­mą at­si­ver­tęs apie kir­ti­mus mies­tuo­se, mies­te­liuo­se ne­ra­si nė žo­džio. At­virkš­čiai, pa­brė­žia­ma me­džių svar­ba "ap­lin­kos ko­ky­bei, žmo­nių svei­kai gy­ven­se­nai, rek­rea­ci­jai" ir tai, jog "bū­ti­na juos iš­sau­go­ti kaip es­te­tiš­kai, eko­lo­giš­kai, is­to­riš­kai ir kul­tū­rai svar­bius kraš­to­vaiz­džio ele­men­tus".

Sa­vi­val­dy­bė šias įsta­ty­mo nuo­sta­tas at­kar­to­ja sa­vo tai­syk­lė­se dėl žel­di­nių tvar­ky­mo ir prie­žiū­ros mies­te.

Ne­ga­na to, pa­gal Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mą pa­brė­žia­ma, jog mies­te vi­si me­džiai yra sau­go­ti­ni, jei­gu ne­ke­lia pa­vo­jaus žmo­nėms ir eis­mui. Esą ne­ga­li­ma kirs­ti nė vie­no, jei­gu jo apim­tis di­des­nė nei 12 cm ir jei­gu nė­ra pa­svi­ręs dau­giau, kaip 45 laips­nių kam­pu.

Bet rea­ly­bė­je iš­gy­ve­na­me ma­si­nę mies­tų me­džių pjū­tį.

Dar 2008 me­tais tuo­me­ti­nis ap­lin­kos mi­nist­ras Arū­nas Kund­ro­tas pa­tvir­ti­no tvar­ką, nu­sta­tan­čią, ka­da sau­go­ti­nus me­džius ga­li­ma kirs­ti neat­ly­gin­ti­nai.

Tai įtei­sin­ta, kai "vyk­do­mi kraš­to­vaiz­džio for­ma­vi­mo ar ki­ti me­džių ir krū­mų ko­ky­bę ge­ri­nan­tys kir­ti­mai". Ar­ba, kai me­džiai "au­ga te­ri­to­ri­jo­je, ku­ri nu­ma­to­ma nau­do­ti ge­le­žin­ke­li­nio li­ni­joms, ma­gist­ra­li­niams vamz­dy­nams, aukš­tos įtam­pos elekt­ros li­ni­joms, vals­ty­bi­nės reikš­mės ke­liams, gat­vėms ties­ti, re­konst­ruo­ti, svar­bioms vals­ty­bi­nės reikš­mės sta­ty­boms".

Ki­taip sa­kant, kai vyk­do­mos gat­vių re­konst­ruk­ci­jos, for­muo­ja­mi vie­šų­jų erd­vių kraš­to­vaiz­džiai, ga­li kirs­ti me­džius be są­ži­nės grau­ža­ties. Mi­nist­ras su­tei­kia in­dul­gen­ci­ją.

Tai la­bai pa­to­gu ir Sei­mui, ir Vy­riau­sy­bei, ir sa­vi­val­dy­bėms.

Eu­ro­pi­nės pa­ra­mos pi­ni­gai juk plau­kia vie­šų­jų erd­vių pro­jek­tams, o jie api­ma ir žel­dy­nų tvar­ky­mą ar nau­jų kū­ri­mą. Tuo me­tu se­nų me­džių prie­žiū­rai, ge­nė­ji­mui pi­ni­gus rei­kia klo­ti iš sa­vų biu­dže­tų. To­dėl mies­tuo­se me­džių kir­ti­mas yra ta­pęs "tvar­ky­mo" si­no­ni­mu.

Kai Šiau­liuo­se me­džių gy­nė­jai su ran­go­vų su­ti­ki­mu nuo pjūk­lo iš­sau­go­jo vie­ną jau­ną bul­va­ro lie­pai­tę, iš­ka­sė ir per­so­di­no ki­tur, mies­to me­ras su­si­rū­pi­no ne­tvar­ka: ar lie­pai­tė ne­pa­vog­ta? Pjau­na – tvar­ka, iš­sau­go – ne­tvar­ka.

Šiau­lių me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas, pra­dė­jęs šią ka­den­ci­ją, vis aiš­ki­no, kas yra "at­sto­vau­ja­mo­ji de­mok­ra­ti­ja". Bet pa­tys po­li­ti­kai grei­tai pa­mirš­ta, kam ir ko­dėl ren­ka­mi at­sto­vau­ti. Kad jų prie­der­mė – tar­tis su žmo­nė­mis, ieš­ko­ti komp­ro­mi­so dis­ku­si­jo­se.

Įs­ta­ty­me įtei­sin­ta nuo­sta­ta, jog per­tvar­kant žel­dy­nus tu­ri bū­ti "įver­ti­na­ma suin­te­re­suo­tos vi­suo­me­nės mo­ty­vuo­ta nuo­mo­nė". Bet ir ši nuo­sta­ta sun­kiai įgy­ven­di­na­ma.

Tiems, ku­rie su ma­si­ne me­džių pjū­ti­mi ne­su­tin­ka, mies­to val­džia vis me­ta ar­gu­men­tą: "Kur bu­vo­te, kai vy­ko pro­jek­tų vie­šas svars­ty­mas?" Į tą ofi­cia­lų svars­ty­mų trau­ki­nį me­džių gy­nė­jai pa­vė­la­vo.

Vie­ši svars­ty­mai su vi­suo­me­ne taip skel­bia­mi, jog ne­leng­va tuos skel­bi­mus ras­ti. Rei­kia spe­cia­liai sek­ti sa­vi­val­dy­bės sve­tai­nė­je pro­jek­tų svars­ty­mų ei­gą, plius – iš­ma­ny­ti pro­ce­dū­ras. Atė­jęs į svars­ty­mą jau tu­ri bū­ti įsi­gi­li­nęs į pro­jek­to spren­di­nius ir teik­ti ar­gu­men­tuo­tą nuo­mo­nę (ge­riau­sia – raš­tu).

Tik to­kiu at­ve­ju pro­jek­to ren­gė­jas rea­guos: at­si­žvelgs ar­ba "ar­gu­men­tuo­tai" neat­siž­velgs. O kaip at­si­žvelg­si, jei­gu už­sa­ko­vė – Sa­vi­val­dy­bė, yra iš­kė­lu­si už­duo­tį "nu­ma­ty­ti ga­li­my­bę žel­di­nius keis­ti".

Tuo me­tu Sa­vi­val­dy­bės val­džios vy­rai iš­ti­sai aiš­ki­na, jog "re­mia­si spe­cia­lis­tais". Taip ra­tas ir už­si­da­ro.

Po­li­ti­kai ban­do at­si­kra­ty­ti at­sa­ko­my­bės, žai­džia vie­šu­mą, skaid­ru­mą, de­mok­ra­ti­ją ir ma­ni­pu­liuo­ja.

Me­džių gy­nė­jų ir ne tik jų pa­tir­tis ro­do, kad mies­to gal­vos pa­si­kvie­čia "tar­tis" dėl to, kas jau se­niai yra nu­tar­ta.

Me­džius pjau­nant svar­biau­sias spe­cia­lis­tų ir po­li­ti­kų ar­gu­men­tas bu­vo es­te­ti­ka. At­nau­ji­na­mų gat­vių es­te­ti­nis vaiz­das vie­na­reikš­miai sie­ja­mas tik su nau­jais vie­no­dais me­de­liais.

Tik įsto­ję į Eu­ro­pos Są­jun­gą pra­ti­no­mės prie vie­no­do stan­dar­to agur­kų, da­bar – prie vie­no­do stan­dar­to me­de­lių.

Vil­niaus gat­vės bul­va­re iš dau­giau nei šim­to lie­pų tik 16 lie­pų bu­vo blo­gos būk­lės, bet vi­sos įver­tin­tos, kaip "ne­gra­žios", nes ne­su­for­muo­tos jų la­jos.

Va­do­vau­jan­tis to­kiu ar­gu­men­tu rei­kė­tų iš­pjau­ti ko­ne vi­sus Šiau­lių me­džius. Ab­so­liu­ti jų dau­gu­ma au­ga be ge­nė­ji­mo, ne­for­muo­ja­mų la­jų ir ne­pri­žiū­ri­mi. Sa­vi­val­dy­bė­je yra su­da­ry­tas net 26 mies­to gat­vių (dau­giau­sia cent­ro), ku­rio­se ne­be­nu­ma­to­ma me­džių veis­ti ar at­so­din­ti, są­ra­šas.

Be­je, Vil­niaus gat­vės bul­va­re me­džių pjū­tis dar ne­baig­ta. Sa­vi­val­dy­bė prieš tre­jus me­tus pa­tvir­ti­no bul­va­ro eg­lių, au­gan­čių ties san­kir­ta su Že­mai­tės gat­ve, "su­tvar­ky­mo" pro­jek­tą per tris eta­pus.

Pir­ma­sis eta­pas įgy­ven­din­tas prieš po­rą me­tų, iš­kir­tus pen­kias eg­les iš de­vy­nių. Li­ku­sių ke­tu­rių lau­kia toks pat li­ki­mas. Nors trys iš jų yra pa­ten­ki­na­mos būk­lės, o vie­na – ge­ros, kir­ti­mas pa­lai­min­tas val­di­nin­kų pa­ra­šais.

Pro­jek­to pream­bu­lė­je tei­gia­ma, jog šios bul­va­ro eg­lės "skurs­ta" ir jas rei­kia keis­ti "rep­re­zen­ta­ci­niais žel­di­niais".

Ar­gu­men­tuo­ja­ma, jog iš­kir­tus vi­sas eg­les "at­si­vers Vil­niaus gat­vės per­spek­ty­va ir ven­ti­lia­ci­nis ko­ri­do­rius". Ką jis ven­ti­liuos – dul­kes, au­to­mo­bi­lių du­jas iš Že­mai­tės gat­vės į pės­čių­jų bul­va­rą?

Ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir ko­kie rep­re­zen­ta­ci­niai žel­di­niai vie­toj nu­kirs­tų eg­lių su­žė­lė. Klom­bos ap­so­din­tos krū­mais, dau­gia­me­čiais žo­ly­nais, tarp jų – viks­vo­mis, čes­na­kais. Ky­šo ir vie­ni­šas pa­svi­ręs me­de­lis. Kai pa­svirs dau­giau nei 45 laips­nių kam­pu, ir jis ne­be­ga­lės mies­to rep­re­zen­tuo­ti.

Tik įsto­ję į Eu­ro­pos Są­jun­gą pra­ti­no­mės prie vie­no­do stan­dar­to agur­kų, da­bar – prie vie­no­do stan­dar­to me­de­lių.