Neik į parduotuvę alkanas

Regina MUSNECKIENĖ
Praėjusių amžių dvaruose neretai būdavo įrengiamos specialios vėmyklos. Tokios patalpos šalia tualeto kartais būdavo ir restoranuose. Vemdavo nebūtinai nuo alkoholio. Išsipusčiusios ponios ir ponai išvemdavo suvalgytą maistą, kad atsirastų vietos skrandyje. Tuomet galėdavo toliau lėbauti ir šlemšti keptus fazanus ir kitus egzotiškus patiekalus, kuriais būdavo nukrauti stalai.

Tokią mūsų tautos istorijos detalę prisiminiau praėjusio šeštadienio kalendoriaus lapelyje pamačiusi, jog spalio 16-oji – Pasaulinė maisto diena. Ši diena skatina kalbėti apie maisto taupymą, deja, ir švaistymą. O istorija liudija, jog tai ne vien šių laikų tema.

Maisto švaistymas dažniausia siejamas su gerėjančiu gyvenimu. Viešojoje erdvėje teigiama, jog vienam europiečiui per metus tenka 180 kilogramų išmetamo maisto. Išeitų, jog kasdien į konteinerius patenka po puskilogramį susendintų ar mūsų skonio receptorių neatitinkančių produktų. Tiek tenka vienam žmogui. Visa šeima, išeitų, išmeta dar daugiau. Tiesa, Lietuvoje į atliekas išmetamo maisto kiekiai, matyt, būtų mažesni. Skaičius išpučia turtingosios šalys, kurių gyventojai jau antrąją ar trečiąją dieną nevalgo iš pradarytos pakuotės.

Taigi, maisto švaistymas ir taupymas – sąlyginės sąvokos. Kaip ir anuometiniuose dvaruose – turtingieji dėl persivalgymo įsirengdavo vėmyklas, o skurdžiai tenkindavosi menkaverčiu viralu arba badaudavo. Vidutiniojo sluoksnio atstovai maistą ypatingai gerbdavo ir nuo mažumės mokydavo tai daryti vaikus. Valgydavo taip, kad lėkštėje neliktų nė menkiausio trupinio. Ant grindų netyčia nukritusį duonos gabalėlį pakeldavo, nupūsdavo dulkes ir pagarbiai įsidėdavo į burną. Jie žinodavo tikrąją duonos, dėl kurios tekdavo nuolat lenkti nugaras, kainą.

Ar daug šeimų šiandien apie tikrąją, ne parduotuvinę duonos kainą kalbasi su vaikais? Ar pasakoja jiems, kiek prakaito reikia išlieti, kol išdirbi žemę, kol pasėji ir užaugini javus, kol juos nukuli ir suveži į aruodus, kol sumali, užmaišai tešlą ir iškepi duoną, kol tą duoną išvežioji po parduotuves... Tikriausiai, ne. Šiuolaikiniam žmogui pernelyg neįdomi tema...

Nemokoma praktinės gyvensenos ir mokykloje. Sveikieji skaičiai ir trupmenos – tik sąsiuvinyje arba kompiuterio ekrane. Kaip skaičiuoti savo pajamas ir išlaidas, kaip surasti tarp jų racionaliausią balansą, kaip taupiau nusipirkti produktus ir pagaminti valgį, kaip prižiūrėti buitį? Tokie klausimai mokyklose nekeliami arba keliami epizodiškai kurios nors vienos klasės programoje. Nuolat apie tai kalbėti būtų pernelyg primityvu. Juolab, kad programos ir taip perkrautos sausomis ir sudėtingomis teorijomis, kurias mokinys, jeigu ir išmoksta, tuoj pat pamiršta. Taigi, į gyvenimą išeina nepasikaustęs nei teoriškai, nei gyvenimiškai.

Jeigu vienas žmogus per metus išmeta 180 kilogramų maisto, išeitų, jog viena šeima išmetamu valgiu galėtų išmaitinti dar bent vieną stokojantį žmogų.

Įspūdingi skaičiai apie konteineriuose atsiduriančius, nepanaudojamus vaisius, daržoves, mėsą disonuoja su žmonijos deklaruojamu siekiu išsaugoti mūsų planetą ateities kartoms. Nes tol, kol visos šios gėrybės atsiduria ant mūsų stalo, prireikia ne vien žmogaus rankų, bet ir infrastruktūros, energijos, kuro ir kitų dalykų, kurie anaiptol netausoja Žemės.

Lietuvoje šie skaičiai disonuoja ir su vaizdais, iliustruojančiais skurdą. Susinepatoginusios pedagogės sėdi „Maximos“ koridoriuje ir renka pirkėjų aukojamus produktus Maisto bankui. „Maltiečiai“ neša lėkštę sriubos neturinčiai iš ko išsivirti ar nepajėgiančiai išsivirti senutei. Toji ašarodama dėkoja. Jos ašaras filmuoja televizija. Gal prišauks daugiau tautiečių gailesčio – jie dosniau maltiečiams aukos.

Reikia padėti vienišiems senukams, kurie dėl santvarkų pasikeitimo ar kitų aplinkybių gauna mažas pensijas, nepajėgia pasigaminti maisto.

Bet ar visuomet aukų verti jauni, pajėgūs žmonės? Gal jie tiesiog nemoka, nėra išmokyti gyventi taip, kad nepatirtų skurdo ar bent jau maisto nepriteklių? O gal, paprasčiausiai, tingi?

Juk kaime, prie kiekvienų namų yra lopinėlis žemės. Keliuose aruose galima prisiauginti daržovių tiek, kad užtektų iki kito derliaus. Tai būtų bene pats ekologiškiausias ir tvariausias, kaip dabar mėgstama sakyti, maisto gamybos procesas. Kelis arus žemės galima suarti arkliu, mažu netaršiu traktoriuku ar netgi sukasti kastuvu.

Savo šeimai augindamas daržoves žmogus nenaudos trąšų ir kitų nuodingų chemikalų. Jas susivežti galės karučiu – nereikės transporto ir degalų. O ir sklypelio šeimininkui neteks taip dažnai važinėti į miesto parduotuves, automobiliui naudoti dyzelino ar benzino, teršti oro.

Deja, daugelis iš pašalpos gyvenančių kaimo žmonių nelenkia nugaros prie žemės. Sako – neapsimoka. Daug smagiau sėdėti prie televizoriaus ir visą dieną žiūrėti serialus.

Prieš porą metų Kaune kalbinau keletą benamių. Jie pusryčiavo įsitaisę ant pievelės, kur žmonės vedžioja šunis. Pusryčiai – iš konteinerių. Brangus, kokybiškas sūris, dar nesupelijusi duona, gabaliukai supjaustytos ir, matyt, kažkieno nesuvalgytos dešros. Valgio iš konteinerių užtenka. Trūksta tik vandens – ten neranda.

Pasiklausiusi jų istorijų, sakau, važiuokit giliau į provinciją, į kaimą. Ten yra negyvenamų sodybų, tuščių visuomeninių pastatų, laisvų žemės plotų, kur galėsite auginti daržoves.

Nenori... Pripratę gyventi Kaune. Kam dirbti, jeigu galima pramisti iš to, kas kitiems atlieka?

Tuomet pagalvojau, jog šitų „sanitarų“ gyvenimo būde yra šiek tiek logikos. Išmestas maistas nesupūva, nenueina perniek, suvartojamas...

Bet vis tiek labai keista, kad lietuvis taip neįvertina tiesiog po nosim esančio žemės sklypelio. Kad dirbti žemę ir gaminti patį švenčiausią dalyką žemėje – maistą tapo lyg ir gėdingu užsiėmimu. Tokie žmonės laikomi neišsilavinusiais, vadinami runkeliais ir kitokiais žeminančiais epitetais.

Provincijoje nenori gyventi netgi pabėgėliai. Antai Raseiniuose apgyvendinti afganai, vos gavę teisę į prieglobstį jau dairosi į didžiuosius miestus. Nors galėtų apsigyventi kaimuose, laikyti gyvulius, juos skersti pagal savo papročius, aprūpinti maistu savo tautiečius... Bet ne, jie geriau padaugins išmetamo maisto, kuris neatitiks jų tradicijų, kiekius.

Turtingose užsienio šalyse žmonės nesupranta, kodėl lietuviai emigrantai dar patys eina į mišką grybauti ar prie upės susigauti žuvies. Kitas nė nežino, jog tai įmanoma. Viską, kas valgoma, parsineša iš prekybos centro.

Didmiesčiuose augantys kai kurių lietuvių vaikai jau taip pat nežino, kad pieną duoda karvė, kiaušinį padeda višta. Sužino tik tuomet, jei mokykla suorganizuoja ekskursiją į kokią nors fermą. Taigi, vejamės užsienį...

Į taupumą polinkį vis tiek dar turintys lietuviai sako: „Neik į parduotuvę alkanas“. Mat, atrodys, jog viskas – labai skanu. O akys – didesnės už pilvą. Prisipirksi – paskui teks išmesti. Ir išmetame. Tik vienas kitas esame atsparus šitai nuodėmei.