Naujausios
Teko girdėti hipotezių, kad anuometinė Saulės mūšio pergalė buvo „aplaistyta“ užstalėje, tuometinėje Salduvės pilyje, kad toje užstalėje gimė būsimo Lietuvos karaliaus Mindaugo simpatija ir potraukis būsimajai Lietuvos karalienei Mortai. Įdomu būtų nors probėgomis žvilgtelėti į anuometinių šiauliečių puodus, nors turiu įspėti, kad istorikai, ypač archeologai, apie anuometinę kulinariją vengia daug porinti, nes, patys suprantate, kulinarinių iškasenų neišliko.
Viena legenda pasakoja, kad Šiauliai ir Žuvininkai gimė prie Talšos, kaip maisto gaminimo amatininkų būveinės. Nesuklyskime. Tiek žvejyba, tiek medžioklė buvo tik pagalbinė maisto produktų tiekimo industrija.
Mūsų žemė buvo pakankamai derlinga, todėl sėslus gyvenimo būdas vertė puoselėti namų ūkį, laukininkystę ir gyvulininkystę. Iš anksto privalu žinoti, kad bulvių, pomidorų, ramunėlių ir kukurūzų anuomet negirdėjome, o arbatos, kavos, vyno, degtinės mums lietuviams irgi neteko ragauti, nes per karių ir pirklių rankas tai atkeliavo pas mus bene XV–XVI amžiuose. Gėrėme sulą, girą, avižinius kisielius ir... šaltinio vandenį. „Kirminą“ tekdavo raminti alumi ir midumi, todėl būta blaivyste pasauliui girtis pavojinga.
O kitais produktais? Visų neapžiosime, bet kelis paminėsime, kad žinotume, ragautume ir didžiuotumės.
Juoda duona – iš savų rugių. Jau Tacitas minėjo, kad „baltai geresni žemdirbiai, negu tingūs germanai“. Toji citata leidžia tvirtinti, kad mokėjome auginti ne tik burokus, ropes, laukines obelis ir kriaušes. Šnekama, kad rugys – tai kviečio piktžolė, kurią mūsų protėviai prasijaukino, pritaikė mūsų klimatui. Taigi juoda duona, jos raida iki šiol daugelio užsienio kulinarų siejama su baltų gentimis.
Rugys – mūsiškio alaus produktas. Lingvistai tvirtina, kad vikingai savo elį gavo iš indoeuropiečių, nes mūsų alus savo pavadinimą kildina nuo žodžio alėti, vandeniui ilgą laiką šlapiomis balomis telkšant. Kadangi jau tada žinojome, kad „kur yra rugys, ten vyksta rūgimas“, ta savybe pasinaudojome. Beje, alų žmonija žinojo dar nuo Babilonijos laikų...
Midus – iš medaus. Paskaičius kaimynų – lenkų ir vokiečių mokslininkų darbus, man lietuviui aukštyn riečiasi nosis. Pasirodo, midaus išradimą ir jo paskleidimą kaimynų mokslininkai talpina Lietuvoje bei Slovėnijoje. Iš čia tas gėrimas pasklido į kaimyninius kraštus. Lietuvišką midų net Šekspyras prieš mirtį gėrė, tai anglų biografai paminėjo. Įdomu, kad mūsų bitės pagimdė „bičiulystę“, draugystės atmainą, sunkiai verčiamą į kitas kalbas, tačiau tęsiant „saldžiąją temą“ priartėkime prie meduolių.
Meduoliai nenukrito iš dangaus. Vėl primenu, kad anuometinės mamytės taip pat mylėjo mus, kaip ir dabartinės. Kadangi saldainių neturėjo, pradžioje medumi aptepdavo raguolius, vėliau, natūralu, toji meilė sukūrė meduolius. Įdomu, kad viduramžių Europos miestuose klestėjo meduolių amatininkystė, išliko gausu receptų, saldžių aprašų. Taigi – anuometinės moterys negalėjo gyventi be vyrų, o vaikučiai – be meduolių...
Košė – duonos močiutė. Košės. Čia – rimčiau. Iš košių kilo visa žmonijos miltinė kulinarija, jos atmainos. Iš kraujinės kruopų košės kilo pirmieji vėdarai – kraujinės dešros... Iš sumaltų grūdų košių buvo kepami raguoliai, biskvitai, kurie su laiku kepalais, bandelėmis, sausainiais po pasaulį pabiro.
„Viru, viru košę, vaikai atsilošę... Tam davė, tam davė, o tam nebeliko! Bėga bėga pelytė“ per visą vaikučio rankytę jo pažąstuko pakutenti. Vaikutis traukia savo rankutę ir pažastuką ir juokiasi... Nepatikėsite. Tokius žaidimus su pienburniukais jau anais, Saulės mūšio laikais, žaidė mamytės.
Dabartiniame elektroninės informacijos amžiuje teko nustebti sužinojus, kad tas žaidimas, prasidedąs tais pačiais žodžiais, dar sanskrito laikais buvo žinomas prie Indijos vandenyno. Kaip beskaičiuosi, jis, kartu su jo košėmis, mūsų kalba, koplystulpiais, žalčių garbinimu su mumis prieš kelis tūkstančius metų atkeliavo prie Baltijos.
Apsidairykime, ar kaimyninės tautos žaidžia „viru, viru košę…“?
Mėsą mylėjome. Ją ir kepdavome, ir virdavome, ir rūkydavome, ir raugindavome. Atrodo, kad mes jau buvome išradę skilandį, kurį vėliau, iš prūsų nusikopijavo germanai.
Iliustracijoje talpinu to laikmečio karališkos puotos užstalę. Karališkai atrodo tik centre sėdintys žmonės. Stalas, būkime atviri, gana kuklus, žiūrint dabartinėmis akimis. Šakutėmis anuomet dar nesinaudojome, o stalo lėkštes dažniausiai atstodavo duonos ar papločių plutos, kuriomis užsikąsdavo puotos dalyviai, jei jiems dar kažko trūkdavo.
Visko išpasakoti neverta, tuo labiau, kad jau pasirodė vienas kitas leidinys apie lietuviškos kulinarijos istoriją, jos genezės savitumus.
Grįžkime prie karaliaus Mindaugo. Apie Mindaugą ir šaunuolę Mortą imkiva ir pasvajokiva. Nemoksliškai, bet linksmai. Juk karalius Mindaugas, valdęs 1253–1263 metais, maitinosi patiekalais, pagamintais pagal senas geras senosios lietuviškosios kulinarijos tradicijas, kadangi alkanu ar dietininko skrandžiu valstybės nekuriamos.. Taip mito ir vietinis bajorijos luomas, su kuriuo jam teko pyktis.
Graži ir protinga kunigaikštienė Morta, 1251 metais žuvus vyrui Vismantui, vėl sėkmingai ištekėjo, tapo karaliene – Mindaugiene tik todėl, kad buvo patraukli, dora ir, manau, tiksliai žinojo ne tik, kiek midaus rekia įpilti į taurę, bet ir kiek medaus reikia dėti į tešlą, kad patiekalo skonis sužavėtų gana neišrankų kulinarinėse plonybėse stuobrį mėsėdį, koks buvo Mindaugas.
Todėl drąsiai skelbiu drąsią hipotezę nedrąsioms moterims: “Mindaugo meilė, aistra, meduoliai ir Lietuvos valstybingumas — jos kulinarinio genijaus produktai”! Mortos autorystei priskirčiau ir plačiai cituojamą moteriškos išminties perlą:
„PER VYRO PILVĄ — Į VYRO ŠIRDĮ!“.
