Žvilgsnis į ateitį iš praeities (24)

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.
Savas tarp svetimų, 1976 m.

Pirtis dėl „Amerikos...“

Buvusiame Šiaulių pedagoginiame institute, vadovybės kvietimu dalyvavo Leokadija Diržinskaitė, LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja, kuri kuravo kultūros ir mokslo reikalus. Instituto vadovai puoselėjo mintį plėsti veiklą, ruošti naujų profesijų pedagogus ir t. t. Negalėdavome mes miesto vadovai nepalaikyti, nepritarti. Todėl turėdavome priemonėse dalyvauti. Po dalykinių pasitarimų negi be pavakarių viešnią išleisi namo.

„Jaunystės“ kavinėje pasivaišinę, visi drąsiau kalbėjome. Dar buvo pavakarys, šviesu. Staiga viešnia man pašnibžda į ausį: kviečia eiti pasivaikščioti po miestą. Mes abu išėjom: pasakė trumpam, po pusvalandžio sugrįšime.

– Kur keliausime paklausiau, nesuprasdamas, kodėl išėjome. – Iki Vykdomojo komiteto – pasakė.

Pradėjau aiškinti, kaip mes gražiai pastatą pagražinom, sujungdami abu pastatus...

Patylėjusi, ramiu tonu, kaip ji mokėdavo kalbėti, pasakė: „Mes Ministrų taryboje turėsime apsvarstyti Vykdomojo komiteto pastato plėtrą ir aš manau, kad tikrai jus nubausime.

– Už ką, paklausiau.

Juk užstatytame teatro pastate buvo pastatytas pirmas Šiauliuose, 1904 metais, lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“. Kultūros ministerija gavo skundą, o mane kaip Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos pirmininkę informavo ir laukia mano nuomonės. Gal net teks nugriauti antstatą virš buvusio pastato.

Prisipažinau, kad esu kaltas aš, architektas, projekto autorius. Prašiau pagal galimybes rasti kokią išeitį – negriauti antstato.

Nežinau, ką ji padarė Vilniuje, bet vėliau, sutikus Ministrų taryboje, primindavo, žinoma, jau juokaudama: „Pirmininke žiūrėk, kad mieste būtų tvarka“.

Streikas

Paskambino Viktoras Jurgelevičius telefonu, kaip ne visada susijaudinusia balso intonacija paklausė, kaip laikausi.

– Jeigu gali – užeik pas mane – reikia pakalbėti.

Užeinu į kabinetą, jis traukia dūmą, matau, kad susijaudinęs.

– Ar nieko nežinai,– paklausė.

– Nieko nežinau, – atsakiau.

Tai prisėsk, papasakosiu.

– Aš ką tik grįžau iš Autobusų parko. Ten streikas: autobusų vairuotojai neišvyko į reisus, mieste nekursavo transportas, darbininkai į darbus ėjo pėsčiomis, daugelis vėlavo. Su autotransporto įmonės ilgai ir kantriai kalbėjomės, kad išvažiuotų į reisus. Sunkiai pavyko prikalbinti vairuotojus, kad pradėtų dirbti. Rytoj atvyks ministro pavaduotojas kalbėsime, ką reikia daryti, kad nepasikartotų tokie dalykai. Tiek aš ir težinojau apie autobusų vairuotojų streiką Šiauliuose.

Po dviejų mėnesių V.Jurgelevičiaus kabinete skaitau „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“ apie streiką autobusų įmonėje. Rašyta, kad ir aš ten buvau, įkalbinėjau vairuotojus baigti streiką, kažkaip grasinau.

Saugumiečiui atnešusiam „Kroniką“ pasakiau, kad čia – neteisybė, aš gi nebuvau ten, net nežinojau, o rašo apie mane, paduosiu į teismą.

– Bet mes nežinome, kur ji leidžiama, teismas skundo nepriims, – saugumietis išėjo, supratęs mano jumorą.

Nežinau teisybė ar ne, bet teko iš rimtų pareigūnų teko girdėti, kad šis streikas V.Jurgelevičiui „padėjo“ palikti pirmojo sekretoriaus postą.