Žvilgsnis į ateitį iš praeities (25)

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.
Naujo laiko pradžia, 1991 m.

Pareigos tremtiniui

Jau kelintą kartą į Vykdomojo komiteto pasitarimus ūkio valdymo klausimais neateina Kelių statybos remonto valdybos viršininkas. Atėjęs vyriausias inžinierius – labai kvalifikuotas specialistas – aiškina, atseit, vadovas sergąs ar dar kaip nors kitaip.

Netrukus paaiškėjo, kad turi problemų, nežiūrint įspėjimų – pažangos nėra. Pasitarę nutariame, kad geriausias kandidatas – vyriausiasis inžinierius. Bet jis – iš represuotos šeimos, nepartinis. Dėl nepartiškumo J.Lukauskas pasakė: jeigu geras specialistas – skirkite.

Tačiau, kad nebūtų vėliau priekaištų, paprašiau Saugumo vadovo Petro Urbonavičiaus nuomonės. Atsakė, kad jis turįs susipažinti su slapta byla, kurią gaus iš archyvų.

Po dviejų savaičių duoda man paskaityti. Nesu gyvenime tokių dokumentų skaitęs: siaubas – „žmogus sergąs skrandžio ligomis, ne viską galįs valgyti... ten ir mirė“.

– Jeigu jis geras darbuotojas – jokių prieštaravimų mes neturėsime, – pasakė saugumietis. Paskyrėme, ir tikrai dirbo gerai.

Nepriklausomybės laikais vasarodamas Klaipėdoje, apsistojęs pas savo puseserę, skaitau tremtinių spaudą. Ji, būdama nepilnų 18 metų, praėjo Lukiškių, Lubiankos kalėjimus, nuteista penkeriems metams lagerio, kalėjo Krasnojarsko lageryje. Ten ištekėjo už politinio kalinio, grįžo į Lietuvą, kai buvo leista. Todėl mano giminaitė prenumeravo tremtinių laikraštį. O jame didžiulis straipsnis, kaip mano minėtas asmuo Šiauliuose remontavo gatves ir šaligatvius, bet nepasakė, kokios jo pareigos buvo.

Į turgų – batų...

Skambina partijos lyderis J.Lukauskas ir sako: jeigu, pirmininke, nelabai užsiėmęs, kviečiu užeiti pas mane.

Už 15 minučių ateinu. Sekretorius kalba su man nepažįstamu jaunuoliu. Lukauskas, turėdamas neblogą jumoro jausmą, man sako: pirmininke, patarkite, ką man su juo reikia daryti?

Jaunuolis buvo grįžęs iš kelionės po Jugoslaviją. Darbininkas.

– Papasakok pirmininkui, jis irgi turi žinoti ir man patars, kaip su jumis užbaigti: šalinti iš partijos ar ne?

Pasakoja nelaimėlis jau kelintą kartą tą patį. Pažodžiui, žinoma, neatsimenu, bet maždaug taip:

„Nuėjau vienas į turgų nusipirkti batų. O ten jų visokių, ne taip kaip pas mus. Rinkausi pas kelias pardavėjas. Viena pasitaikė labai graži, pradėjau derėtis, pasirodo ji truputį moka rusų kalbą. Kalbėjom, kalbėjom ir ji mane pavadino užeiti pas ją į namus. Sakė, kad namuose irgi turi pasirinkimui įvairių batų. Man ten labai patiko ir pasilikau pas ją. Ji – irgi mano amžiaus, ir į viešbutį, kur mūsų delegacija buvo apsistojusi, nebegrįžau. Tada vadovas ir kiti pradėjo ieškoti. Tačiau pagalvojau ryte, kad geriau grįžti į namus, parėjau į viešbutį.“

–Tai, ką su tavim daryt? Saugumas apklausė, jokių nusikaltimų nepadarei, tik, kad tą naktį nepasirodei viešbutyje.

Mirktelėjo man Jonas ir sako:

– Manau, kad ir pirmininkas man pritars: nemesim tavęs iš partijos, nes sąžiningai prisipažinai, esi geras darbuotojas įmonėje.

– Prižadu: tikrai daugiau taip nedarysiu, – vyras pusiau atbulas išėjo pro duris.

Abu nuoširdžiai pasijuokėm, išgėrėm arbatos ir į darbą...

(Bus daugiau)