Žvilgsnis į ateitį iš praeities (21)

Asmeninė nuotr.
JAV Sietlo miesto meras pasiūlė atsisėsti į jo kėdę. Iš kairės: meras, jo žmona, mūsų delegacijos vadovas, vertėja, dvi rusų kalbą suprantančios damos – nesakė, ką jos veikia merijoje. Į savo darbo kabinetą meras pakvietė tik išlipus iš lėktuvo – net kaklaraiščio neturėjau, buvau su „Verpsto“ megztiniu.

Apie ką nerašė „Raudonoji vėliava“: butas

Skambina Šiaulių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Budrikis lyg tai su priekaištais, kad niekada pas jį neužeinu. Jaučiu, kad jis kažko nori pasikalbėti ne telefonu.

Sutarėm pasimatymo dieną, vakarop užeinu. Netrukus pas pirmininką pasirodė ir pirmasis sekretorius. Ant stalo buvo šiek tiek vaišių. Apkalbėjome to laikmečio problemas. Pagaliau padavė abiejų rajono vadovų pasirašytą raštą su prašymu rajono kolūkio pirmininkui Česlovui Karbauskiui skirti mieste kooperatinį butą, atseit – labai gabūs abu sūnūs nori mokytis aukštesnio lygio mokykloje. Atsakiau, kad negaliu: ne miesto gyventojai, yra eilės, pradės žmonės rašyti skundus. Jeigu skųstusi į Vilnių – tai tikrai pagelbėtume. O su miesto partijos vadovais, mes jau kalbėjome, jie palaikytų mūsų prašymą, bet reikia tartis su Vykdomuoju komitetu – pirmininku.

Su rajonu mes irgi problemų turėjome. Prekybos valdybos viršininkas Vytautas Jankauskas vis prašo, kad nueitume pas rajono valdžią, gal jie padėtų išspręsti daržovių, pristatomų į miesto sandėlius, kokybės klausimą. Prisiminiau, kaip jis vienąkart kabinete buvo taip įsijautęs, žadėdamas atsistatydinti: Vilniuje viena kalba – spręskite vietoje, su rajonu. Blogos kokybės daržovės sandėliuose pūva, pirkėjai skundžiasi... Iškėliau šią problemą: jeigu padėsite – pasirašau.

Prižadėjo padėti, bet jie irgi negalėjo esmingai pakeisti. Kolūkinis darbas nebuvo efektyvus. Tarybiniais laikais Lietuvoje grūdų derlius – 3 milijonai tonų buvo rekordas, dabar daugiau negu du kartus.

Kitą dieną pasitarėme su V. Babinskiu, pasirašiau teigiamą rezoliuciją. A. Marcinkevičiūtė, kuriai įteikėme dokumentą, išėjo iš kabineto nelabai pikta, kai paaiškinom, kodėl taip reikia, bet nepatenkinta. Pažeidimą padarėm, bet abu sūnūs tikrai gabūs.

Į Ameriką

Pirmą kartą JAV buvau 1978 metais. Kelionė buvo labai įdomi ir ilga – visą mėnesį. Grupėje iš Tarybų Sąjungos buvau ir aš. Kelionės tikslas – artinti abi valstybes pagal programą „People to People“ (žmogus žmogui).

Per mėnesį pamatėme daug įdomaus, pajutome, kad žmonės nenori konfrontacijos. Aišku, valstybių suartėjimui nauda buvo simboliška, bet kartais ir simbolis yra reikšmingas.

Nė vienos dienos nebuvo, kad nuobodžiautume viešbutyje. Visada vyko susitikimai su visuomenės veikėjais: verslininkais, politikais, eiliniais žmonėmis. Mūsų delegacijoje buvo įvairių profesijų žmonės, daugiausia iš Maskvos, Leningrado ir kitų didžiųjų miestų inteligentijos atstovai: mokslininkai, aktoriai, žymiausi gydytojai, politikai, žurnalistai... Tik aš vienas valstybinės institucijos pareigūnas – vykdomojo komiteto pirmininkas, todėl ten iš karto pradėtas vadinti meru.

Susitikimų formatas visur būdavo maždaug toks: laukdavo mūsų delegacijos restoranuose, visuomenės susirinkimų salėse, merijų patalpose... Mus dažniausiai pristatydavo publikai, kuri sėdėdavo ne ant kėdžių kaip pas buvo priimta, bet už staliukų, ant kurių būdavo užkandėlės, vyno taurės, kava ar arbata. Mums irgi buvo paruošti tokie pat staliukai.

Simpatiška vertėja iš Maskvos tarptautinių santykių instituto mus pristatinėdavo susirinkusiems, suteikdavo galimybes pakalbėti. Susitikimuose tapau išskirtine persona, kai įvardindavo, kad esu meras iš Lietuvos. Tarybiniai mokslo žmonės, gydytojai – jiems buvo aišku, bet, kaip atrodo tarybinis meras? Todėl prašydavo, kad aš pasirodyčiau ir pakalbėčiau. Gaila, kad nemokėjau anglų kalbos, mane labiausiai kalbindavo, gal kad iš Lietuvos, o gal, kad „raudonas“ meras.

Išvykstant iš Maskvos mums aiškino, kad reikėtų vengti politinių, masinių diskusijų. Tą ir darėme. Bet ne taip paprasta kalbėti vien apie draugystę. Prisimenu vieno susitikimo metu, vėl paprašė, kad pasirodytų tarybinis meras. Pasakė, kad mus sutinka miesto verslininkų elitas su žmonomis. Pasakiau, kad jau spėjome pamatyti daug įdomių dalykų verslo įmonėse, miestuose ir provincijos žemdirbystės ūkiuose, mūsų kelionė dar tik įpusėjo, bet pastebėjome, kad jūsų šalis labai graži, bet dar gražesnės yra amerikietės moterys, ypač tos, kurios čia, šioje salėje. Po šio susitikimo gavau daug labai įtakingų verslo veikėjų ir jų žmonų vizitinių kortelių.

Aplankėme nemažai pramonės įmonių: statybinių medžiagų gamyklą, pieno perdirbimo įmonę. Pabuvojome žemdirbio ūkyje, kurį aplankė N. Chruščiovas ir sugrįžęs pradėjo reikalauti, kad visur šalyje augintų kukurūzus. Ant to ūkininko namo kabo marmurinė lenta, kur parašyta, kad čia lankėsi TSRS lyderis N. Chruščiovas.

Ten kukurūzai – daug aukštesni už žmogų. Paklausiu, kodėl jis turi tik 30 hektarų žemės? Atsakė, kad jis be samdomos darbo jėgos apdirbti daugiau žemės, o samdoma jėga – labai brangi. Dukra aukštojo mokslo siekė stacionare, o du sūnus mokėsi neakivaizdžiai.

Po mėnesio grįžome namo. Parvežiau žmonai ir dukrelei įdomesnių lauktuvių, sau – džinsus. Na, o svarbiausia, tapau dviejų valstybių garbės piliečiu. Ten išaiškino, kad pažymėjimai yra – ne beverčiai, bet esu pilnateisis šių valstijų pilietis. Jau Nepriklausomybės metais JAV ambasadoje Vilniuje man tai patvirtino.