Žvilgsnis į ateitį iš praeities (19)

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.
1986 metai.

Ko nerašė „Raudonoji vėliava“: „apnuodyti“ ledai

Tikrai nebeprisimenu: tada buvo šeštadienis ar sekmadienis. Grįžome iš žvejybos, iš Pageluvio ežero. Aš šį tą sugavau, Genovaitė prisirinko labai gražią puokštę lauko gėlių. Abiejų nuotaika puiki.

Kol aš krapsčiausi prie garažo, išgirdau, kad mane išėjusi į balkoną šaukia: „Skubiai eik namo, mašiną pastatysi vėliau, tau skambina milicijos viršininkas“. Einu į namus ir galvoju kas gi čia atsitiko. Gal važiuodamas, ką nors padariau? Tuoj prisiminiau neseną įvykį. Važiuodamas iš Panevėžio, ne pagal vairavimo taisykles aplenkiau, kaip man atrodė, negreit važiuojantį automobilį. Tai pastebėjęs kelių patrulis sustabdė. Pareikalavo dokumentų. Paaiškino man, kad padariau pažeidimą. Atsiprašiau, paprašiau, kad nebaustų. Dar parodžiau dokumentą, kad esu Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, kaimyniniame mieste, Šiauliuose.

– Gerai, daug nebausiu, vairuotojo pažymėjime išmušė skylutę, ir pasakė, kad turėtumėt kur pakabinti – dar paaiškino. O tais laikais trys skylutės reiškė, kad privalai iš naujo laikyti egzaminą.

Telefono ragelis kambaryje padėtas ant stalo, girdžiu Vidaus reikalų skyriaus vedėjo Jono Jatkevičiaus balsą, kviečiantį kaip galima greičiau atvykti. Atsiuntė mašiną, ir aš jau „budinčiojo“ patalpose.

– Partijos vadovų nėra mieste.

– Reikia pasitarti, pirmininke, ką daryti.

Milicijos viršininkas išaiškino situaciją.

Pietiniame rajone (tada „Lieporių“ pavadinimo nebuvo), šalia parduotuvės, pagyvenusi moteris (išsiaiškinome – žydų tautybės) pardavinėjo ledus. Pirkėjams pasirodė, kad dėliodama juos į vaflius, kažką ant ledų užbarsto.

Grupė jaunuolių pradėjo klausinėti, ką ji daranti. Pardavėja pasakiusi, kad ji nieko blogo tikrai nedaro. Bet aplinkiniai pirkėjai pastebėjo, kad greta ledų yra kažkokių tai birių medžiagų maišelis. Pirkėjams parūpo jį paimti, bet pardavėja neleido. Tada jaunuoliai apvertė vežimėlį, o iš ten pabiro kažkas panašaus į kruopas.

Moteris paprašė iškviesti miliciją. Žmonių prisirinko labai daug ir į milicijos prašymą skirstytis ne tik kad neregavo, bet ir apvertė automobilį, padegė pradėjusį tekėti benziną.

Man paaiškino, kad ten išsiųstos didesnės milicijos pajėgos, per garsiakalbius ragina žmones skirstytis ir išlaisvinti pardavėją.

– Gerai, aš važiuoju ten kalbėti su susirinkusiais, – pareiškiau.

Tačiau pareigūnai mane nuramino:

– Palaukim, kas bus toliau, padėtis lyg ir gerėja, gaisrininkai užgesino gaisrą – gauname informaciją.

Dar po gero pusvalandžio minia pradeda skirstytis. Po valandos nieko nebėra, pardavėja išlaisvinta iš apsupties ir atvežta į milicijos skyrių, vyksta apklausa.

Pasirodo, kad ji, pardavinėdama ledus, labai mėgo skanauti kažkokius žydiškus trupinių pavidalo gaminius, kuriuos kartas nuo karto įdėdavo į burną ir kramtydavo. Buvo įspėta, kad ateityje taip nesielgtų.

Po poros valandų keliauju namo ir galvoju, kad be jokios reakcijos šio įvykio palikti negalima. Bet kaip pakalbėti su žmonėmis? Jokie laikraščiai apie tai nerašys, juk tais laikais – didžiulis iššūkis.

Pasitarėme su kolegomis. Švietimo skyriaus vedėjas Jonas Kleišmantas pateikė mums visiems priimtiną pasiūlymą. Šį įvykį reikia aptarti dvejose mokyklose – tėvų susirinkimuose. Visi pritarėm. Dalyvavau aš, vidaus reikalų ir švietimo skyrių vadovai. Saugumo įgaliotiniui aš negalėjau įsakyti, kad jis privalo dalyvauti. Bet išaiškinau, jeigu nedalyvausite, tai, atsitikus panašiems įvykiams, žinosiu, ką pasakyti. (Čudas ne tik dalyvaudavo, bet ir įtaigiai pakalbėdavo.) Mokyklose susirinkimai praėjo gerai, tėvai suprato, kad toks jaunimo poelgis nieko gero nežada, jeigu pasitaikytų ateityje.