Žvilgsnis į ateitį iš praeities (22)

A. Ostašenkovo nuotr.
Šiauliai. Sekmadienis. 1986 m.

Pokalbis kavinėje

1979 m. jau rudeniop, skambina partijos lyderis Jonas Lukauskas prašydamas, kad pavakarieniaučiau kavinėje su vidaus reikalų ministru Julijonu Mikalausku. Tada prasidėdavo elnių medžioklės, o partiniams lyderiams – partiniai susirinkimai įmonėse, kur jie privalėjo dalyvauti.

Vakare, maždaug žinodamas, kada baigiasi medžioklė ( „Jaunystės“ kavinėje turėjome kambarį ne bendroje salėje), sulaukiau medžiotojo. Padėkojo, kad aš laukiu. Paaiškino, kad nenorėjo jokių palydovų iš valdžios, tik jėgerio, kuris lydėjo medžioklėje. Pasidžiaugė, kad taikliai pataikė, elnias krito vietoje. Ragus sutvarkys buvę pagalbininkai medžioklėje, o jis norįs, kad kepenis paruoštų kavinėje, ir mes abu pasivaišinsim. Automobilio vairuotoją paliko laukti miesto vidaus reikalų skyriuje.

Kol laukėm patiekalo, išgėrėm po stiklą alaus. Kepenys iškeptos su svogūnais buvo labai skanios.

– Negi su alumi ir valgysime šį skanumyną? – paklausiau ministro.

– Nelabai aš galiu, rytoj daug darbe reikalų, bet po taurę atsipalaidavimui, gal ir neblogai būtų.

Po to – dar po vieną „Palangos“. Paklausęs kaip aš gyvenu, ar nėra problemų su jo pareigūnais, jis pradėjo sakyti, jog girdi Vilniuje apie mano pozityvią veiklą.

Šnekučiavomės toliau ir vis atviriau. Prisiminė labai sudėtingus laikus karo metais, kai buvo 16-osios divizijos karys, pokario metus. „Bet ir dabar man labai daug yra problemų darbe“, – kalbėjo ministras.

Kai labiai atsipalaidavome, kalbos daugėjo. Supratau, kad jis manimi pasitiki, nelabai kam gali išsakyti savo slaptas problemas.

– Supranti, pirmininke, kas vyksta Maskvoje. Skambina man ministras ir prašo, kad atsiųsčiau du maišus lietuviškų svogūnų, vieną mano ministrui, o kitą Brežnevo šeimai. Ką man daryti? Aš privalau skambinti kažkuriam kolūkio pirmininkui. Po to pavesti labai patikimam savo pareigūnui nugabenti krovinį į Maskvą. Bet žinok, pirmininke, kas vyksta su Vidurinės Azijos respublikomis, iš ten reikalauja ne svogūnų... Bet sakau tik kaip labai patikimam žmogui, niekam apie tai nesakyk.

Ir niekam nesakiau, išskyrus žmonai, kai ryte paklausė: tai naktį pėsčias grįžai? Paaiškinau, kad parvežė.

Vėliau apie tai, kas vyko tada Maskvoje visi skaitėme laikraščiuose. Ministras Nikolajus Ščiolokovas nusišovė, kai prokuratūra pradėjo aiškintis apie jo kyšininkavimą.

(Bus daugiau)